Mintis parašyti šį straipsnį kilo po
        to, kai tiesioginis vadovas jau kokį šimtąjį kartą man pareiškė
        – „Bus taip kaip aš pasakysiu! Aš čia viską sprendžiu! Viską
        darysi taip kaip aš tau pasakysiu!“. Taip pareiškė viduriniosios
        grandies vadovas – skyriaus vedėjas, kuris skyriui vadovauja jau
        daugybę metų. Nepasakosiu visų niuansų, bet noriu pasakyti, kad
        žmogus aš nekonfliktiškas, bet 15 metų dirbti tokioje
        atmosferoje, kur yra tik viena neklystanti nuomonė, o visi kiti,
        jo nuomone, tik nori vadovui asmeniškai pakenkti, morališkai yra
        labai sunku. Pasikvietimas paklausti tavo nuomonės dažniausiai
        yra skirtas tik tam, kad išlieti neigiamas  emocijas ir eilinį
        kartą parodyti, kad tu esi niekam tikęs darbuotojas, o tavo
        nuomonė aplamai nieko verta. Mūsų skyriuje dirba 6 žmonės. Ar
        visi gali būti tokie? 

        Ir tai nėra mano vienetinis atvejis. Tokie principai yra taikomi
        daugumos vadovų, kurie yra vidurinioji vadovų grandis. Manęs jau
        nestebina sugaunami išgėrę vairuojantys valstybės
        tarnautojai-pavaldiniai, pabandykite metus iš metų dirbti
        niekinančioje specialistą aplinkoje – ir suprasite, yra tik du
        keliai – vienas gydytis nervus, o kitas atsipalaiduoti
        išgeriant. Na yra maža dalis laimingųjų, kurie sugeba surasti
        kažkokią kitą, jų savigarbą keliančią veiklą ir tiesiog darbe
        apie ją galvoja daugiau negu apie darbą.

        Blogiausia yra tai, kad aukštesnio lygio vadovai, yra tik
        formalūs vadovai jų kuruojamiems skyriams ir aplamai nesikiša į
        skyriaus veiklą. Jie kliaujasi tik skyriaus vedėjo nuomone ir
        visiškai nesidomi kas darosi skyriaus viduje ir nesitaria su
        skyriaus darbuotojais. Vadovaujant tokiais principais gimsta
        nebaudžiamųjų viduriniosios grandies diktatorių kasta. Nes yra
        tik viena nuomonė, kuri yra pateikiama aukštesnio lygio vadovui.
        Jis gali apšmeižti savo darbuotoją, suformuoti neigiamą nuomonę
        apie savo skyriaus dirbančiuosius, pvz. dėl amžiaus, sveikatos,
        sugebėjimų ar kt. Jo gi vis tiek niekas nepatikrins už
        melagingai pateiktą informaciją. Aukštesnio lygio vadovai
        visiškai nesidomi kas atlieka jų pavestas užduotis, reiškia
        visus laurus nusiskina skyriaus vadovas, o tokiu būdu užkertamas
        kelias bet kokioms darbuotojų karjeros galimybėms, nebent
        atsiranda geras užnugaris, kuris ištempia į dienos šviesą
        patikimą ir ištikimą, o reiškia tokį patį mažąjį drakoniuką,
        kuris patekęs į šokolado fabriką sakė: „Man, viskas tik man“, ar
        kažkaip panašiai, bet esmė tokia. 

        Tokia pati situacija yra ir valstybės įmonėse, kuriose nėra
        vadovų kaitos ir rotacijos. Pabandykite įsivaizduoti, kad esate
        viduriniosios grandies vadovas didelėje įmonėje arba dar geriau
        valstybės įmonės vadovas, pvz. kokiuose Telšiuose ar Tauragėje,
        o tavo visa vadovybė Vilniuje ir suprasite, kodėl susiformavo
        tokios vadovavimo tradicijos valstybės tarnyboje. Nebaudžiamumas
        ir vadovo vieta iki gilios pensijos ir jokios kontrolės. Nėra
        sukurtas joks realus vadovo kontrolės mechanizmas. 

        Manau, kad norint kažką pakeisti valstybės tarnyboje, reikia
        dievukais virtusius vadovus keisti, įvedus rotacijos principą
        arba net ir viduriniosios grandies vadovas į darbo vietą turėtų
        būtų  skiriamas terminuotam laikotarpiui. Tikėkimės, kad šis
        valstybės tarnybos įstatymo pakeitimas bus įgyvendintas, nes
        dabartinė sistema sudaro galimybes viduriniosios grandies
        vadovams, praktiškai nieko neveikiant, prasėdėti iki gilios
        senatvės, todėl yra gniuždomos bet kokios iniciatyvos kylančios
        iš apačios, iš skyriaus darbuotojų tarpo, nes sukeliama grėsmė
        prarasti šiltą darbo vietą, aukštesnio lygio vadovams
        pastebėjus, kad skyriuje yra sugebančių dirbti geriau. 
        Šiuo metu vyraujanti energija valstybės tarnyboje yra griovimo
        ir  kaišiojimo pagalių į ratus iniciatyviems, o ne kūrimo ir
        kūrybingų žmonių iniciatyvų įgyvendinimo, o nuo to labiausiai
        nukenčia žmonės, kuriems valstybės tarnautojas ir turi dirbti ir
        tarnauti. 

        Tai yra asmeninė autorės patirtis ir nuomonė. Labai tikiuosi,
        kad kitose valstybės tarnybos organizacijose valdymo principai
        yra kitokie.