Didesnė dalis Lietuvos mokslininkų į verslą žiūri kaip į kažką labai tolima. Bet Kauno technologijos universiteto docentas dr. Darius Gailius – ne toks: jis įsitikinęs, kad valstybei maksimalią naudą duoda mokslo ir verslo bendradarbiavimas.

Prieš dešimtmetį tuomet 33-ejų metų mokslininkas Darius Gailius į Lietuvos istoriją įėjo kaip jauniausias Lietuvos mokslo premijos laureatas. O mokslo premiją tada kartu su KTU Elektroninių ir matavimo sistemų katedros profesoriumi habil. dr. Stasiu V.Augučiu jis pelnė už naujų matavimo ir diagnostikos technologijų tyrimą bei plėtrą.
Mokslininkų atlikti matavimai apėmė daugelį sričių – elektroniką, mechatroniką, fiziką, o didžioji dalis atliktų jų tyrimų (80 proc.) baigėsi prototipo sukūrimu, kas galiausiai reiškė, kad daugelis mokslinių bendradarbių tyrimų buvo pripažinti išradimais.
Prabėgus dešimtmečiui mokslininkas toliau kryptingai tęsia akademinę veiklą, savo tyrimais ir gebėjimu suburti bendraminčių komandą maloniai stebindamas universiteto bendruomenę, tačiau nuošalyje nelieka ir jo praktiniai darbai.
Tarkime, pernai KTU Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto profesorius mokslo ir verslo bendruomenę nustebino net keliais dėmesio vertais savo ir kolegų KTU mokslininkų kurtais projektais: įmonės „Art21“ užsakymu buvo sukurta produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti elektroninė nosis (rinkoje įvertinta 145 eurais), taip pat palydovas „LitSat-1“, prisidedantis prie Lietuvos tapsmo kosmoso valstybe. Ilgametis bendradarbiavimas su Vokietijos įmone „Neumann & Co“ irgi davė vaisių – buvo sukurtas vandens skaitiklių tikslumą tikrinantis prietaisas, galintis sumažinti sąskaitas už vandenį.
Būtent už šį novatoriškumą, produktyvumą, veržlumą bei 2013 m. proveržį savaitraštis „Veidas“ prof. D.Gailių nusprendė išskirti projekto „Mini Nobelis“ specialioje nominacijoje – „Už mokslo bendradarbiavimą su verslu“.

Likimą pakeitė darbo vadovas
Trūko visai nedaug, kad D.Gailiaus gyvenimo scenarijus būtų pasisukęs visai kitu kampu. Polinkį prie elektronikos mokslų dar studijų suole jautęs pašnekovas tęsti akademinę veiklą nusprendė tik įkalbėtas tuomečio savo mokslinio darbo vadovo prof. Stasio V.Augučio. Jei ne šis autoritetingas žmogus, D.Gailius galbūt šiandien gyventų užsienyje.
„Jau tuomet žinojau, kad užsienyje elektroniko specialybė paklausi ir vertinama, galima ir svaiginančią karjerą padaryti, bet nesigailiu likęs. Elektronika – mano genuose“, – neabejoja KTU profesorius, šiandien savo studentams atveriantis duris į mokslo pasaulį.
Tiesa, jam pačiam mokslas įdomus ir svarbus tiek, kiek jis pritaikomas praktiškai. Kitaip tariant, vien mokslinės publikacijos šio mokslininko praktiko neįkvepia (nors pats jų yra parašęs daugiau nei keturiasdešimt).
„Didžiausią pasitenkinimą jaučiu, kai atliktų tyrimų rezultatai pritaikomi praktikoje. Nesu iš tų, kuriems parašius straipsnį ir pasidėjus varnelę gyventi tampa gera ir ramu. Mėgstu spręsti kilusias problemas, siūlyti užsakovams galimas išeitis“, – pasakoja mokslininkas.
Paprašytas prisiminti, kada jam parūpo mokslo ir verslo sąsajos, D.Gailius sako, jog tai nutikę gana seniai: kai dar gyveno tėvų namuose, sugedus legendiniam tų laikų televizoriui „Tauras“, jam, dešimtmečiui, pavyko jį sutaisyti. Nagingumą, kruopštumą ir auksines rankas KTU mokslininkas sako paveldėjęs iš šeimos vyrų – tėvo ir senelio.
Bendradarbių tikinimu, D.Gailius savo darbui atsiduoda visiškai. “Jei ne profesoriaus šeima, jis, matyt, laboratorijose galėtų likti prie atliekamų darbų pernakt”, – juokauja kolegos.
Ir pats docentas prasitaria, kad ne taip seniai kaip tik dirbo iki paryčių: „Skubėdami baigti palydovą „LitSat-1“, darbo dieną prasitęsdavome iki trečios ketvirtos valandos nakties. Kartais taip jau nutinka, kad sprendžiant sudėtingą problemą negalima atsistoti ir išeiti.“

Rinką nustebino elektronine nosimi
KTU mokslo prorektorės prof. Astos Punzienės teigimu, D.Gailius daug laiko praleidžia atlikdamas savarankiškas užduotis, įvairius eksperimentus, taip pat ugdydamas savo studentus. „Jei šių laikų mokslininką vis dar įsivaizduojate žilais plaukais ir nukleiptais batais, vadinasi, nepažinote tikro šių dienų profesionalo“, – apie D.Gailių atsiliepia prorektorė.
Vienas sėkmingiausių pastarojo meto mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžių – produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti vadinamoji elektroninė nosis. Gana didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs D.Gailiaus ir kitų KTU mokslininkų projektas pristatytas praėjusių metų pabaigoje. Kol kas šis mokslininkų sukurtas prietaisas geba nustatyti tik žuvies, kiaulienos, jautienos ir vištienos šviežumą. Tačiau, D.Gailiaus teigimu, pakeitus programėlę (prietaisas naudojamas pritvirtintas prie išmaniojo telefono), galima pritaikyti jį ir dujoms ar narkotikams aptikti.
Paklaustas, kas sudėtingiausia kuriant panašaus pobūdžio išradimus, profesorius mini priežasčių visumą: užsakovui svarbu, kad kūrinys būtų unikalaus, tačiau už nedidelę kainą. Kiekvienas kūrėjas žino, kad tai ne taip jau lengvai įgyvendinamas uždavinys.
Pasak A.Punzienės, D.Gailius pasižymi gebėjimu suburti įvairiapusišką mokslininkų komandą, turi ir lyderiui, ir komandiniam darbui būtinų savybių, o tai jam itin praverčia. „Deja, šiandien mokslininkui nebepakanka būti įsigilinusiam į siaurą savo tyrinėjimų sritį, rinka, laikmetis ir pasikeitusios pasaulio realijos reikalauja įvairiapusiškos asmenybės, galinčios pasigirti plačiu akiračiu. Priešingu atveju kažin ar pavyks integruoti reikiamas inovacijas savo darbe“, – svarsto prorektorė.
Žinoma, ne kiekvieno mokslininko tyrimai šiandien įdomūs ir aktualūs verslui. Be to, ar verslui bus reikalingos mokslininko paslaugos, priklauso ir nuo jo pasirinktos srities. Ilgametis D.Gailiaus magistrantūros, doktorantūros ir vėlesnių bendrų darbų vadovas S.V.Augutis sako, kad taikomieji mokslai šiuo atveju – labiau apčiuopiama sritis.
Beje, D.Gailius, kaip minėta, – ir vienas palydovo „LitSat-1“ kūrėjų bei iniciatorių, svariai prisidėjusių prie to, kad Lietuva taptų kosmoso valstybe. „Šiuo metu mūsų palydovas kosminėje stotyje laukia, kol bus išleistas į atvirą kosmosą, tačiau lietuviškų žodžių neišgirsime anksčiau nei vasario pabaigoje“, – patikslina mokslininkas.
Jo teigimu, į kosmosą paleistas palydovas ne tik transliuos lietuviškus žodžius, bet ir nuties kelią unikaliems bandymams pasaulyje, kurie ateityje suteiks galimybių valdyti nanopalydovus bei kurti jų sistemas. D.Gailius viliasi, kad tai atkreips visuomenės dėmesį ir netolimoje ateityje padės tiksliaisiais mokslais sudominti daugiau gabių studentų.
Paklaustas, ką atsakytų šio projekto skeptikams, kad neva kiekvienas technologijų studentas sugebėtų sukurti kažką panašaus, mokslininkas siūlo tiesiog imti ir pamėginti. „Mus gali vadinti kaip tik nori: ir kosmonautais, ir ufonautais, bet žinau viena – be pradinių idėjų ir mėginimų tolesnių žingsnių nebus. Tautos sutelkimo požiūriu ir būsimų mokslo darbų perspektyvoje mums šis projektas neįkainojamas“, – tvirtina D.Gailius.