Mugėje „Art Vilnius“ bandėme išsiaiškinti, ar egzistuoja šiuolaikinio meno rinka kaimyninėse Lietuvos šalyse.

Šiuolaikinio meno mugės „Art Vilnius“ vadovė Diana Stomienė teigia, kad nuo pat renginio idėjos formulavimo pradžios buvo siekiama Vilnių regėti kaip patogų Rytų ir Vakarų menų sankirtos tašką, skirtą Rytų Europos naujausioms tendencijoms apžvelgti. Todėl nesiekiama konkuruoti su, pavyzdžiui, tuo pat metu rengiama žymiausia Vakarų Europos muge „Art Basel“, pateikiančia nepalyginamai išsamesnę vakarietiškojo meno panoramą. Čia – ir mokesčiai kuklesni, ir publika galbūt ne tokia ambicinga.
„Art Vilnius“ įsivaizduojama kaip vieta, skirta tiek vietiniams – Baltijos šalių kolekcininkams, tiek ir jų kolegoms iš Vakarų Europos, kryptingai besidomintiems posovietinės erdvės meno naujienomis. Pastariesiems – ypač, nes ką čia slėpti: žmonių ir fondų, nuolatos sąmoningai investuojančių į šiuolaikinio meno kūrinius, Baltijos šalyse kol kas tėra vienetai. Tad ir vilnietiškosios mugės rengėjams, pasak antrosios renginio iniciatorės profesorės Ramintos Jurėnaitės, kol kas telieka apsiginkluoti kantrybe ir laukti, kol šiuolaikinio meno rinka pradės giliau kvėpuoti.

Ukrainiečiai investuoja kitur
Suvažiavę galerininkai savo stenduose taipogi kantriai laukė jų – potencialių pirkėjų, kuriuos, tvirtino, lankytojų minioje atpažįstantys iš tolo. Tiesa, pirmosiomis mugės dienomis stenduose būta „daugiau kalbų negu darbų“, tačiau tai – įprastas mugėse „nusitaikymo“ procesas.
Visgi trečiadienio pavakarę teko stebėti nuoširdų džiugesį kijeviečių galerijos „Tsekh“ („Cechas“) stende, kai nenustygstančiam jos vadovui Oleksandrui Ščeluščenkai pavyko pirkėjams įpiršti šios galerijos kuruojamo menininko Jevgenijaus Petrovo (beje, irgi viešėjusio Vilniuje) skulptūrinę instaliaciją „Delikatesai“. Pasak Oleksandro, tuo pat metu šventė jau vyko ir Kijeve, nes geros žinios, netgi gyvenant pusiau karo sąlygomis, sklinda žaibo greičiu…
„Mums parduoti darbą čia – staigmena, kone prilygstanti sandėriui Mėnulyje. Visi tai suprantam, ypatingos komercinės sėkmės Vilniuje nelaukiam. Tačiau man, turinčiam vieną aštuntąją lietuviško kraujo, būti Lietuvoje – savaime šventė. Ypatingai dabar, kai tai prilygsta savaitės atokvėpiui nuo karo košės. Apie tai, kas laukia sugrįžus, net nesinori šnekėti. Ten visi esam ginkluoti, visi turim neperšaunamas liemenes, visi pasirengę kariauti, jei to prireiks. Kalbėti apie investicijas į šiuolaikinį meną Ukrainoje tokiomis aplinkybėmis būtų netgi nelabai padoru, nes ukrainiečiai dabar investuoja į kitus dalykus: perka maišus su smėliu ir šalmus kovotojams. Iš esmės galerijoms, kurių nemažai užsidarė dėl ekonominės krizės, beliko orientuotis į užsienio kolekcininkus. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad netekome ir ankstesnių pirkėjų Rusijoje – jie mums neskambina ir neberašo, o sienos su Rusija tapo griežtai kontroliuojamos. Vienas mūsų kuruojamų autorių – skulptorius Jaroslavas Derkačas, kurio geležinių instaliacijų tiesiog nepajėgiame iki Vilniaus atgabenti – dabar sėdi areštuotas savo namuose Luhanske, iš buto išeiti negali. Jums čia sunku tai suvokti, tačiau pas mus vyksta realus karas. Tragiškų įvykių tiek daug, kad patys nebespėjam jų įsisąmoninti“, – pasakojo Oleksandras.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m