BFL

Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, baigėsi Lietuvos baleto 90-mečiui skirti renginiai. Šventinio spektaklių ciklo kulminacija tapo šiuo metu ryškiausiai pasaulinėje scenoje švytinčios lietuvių balerinos Jurgitos Droninos, šį sezoną su šeima persikėlusios į Torontą ir pradėjusios šokti Kanados nacionalinio baleto trupėje, sukviestų žvaigždžių koncertas.

J.Dronina duetus šoko su Paryžiaus nacionalinio operos ir baleto teatro šokėju Josua Hoffaltu ir Anglijos karališkojo baleto trupės nariu rusu Vadimu Muntagirovu.

Taip pat išvydome Niujorko „City Ballet“ trupėje šokančią porą Ashley Bouder ir Amarą Ramasarą, Maskvos Didžiojo teatro atstovus Jekateriną Krysanovą ir Vladislavą Lantratovą, čekę Darią Klimentovą iš Anglijos nacionalinio baleto, iš Kazachstano kilusią ir šiuo metu Štutgartę šokančią Marią Eichwald, Berlyno valstybinės operos trupėje šokantį rusą Michailą Kaniskiną, Milano „La Scala“ teatre šokančią italę Nicolettą Manni ir kubietį Osielą Gouneo, šokantį Anglijos nacionalinio baleto trupėje.

Baleto savaitės metu buvo pagerbti lietuvių baleto veteranai, prieš spektaklius vykdavo žiūrovų susitikimai su lietuvių šokėjais. Šią savaitę Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo surengtas ir teorinis seminaras, skirtas Lietuvos baleto istorijai ir šiuolaikinėms problemoms. Jame parodytas 1991 m. trupės repeticijų salėje sukurtas Arvydo Barono dokumentinis filmas „Rytoj“, kurį žiūrėdami buvę baleto artistai ekrane atpažino jaunus save.

Nacionalinio baleto istorijos atskaitos pradžia laikomas Leo Delibes spektaklis „Kopelija“, kurio premjera Valstybės teatre Kaune įvyko 1925 m. gruodžio 4 d. Nors baleto raida Lietuvoje prasidėjo keleriais metais anksčiau – nuo Olgos Dubeneckienės 1921 m. įsteigtos baleto studijos, kurios pirmasis koncertas surengtas 1922 m. birželio 2 d.

„Kopelija“ trupės debiutui greičiausiai buvo pasirinkta dėl patrauklaus turinio, pantomimos elementų gausos ir ne itin sudėtingos choreografijos, nes tobulesnės technikos reikalaujantiems spektakliams jauna trupė dar nebuvo pasirengusi. Pirmąjį profesionalų baleto spektaklį mūsų šalyje sukūrė iš Rusijos į Kauną dirbti persikėlęs šokėjas ir baletmeisteris Pavelas Petrovas, „Kopelijoje“ atlikęs ir pagrindinį vaidmenį. Jo partnere tapo Petrograde studijavusi balerina Olga Malėjinaitė.

Lengvai suvokiamas veiksmas su komiškais elementais ir laiminga pabaiga skambant melodingai muzikai buvo tai, ko ir tikėjosi to meto žiūrovai: „Kopelija“ jų sutikta pakiliai, spaudos atsiliepimai apie anksčiau tik koncertuose ir operos spektakliuose šokdavusios trupės debiutą buvo palankūs.

Iš vėlesnių etapinių trupės darbų baleto istorikas Helmutas Šabasevičius kaip ryškiausius išskyrė 1933 m. Nikolajaus Zverevo pastatytus lietuvių kompozitorių baletus: Juozo Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“, Balio Dvariono „Piršlybas“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“. Taip pat choreografo Vytauto Grivicko statytą Eduardo Balsio „Eglę žalčių karalienę“ ir Viačeslavo Ganelino miuziklą „Baltaragio malūnas“, kuriam choreografiją sukūrė Vytautas Brazdylis.

Baleto istorikė Skaidra Baranskaja teigė, kad šiuo metu šalies baleto trupėje vyksta esminis lūžis: nusigręžiama nuo rusiškųjų baleto tradicijų ir vis ryžtingiau atsiveriama vakarietiškiems stiliams.