"Veido" archyvas

Leidykla “Tyto alba” netrukus išleis interpretacinės istorijos šedevrą “Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje”, iš kurios sužinosite, kad vis mes tam tikra prasme esame žydai. O “Veide” siūlome neilgą, bet intriguojančią ištrauką iš šios knygos.

Svano nosis

Naujasis – modernusis – pasaulis (naujai puikus) buvo grindžiamas begaliniu turtų ir mokslų siekiu – abu keliai buvo atviri talentingiems žmonėms, kaip štetle arba gete, ir dauguma talentų ėmėsi tradicinių merkurinių darbų: žinoma, verslo, bet taip pat medicinos, teisės, žurnalistikos ir mokslo. Palengva nykstant sielai, imta uoliai rūpintis kūno tyrumu, taigi dieta vėl tapo vienu iš kelių į išganymą, ir, kaip nemirtingumo žinovai, gydytojai ėmė konkuruoti su kunigais. Šventas priesaikas ir sandoras pakeitus rašytinėms sutartims ir konstitucijoms, teisininkai tapo nepakeičiamais naujos ekonominės, socialinės ir politinės sanklodos sergėtojais. Atgyvenus paveldėtai išminčiai ir apoloniškajam orumui (didžiausiam smalsumo priešui), ankstesnieji pranašai ir miesto šaukliai iškilo į galingų žinijos ir moralinės atminties teikėjų pozicijas (“ketvirtojo” ir “penktojo” luomo). O visatos natūralizacija kiekvieną mokslininką pavertė galimu Prometėju.

Netgi atsisakymas siekti turtų arba mokslų kilo iš merkurinio įkvėpimo. Taikliai pavadinta “bohema” [angl. bohemian – t. p. "čigonas"] užėmė naujosios rinkos periferiją ir įsitraukė į naujų formų elgetavimą, pranašavimą ir būrimą, taip pat ėmėsi daugiau ar mažiau maištingų dainų ir šokių. Visiškai priklausomi nuo visuomenės, kurioje nebuvo visaverčiai nariai, jie užsidirbo duoną šokiruodami savo mecenatus panašiais būdais, kaip tradiciškai darydavo dauguma pavojingų, nešvarių ir transcendentinių paslaugų teikėjų. Jų narystės sąlygos buvo paslaugų nomadizmas, nepaliaujamas (nors kartais ironiškas) vyraujančių normų neigimas, stiprus moralinio pranašumo prieš visuomenę šeimininkę jausmas ir visų išorinių giminystės įsipareigojimų atmetimas. Norint pašiepti, supurtyti ir galbūt išgelbėti tariamų žydų bei protestantų visuomenę, reikėjo tapti tariamais čigonais.

“Žydai ir protestantai” – keliais atžvilgiais tinkama metafora, nes moderniojoje ekonomikoje į sėkmę veda ne vienas kelias. Werneris Sombartas sugebėjo kapitalizmo iškilimą susieti su žydais, smarkiai išpūsdamas savo argumentus (ir šitaip juos rimtai sukompromituodamas); Weberis nustatė išskirtinį protestantiškosios etikos ir kapitalizmo dvasios ryšį, pabrėždamas istorinį priežastingumą (ir taip aplenkdamas to meto žydus); o tyrinėtojai, laužantys galvą dėl įvairių Azijos stebuklų, turėjo arba kitaip apibrėžti protestantiškąją etiką, arba nusakyti specifinį azijietišką, “šeimyninį” arba “pagrįstą ryšių tinklu”, kelią į kapitalizmą. Tačiau, atrodo, iš pradžių europiečiai žengė abiem keliais – šeimyniniu ir individualistiniu: štai žydai daug kliovėsi glaudžios profesionalių prašalaičių genties patirtimi, o įvairūs protestantai ir jų mėgdžiotojai statėsi miestą ant kalvos, į moralinę bendruomenę įtraukdami ekonominių apskaičiavimų matmenį, kartu daugybę prašalaičių paversdami moraliniais subjektais (ir patikimais klientais) – arba, kaip pasakė Benjaminas Nelsonas, brolius paversdami svetimais, o svetimus broliais (ir visus – piliečiais prašalaičiais).

Nuo Weberio laikų paprastai manoma, kad “šių laikų kapitalizmas iškilo ant tribalistinio bendruomeniškumo ir hebrajų brolybės griuvėsių”. Iš tiesų jie sugyveno (ne visada taikiai) kaip du pamatiniai moderniosios ekonominės sanklodos principai: vienas pasitelkia giminystę kaip esminį sandaros elementą, o kitas išaukština racionalų individą, siekiantį ekonominės naudos formalaus teisėtumo pagrindu. Abu elgsenos tipai yra mokslingi, įgyti per praktiką, ideologinį sutvirtinimą ir uolų pasiaukojimą (ir tikrovėje susiejami įvairiomis proporcijomis). Pirmajam reikia tribalizmo ir komerciškumo derinio, retai pasitaikančio anapus tradicinių merkurinių bendruomenių; antrajam būtinas tam tikras asketizmas ir ištikimybė neasmeniškoms žmonių sugalvotoms taisyklėms – tai, kas nepasiekiama (ir net neįsivaizduojama) visuomenėse, mažai paveiktose protestantizmo arba reformuotos katalikybės. Pirmasis “įkinko nepotizmą kapitalizmo tarnystei”, antrasis nepaiso akivaizdžių faktų ir teigia, kad šiuodu nesuderinami. Pirmasis naudojasi abejotinu teisėtumu ir linkęs vengti viešumo, antrasis garsiai baisisi “korupcija” ir dedasi esąs vienintelis tikrai modernus.

Žinoma, žydai neturėjo šeimyniškumo monopolio, bet neabejotina, kad jų verslumo sėkmę lėmė vidinio solidarumo ir išorinio svetimumo derinys, ir kad vietiniai verslininkai galėjo konkuruoti (kaip paaiškėjo) tik kovodami su giminės solidarumu ir įteisindami svetimumą. Dauguma (šeimininkai) galėjo varžytis su merkurininkais (svečiais), tik priversdami visus pasijusti tremtiniais. Škotas protestantas buvo ne tik kiaulieną valgantis žydas, kaip aiškino Heine, – jis buvo vienišas žydas, žydas be Izraelio tautos, vienintelė išrinktoji būtybė.

Tačiau tai dar ne viskas. Čia ne tik tai, kad gentinis kelias – kartu su protestantiškuoju – buvo Europos modernybės dalis, – pats protestantiškasis kelias esminiu atžvilgiu buvo gentinis. Naujoji rinka, naujosios teisės ir naujieji individai turėjo būti įsteigti, apriboti, įšventinti ir saugomi naujos nacionalizuotos valstybės. Nacionalizmas buvo modernybės funkcija – jos būtina sąlyga ir gynybinė reakcija, o modernybė, be kita ko, – naujas tribalizmo variantas.

Protestantams ir liberalams nepavyko sukurti pasaulio, kuriame “visi žmonės – broliai” ta prasme, kad lygiai “svetimi”. Vietoj to jie sudarė naują moralinę bendruomenę ant dviejų atramų – branduolinės šeimos, apsimetančios individu, ir tautos, apsimetančios branduoline šeima. Adamui Smithui ir daugumai jo skaitytojų atrodė savaime aišku, kad turtai tam tikra prasme yra “tautų”, ir jie nekreipė daug dėmesio į faktą, kad yra kitų tautų ir apskritai kitų.

Kitaip sakant, europiečiai mėgdžiojo ne tik žydų modernumą, bet ir senoviškumą. Modernybė neatskiriama nuo “tribalistinio hebrajų brolybės bendruomeniškumo” – ir dėl branduolinės šeimos šventumo, ir dėl genties išrinktumo. Skleidžiantis merkuriškumo amžiui, krikščionys suprato klydę ir ėmė atsainiau žiūrėti į visuotinę brolybę bei, antra vertus, sakralumą ir pasaulietiškumą (dvasininkiją ir pasauliečius). Tai, kas prasidėjo dieviškumo nacionalizavimu, baigėsi tautiškumo sudievinimu. Pirma, pasirodė, kad Bibliją galima rašyti vietinėmis kalbomis ir kad Adomas su Ieva rojuje kalbėjo prancūziškai, flamandiškai arba švediškai. O paskui paaiškėjo, kad kiekviena tauta turi savo aukso amžių, buvusį iki nuopuolio, savo šventas knygas ir savo didingus, bet nutrūktgalviškus protėvius.(…)

Naujųjų “emancipuotų” ir “asimiliuotų” žydų dažniausia ankstyvoji strategija buvo skleisti liberalizmo idealą puoselėjant viešojo gyvenimo “neutralias erdves” ir siekiant liberalaus išsilavinimo bei laisvųjų profesijų. Žydai ne tik įkūnijo Protą ir Švietimą – jie buvo vieni aktyviausių ir ištikimiausių jų gynėjų. Jie balsuodavo už liberalias partijas, pasisakydavo už asmens laisvės pranašumus ir ištikimai tarnavo toms valstybėms, kurios jiems leisdavo tai daryti. Daug palankumo ir pasigėrėjimo pelnė Habsburgų imperija – taip pat, žinoma, Prancūzija, – nes, kaip teigė istorikas Carlas Schorske, “imperatorius ir liberali sistema suteikė žydams statusą, nereikalaujantį iš jų tautybės; daugiatautėje valstybėje jie tapo tauta virš tautos, vienintele, kuri užėmė ankstesniosios aristokratijos vietą”.

Norint įsilieti į pastarąją – liberaliąją aristokratiją, reikėjo įgyti naują pasaulietinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją. Kaip tik tai žydai, kaip grupė, ir darė – taip uoliai ir su užsidegimu, kaip kokie ješivos mokytiniai, ir taip sėkmingai, kad daug kam sukėlė šiurpą ir apmaudą. Gustavo Mahlerio tėvas laisvu nuo alkoholio prekybos laiku skaitė prancūzų filosofus, Karlo Popperio tėvas laisvu nuo advokato darbo laiku vertė Horacijų, o Victoro Adlerio senelis savo laiką dalijo ortodoksiniam judaizmui ir Europos švietimui. Tačiau svarbiausia – jiems ir tūkstančiams tokių kaip jie, taip pat ir istorijai – buvo tai, kieno jie tėvai. Liberalus išsilavinimas, kaip naujoji žydų religija, buvo labai panašus į senąją žydų religiją, tik daug liberalesnis. Supasaulėję žydų tėvai – griežti arba atlaidūs, bankininkai (kaip Lukacso tėvas) arba galanterininkai (kaip Kafkos) – darė viską, kad užaugintų laisvus, kosmopolitinės nuostatos vyrus – vyrus be tėvo. Jiems stulbinamai sekėsi: nedaug yra buvę patriarchų kartų, kurios taip sėkmingai augintų tėvažudžius ir duobkasius, kaip pirmos kartos žydų liberalai. Ir niekas to geriau nesuprato už Sigmundą Freudą ir Karlą Marxą…

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Apie autorių

Yuri Slezkine’as (Jurijus Sliozkinas, g. 1956 m.) – Kalifornijos universiteto (Berklyje) istorijos profesorius. Maskvos universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas, dirbo vertėju Mozambike ir Portugalijoje. Nuo 1983 m. gyvena JAV.

Knyga “Žydų šimtmetis” (vadinama interpretacinės istorijos šedevru) prasideda drąsiu pareiškimu: modernioji epocha yra žydų epocha, ir tam tikra prasme visi mes esame žydai. Žinoma, tai sakoma perkeltine prasme, bet įtikinamai aiškinama, kad gyventi šių laikų pasaulyje žydai prisitaikę geriau negu dauguma kitų grupių.

“Žydų šimtmetyje” aiškinama, kaip ir kodėl moderniajame pasaulyje išsiskiria kaip tik žydai, pasiekę neproporcingai didelių laimėjimų mokslo, meno, politikos, verslo ir kitose srityse.

Už knygą “Žydų šimtmetis” autoriui skirtos šios metinės premijos: Nacionalinė žydų knygos premija; Wayne S.Vucinicho premija; Amerikos leidėjų asociacijos premija už geriausią religijotyros knygą.