Ką būtų galėję pakeisti mūsų gyvenime laisvieji merų rinkimai? Ką apie tai mano lietuvis, žinantis seniūno duonos skonį, ir kitas lietuvis, Punsko krašte valgantis viršaičio duoną.

“Tiesioginiai merų rinkimai būtų galėję pakeisti ar bent išjudinti nuo senų laikų užsilikusią partinio valdymo sistemą – tai būtų buvęs didelis žingsnis demokratinio valdymo link”, – įsitikinęs neseniai atsistatydinęs nepartinis Alytaus rajono Miroslavo seniūnas Jonas Jurevičius.

Bet, kaip žinome, ateinančiais metais savivaldybių rinkimai bus tokie kaip visada. O mes palyginkime J.Jurevičiaus ir Punsko viršaičio Vytauto Liškausko nuotaikas ir požiūrį į vietos savivaldos galimybes.

Demokratijos – nė ženklo

"Veido" archyvas

– Jūsų vertinimu, ar partijos merų rinkimus būtų perėmusios į savo rankas?

– Būtų pasistengusios. Partinio valdymo sistema net žmonių rinktą merą gali praryti ir perdirbti į tokį, kokio tik šiai sistemai prireiks. Juk partinės valdymo sistemos gniaužtuose – milžiniški pinigai, valdžia ir galia. Ši sistema turi pinigų skirstymo monopolį – savo egzistencijos pagrindą. Be to, ji moka manipuliuoti, interpretuoti ir apeiti nepatogius įstatymus.

– Bet partinė valdymo sistema Lietuvoje pamažėle reformuojama: naikinamos apskritys, mažinamas biurokratijos aparatas, keičiasi merai…

– Tas ir yra, kad niekas nenaikinama. Tik perskirstomos funkcijos ir keičiami užsilikę kadrai. Merai iš postų verčiami ne dėl prasto darbo, o kad būtų perimta pinigų skirstymo galia.

– O kokia, Jūsų nuomone, nesikeičiančio partinio valdymo esmė?

– Valdymo struktūra. Dabar pas mus valdymas prasideda Ministrų kabinete, per ministerijas, žinybas, apskritis leidžiasi žemyn ir baigiasi savivaldybėse. O demokratino valdymo sistema turėtų prasidėti apačioje, žemiausioje grandyje, sakykime, seniūnijose, valsčiuose, tada turėtų kilti aukštyn ir baigtis Vyriausybėje. Taigi demokratiniame valstybės valdyme dalyvauja masės, piliečiai, o partinio valdymo sistemoje – partinis elitas.

Būtent šis partinis elitas savo įsakymais skiria seniūnus, apskričių viršininkus, Vyriausybės atstovus, ministrus, viceministrus, žinybų vadovus. Merą renka partijos arba koalicijos, ministrą pirmininką renka ir skiria valdančioji partija. Tad demokratijos čia ne tik nė žymės nerasi, bet ir neužuosi.

– Kodėl partinio valdymo sistema, kaip jūs sakote, baigiasi savivaldybėse?

– Pagal partinio valdymo sistemos sukurtą Savivaldos įstatymą seniūnijos neturi savarankiško, įstatymu įtvirtinto biudžeto ir savo turto. Ten nėra ko skirstyti. Todėl seniūnijos egzistuoja ne kaip savarankiška, žmonių rinkta ir kontroliuojama, finansiškai ir valstybės turtu stipri valdžia, o kaip savivaldybės vietininkė, elgetautoja: kiek iš mero išprašysi – tiek turėsi. Neįtiksi – gausi baltų centų. Tai patyriau savo kailiu, kuris ne kartą luptas.

– Ko tuomet reikėtų, kad seniūnija taptų stipri, tikra, ne butaforinė valdžia?

– Kai seniūnijoje gyvenantis žmogus savo ir savo šeimos ūkio, turto, verslo, nuosavybės, darbo, švietimo, sveikatos bei visus kitus reikalus išspręs net neperžengdamas seniūnijos ribų – tada tenai ir bus tikra, žmonių rinkta ir kontroliuojama, finansiškai stipri valdžia. Tuomet valdžia bus ne per “vieną langelį”, kaip savivaldybėje, o tiesiog tarp žmonių, žmonėse. Juk elgetos lazda, pavadinta mersedesu, netampa automobiliu.

– Kas tuomet liktų savivaldybėms?

– Patys svarbiausi, didelės apimties, koordinaciniai, investiciniai projektai, mokesčių, seniūnijų biudžeto, aplinkosaugos, higienos kontrolė ir t.t. Tačiau savivaldybės netektų pinigų skirstymo monopolio. Žinoma, dėl to kiltų didelė audra.

– Gal tuomet valdymo pertvarką derėtų pradėti ne nuo merų rinkimų, o nuo seniūnijų?

– Tik nuo merų rinkimų. Žmonių išrinkti merai ir privalėtų didelę dalį savivaldybės funkcijų perleisti seniūnijoms, tikrai vietinei, demokratiškai išrinktai valdžiai. Taigi prezidentė, iškeldama merų rinkimų idėją, pasielgė išmintingai.

– Bet jau girdėti kalbų, kad seniūnijos neturi žmonių, kurie gebėtų tvarkyti savarankišką biudžetą, valdyti turtą. Esą seniūnijos yra per mažos ir t.t.

– Tai partinio valdymo sistemos elito kliedesiai. Kasryt iš seniūnijų į miestus dirbti išvažiuoja dešimtys aukščiausio lygio specialistų – inžinierių, dėstytojų, ekonomistų, agronomų, finansininkų, o vakarais grįžta namo. Kiekvienoje seniūnijoje yra mokyklų, verslo įmonių, sveikatos, kultūros įstaigų, turime labai stiprių, užsienio ūkius išvažinėjusių, mokančių kalbas ūkininkų…

Pagaliau argi sunku seniūnijai, turinčiai savarankišką biudžetą, valdančiai turtą, pasiųsti į aukštąsias mokyklas savo vaikus ir parengti savų specialistų? Tiesiog partinio valdymo sistema nenori stiprių, savarankiškų seniūnijų, nenori žmonių valdžios. Juk jeigu negalėtų seniūnijų valdyti, prarastų svarbiausius agitacinius rinkimų punktus.

Kaip tvarkosi Lenkijos valsčiai

"Veido" archyvas

– Iš tiesų Miroslavo seniūnija, su kurios seniūnu Jonu Jurevičiumi seniai bičiuliaujamės, turi 14,5 tūkst. ha žemės, Punsko – 12 tūkst. ha, Miroslavo seniūnijoje gyvena 4250, Punsko valsčiuje – 4860 žmonių. Panašus ir valdiškų įstaigų skaičius. Du broliukai dvyniai iš gretimų valstybių, – juokiasi Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas.

– Lietuvoje kai kas baiminasi, kad viešai išrinktas meras gali tapti tik ūkvedžiu, o ne politiku strategu. O kas valdo valsčių – viršaitis ar taryba?

– Valdo žmonės, rinkėjai. Jie renka viršaitį, pavaduotoją ir kiekvieną iš penkiolikos tarybos narių. Jei kas – rinkėjai gali mus visus atleisti. Arba po vieną, arba urmu. Mes taikiklyje.

– Tai viršaitis nevykdo jokios partinės politikos?

– Partinio valdymo sistemos valsčius neturi. Tvarkomės pagal žmonių ir tarybos patvirtintą dvejų–ketverių metų programą. Ši programa, beje, parengta viršaičio, valsčiaus specialistų bei konsultantų, ir yra tiesioginis mano vadovas. Aš už ją atsakau asmeniškai. Taryba kontroliuoja. Nesu tarybos narys. Kiekviena šeima gauna mano pusmečio ataskaitą, kurioje nurodyti visi darbai, išleisti pinigai, premijos, atlyginimai ir t.t.

– Kaip valsčių paveikė sunkmetis?

– Niekaip. Nebankrutavo nė viena įmonė, nė vienas ūkininkas. Ir valsčiaus tarnautojams, ir dirbantiems versle atlyginimai nemažėjo, nedidėjo mokesčiai, neturime nė vieno galinčio dirbti bedarbio.

– Koks jūsų valsčiaus metinis įstatymu patvirtintas biudžetas?

– 11 mln. Lt. Jeigu ką didesnio statome, tiesiame kelius, gali siekti ir 12 mln. Lt. Dar 7–9 mln. Lt, pateikę projektus, gauname iš ES fondų. Beje, visą Punsko miestelį sutvarkėme šių fondų lėšomis. Iš savo biudžeto nepridėjome nė cento.

– Ar jūsų valsčiuje gyvenantis žmogus gali nevykdamas į didelį centrą išspręsti visus savo darbo, verslo, sveikatos ir kitus klausimus?

– Taip, absoliučiai visus. Jam niekur nereikia važiuoti. Per darbymečius valsčiaus tarnautojai sutvarkytus dokumentus pristato į namus – kad nesitrukdytų lauko darbai. Tiesa, vairuotojo teises reikia atsiimti ten, kur laikei egzaminus. Vairavimo mokyklos kol kas neturime.

– O iš kur imate specialistų?

– Kasmet po penkis geriausius abiturientus siunčiame mokytis į atitinkamas aukštąsias Lietuvos mokyklas. Skiriame 500 Lt stipendiją, mokame už bendrabutį ar nuomojamą butą. Po studijų jie privalo grįžti į Punską ir trejus–penkerius metus dirbti jiems pavestus darbus. Taigi specialistų nestinga.

– Mane stebina mokyklos, kuriose mokosi vos 12–22 vaikai. Ir jų neuždarote? Lietuvoje tokių stebuklų nebūna.

– Taip yra todėl, kad mokyklos pastate telpa dar ir kultūros namai, biblioteka, sporto salė, net kavinukė. O Lietuvoje – atskiri mokyklos, kultūros namų, net bibliotekos pastatai. Atskiras šildymas, kanalizacija, vandentiekis, elektros tinklas. Tai labai brangu, sudėtinga prižiūrėti. Jūsų mokyklos po pamokų dažnai tuščios, bet šildomos, mūsų mokyklose gyvenimas verda nuo ryto iki vakaro. Net ir tuomet, kai neliks nė vieno moksleivio, mokyklų pastatai gyvuos. Jie netaps vaiduokliais.

– Lenkija mažiau nei kitos valstybės patyrė pasaulinės krizės dvelksmą. Kaip manote, kodėl?

– Lenkija stipri, įtakinga ES valstybė. Ji pirmiausia gina Lenkijos ir jos žmonių interesus. Tai kelia kitų pagarbą ir ypač investuotojų pasitikėjimą. O premjeras remia valsčius, kaip svarbiausią, pamatinę valstybės valdymo grandį. Jų savarankiškumas – aukščiau visko. Nes prie valsčių valdymo labai aktyviai prisideda visi piliečiai. Mobili, stipri, operatyvi vietos valdžia – valsčiai, gerai veikianti visa valsčių sistema sunkmečiu padėjo stabilizuoti viso krašto ekonomiką ir finansus. Mes dirbame rentabiliai. Neturime skolų. Ir niekur nebėgame. Tik kartais – Lietuvon.

– Ne kartą keliaudamas stebėjausi, kaip žmonės didžiuojasi savo valsčiumi. Ir, beje, viršaičiu.

– Ir savo valstybe. Patriotizmas neauga sode. Jis priklauso nuo to, kiek pats esi savo valsčiaus šeimininkas. Mūsų nevaldo joks partinis elitas. Mus valdo žmonės. Jiems ir dirbame. Jei kuo nors susitepsi, tiesiog būsi išmestas. Tuoj pat.