Mokslas. Po dvejų metų pertraukos vėl bus paleistas vienas ambicingiausių mokslinių projektų pasaulyje – Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Per pirmąjį greitintuvo veiklos etapą gauti duomenys įrodė Higso bozono, gavusio dieviškosios dalelės pavadinimą, egzistavimą. Šį kartą mokslininkai stengsis dar arčiau priartėti prie visatos pažinimo.

Tarp Ženevos ežero Šveicarijoje ir Jura kalnų Prancūzijoje šimto metrų gylyje nusidriekęs 27 kilometrų žiedas. Tai 6,6 mlrd. eurų kainavęs Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas – vienas ambicingiausių mokslinių projektų pasaulyje, savo sudėtingumu prilyginamas žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje. Jį pastatyti užtruko dešimtmetį, o jį kurdami petys petin dirbo mokslininkai iš viso pasaulio. Tad ne veltui patekti į tunelius, kuriais driekiasi greitintuvas, nėra paprasta – durys atsiveria tik nuskenavus specialų leidimą turinčio darbuotojo akių raineles.

Dvejus pastaruosius metus greitintuvas buvo išjungtas ir tobulinamas, tad mokslo entuziastai turėjo unikalią galimybę žvilgtelėti į šį mokslinį triumfą iš arčiau. Oficialių ekskursijų metu lankytojai galėjo nusileisti šimtą metrų po žeme ir pamatyti gigantiškus įrenginius, skirtus greitintuve susidarančioms dalelėms fiksuoti. O pažiūrėti tikrai yra į ką – pavyzdžiui, greitintuvui pastatyti panaudota daugiau geležies negu Eiffelio bokštui.

Spėjusieji pamatyti greitintuvą gali jaustis išskirtiniai, nes dabar ekskursijos po žeme sustabdytos ilgam. Kovo 23 dieną po dvejų metų pertraukos greitintuvą vėl planuojama paleisti, o pirmuosius fizikams įdomius duomenis tikimasi gauti jau gegužės pabaigoje–birželio pradžioje.

Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo tikslas – žvilgtelėti į tai, iš ko sukurta visata. Tam tikra prasme greitintuvas sukuria mini Didįjį sprogimą, po kurio ir susiformavo mūsų visata. Greitintuve beveik šviesos greičiu skirtingomis kryptimis skrieja du protonų spinduliai, kurie keturiose eksperimentinėse žiedo vietose susiduria. Dalis susidūrimo energijos transformuojasi į masę – daleles. Vos akimirką po susidūrimo atsiranda dalelių, kurios buvo pasirodžiusios ir po Didžiojo sprogimo. Kai kurios jų egzistuoja labai trumpai, todėl šias daleles nufotografuoja įrengti keturi milžiniški fotoaparatai. Analizuodami gautus duomenis CERN mokslininkai ieško esminės statybinės medžiagos, iš kurios sudaryta visata.

Išanalizavus surinktus duomenis 2012 m. buvo patvirtinta egzistuojant dalelę, apie kurią fizikai teoriškai diskutavo ne vieną dešimtmetį, – Higso bozoną. Ši elementarioji dalelė yra vienos sėkmingiausių mokslinių teorijų – dalelių fizikos standartinio modelio – ašis. Higso bozonas yra mechanizmo, kuris suteikia masę kitoms elementariosioms dalelėms, dalis. Taigi po daugelio metų paskutinė didelė standartinio modelio spraga buvo užpildyta.

Fizikai tiki, kad Higso bozonas – ne vienintelis įspūdingas atradimas, kurį pavyks padaryti analizuojant greitintuvo duomenis. Tad netrukus įvyksiančiam šio prietaiso paleidimui ruošiamasi itin kruopščiai. Juo labiau kad CERN mokslininkai jau patyrė, kas yra nesėkmė. Pirmą kartą 2008 m. paleidus greitintuvą fizikų ovacijos ir entuziazmo šūksniai nutilo šiek tiek daugiau nei po savaitės – tik devynias dienas veikęs greitintuvas sugedo, o jį pataisyti užtruko metus. Didžiulį nusivylimą mokslininkams sukėlusį gedimą iš tiesų lėmė viena mažytė detalė – nekokybiška jungtis tarp dviejų magnetų, dėl kurios įvyko sprogimas ir helio nuotėkis. Greitintuvas sudarytas iš daugiau nei 1,2 tūkst. superlaidžių magnetų, kurie pagreitina ir pasuka daleles, kad jos lėktų ratu. Be šių magnetų dalelės paprasčiausiai judėtų tiesia linija.

Greitintuve dalelės skrieja beveik šviesos greičiu, todėl jas pagreitinti galima tik labai nedaug. Tačiau net ir nedaug padidinus greitį smarkiai padidėja dalelių energija  – tuomet įvyksta smarkesni susidūrimai, iš kurių mokslininkai gali gauti dar įdomesnių duomenų ir dar labiau priartėti prie visatos paslapčių įminimo. Per dvejus metus pakeitus visas jungtis tarp magnetų būtent tai ir ketinama padaryti šį kartą – greitintuve energija padidės nuo 8 TeV (teraelektronvoltų) iki 13 TeV.

Tiesa, net patys mokslininkai nežino, ką jie atras šį kartą, nes tai tarsi naujoji fizika, kuri dar neturi jokio teorinio aprašo. Tačiau neabejoja, kad jei greitintuvas galės veikti didesne energija, tikrai bus įminta daugiau visatos paslapčių.

Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą valdo CERN – Europos branduolinių tyrimų organizacija, kurią daugiau nei milijardu eurų per metus finansuoja apie dvi dešimtis Europos šalių. O šiame garsiausiame Europos moksliniame institute dirba ir lietuvių. Pasak fiziko Aurelijaus Rinkevičiaus, be jo, šiuo metu ilgalaikius kontraktus CERN turi septyni IT specialistai iš Lietuvos. Dar kasmet po du tris kartus per metus į CERN atvyksta apie keturis IT studentus.

Ruošdamiesi antrajam Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo veiklos etapui CERN mokslininkai nenustygsta vietoje. Pirmą kartą neilgai veikęs greitintuvas fizikams leido atrasti iki tol tik teorijoje aprašytą elementariąją dalelę – Higso bozoną. Atradimas buvo toks stulbinantis, kad šios dalelės atradimą prieš penkiasdešimt metų prognozavę fizikai nieko nelaukiant buvo apdovanoti Nobelio premija.

Šį kartą mokslininkai puoselėja netgi didesnes viltis, nes po dvejų metų pertraukos vėl paleistame greitintuve bus pasiekta 60 proc. didesnė energija.

Aktualusis interviu

CERN mokslo direktorius S.Bertolucci: „Suradę „žinomą nežinomybę“, ieškosime „nežinomos nežinomybės“

Didieji klausimai. Kas yra tamsioji medžiaga, kuri sudaro 85 proc. mūsų visatos? Kodėl mūsų visatoje dominuoja medžiaga, nors po Didžiojo sprogimo medžiagos ir antimedžiagos buvo vienodai? Ar egzistuoja paralelinės visatos?

Duodamas interviu „Veidui“ Sergio Bertolucci tvirtino, jog vertinant iš mokslo perspektyvos CERN mokslininkai šiuo metu jaučiasi patekę į labai jaudinantį etapą – jie tikisi atrasti dalykų, kurie bus tokie nauji, kad jų negalės paaiškinti jokia egzistuojanti teorija.

Pasak S.Bertolucci, pirmajame greitintuvo veiklos etape mokslininkai buvo tarsi turistai, vaikščiojantys aplink su žemėlapiu ir ieškantys Higso bozono, kuris ten turėjo būti. Šį kartą jie labiau jaučiasi kaip tyrinėtojai, kurie pateks į visiškai neištirtą teritoriją ir patys braižys žemėlapį. Nuo to, kokios nuotaikos tvyro CERNE ruošiantis kovo pabaigoje vėl paleisti greitintuvą, ir pradėjome pokalbį su S.Bertolucci.

S.B.: Mokslininkai labai susijaudinę. Šie dveji metai buvo labai intensyvūs. Pagrindinė priežastis, kodėl greitintuvas buvo ilgam sustabdytas, – norėjome sutvirtinti jungtis tarp magnetų. Būtent tokios vienos jungties gedimas sukėlė incidentą pirmą kartą paleidus greitintuvą 2008-aisiais. Dėl šios priežasties vengėme paleisti mašiną iki maksimalios energijos – 13 TeV (teraelektronvoltų). Taigi labai svarbu buvo pakeisti visas jungtis, kurių yra apie 20 tūkst. Be to, po pirmojo greitintuvo veiklos etapo reikėjo atlikti techninį remontą ir pirmuosius patobulinimus. Kitas sustabdymas numatytas 2018 m.

Šis greitintuvas yra ypač sudėtingas prietaisas, kuris turi būti kalibruotas ir sulygiuotas daug didesniu tikslumu nei plauko storis. Kiekvieno iš greitintuvo eksperimentų viduje esančių daviklių, kuriais fiksuojame išlekiančias daleles, vieta žinoma vienos dešimtosios ar net vienos šimtosios milimetro tikslumu. O iš viso yra 200 mln. daviklių. Džiaugiamės, kad iš principo suspėjame paleisti greitintuvą planuotu laiku, vėluosime tik tris savaites. Mums labai svarbu, kad sustabdydami greitintuvą sugebėjome užtikrinti labai aukštą saugumo ir kokybės lygį. Mūsų šūkis: pirmoje vietoje saugumas, antroje – kokybė, trečioje – terminai. Tai ypač svarbu, nes į šį darbą įtraukta tūkstančiai žmonių.

VEIDAS: Kokie pagrindiniai greitintuvo patobulinimai buvo atlikti per šiuos dvejus metus? Kuo antrasis greitintuvo veiklos etapas skirsis nuo pirmojo?

S.B.: Sutvirtinę jungtis tarp magnetų galime magnetuose padidinti elektros srovę ir pasiekti, kad energija nuo 8 TeV padidėtų iki 13 TeV. Energijos padidinimas nepaprastai padidina mūsų atradimų potencialą. Tai tarsi mikroskopas, kurio raiškos galia padvigubinta.

VEIDAS: Pirmasis greitintuvo veikimo etapas lėmė Higso bozono atradimą. Kokių atradimų tikitės šį kartą?

S.B.: Turėsime dvi užduotis. Pirmoji – labai tiksliai išanalizuoti Higso bozono savybes. Norime patikslinti Higso bozono masę, nes ją žinant bus aiškios ir kitos šios dalelės savybės. Pavyzdžiui, kokia tikimybė, kad Higso bozonas skils į du fotonus ar keturis miuonus. Analizuodami tai mes suprasime, ką atradome. Žinome, kad atradome kažkokį Higso bozoną, tačiau nežinome, ar tai ir yra tas standartinio modelio aprašytasis Higso bozonas.

Kita misija, kuri yra labiau jaudinanti, – tyrinėjimas. Higso bozonu užbaigėme paieškas to, kas vadinama „žinoma nežinomybe“, dabar ieškosime to, kas vadinama „nežinoma nežinomybe“. Standartinis modelis, nors ir labai galinga teorija, nepaaiškina dar daug dalykų – tamsiosios medžiagos, medžiagos ir antimedžiagos disbalanso, tamsiosios energijos (dėl kurios visata plečiasi vis didesniu greičiu), gravitacijos.

Vienas dalykų, kurių ieškosime, – supersimetrija, kurios teorija numato, kad šalia mums žinomų dalelių, iš kurių esame sudaryti ir mes, ir žvaigždės, egzistuoja neatrastos veidrodinės dalelės. Gali paaiškėti, kad jos ir yra ta paslaptingoji tamsioji medžiaga. Kitas dalykas, kurio ieškome, – ar galime pamatyti dar vieną visatos matmenį (šiuo metu manome, kad mūsų pasaulis yra trimatis – red. past.). Tai irgi labai įdomu.

Mes taip pat vis dar analizuojame, kodėl esame visatoje, kurioje dominuoja medžiaga, nors pradžioje, po Didžiojo sprogimo, medžiagos ir antimedžiagos kiekis turėjo būti toks pat. Žinome, kad medžiaga ir antimedžiaga turi mažą asimetriją (šiek tiek skiriasi – red. past.). Visa visata yra šitos mažos asimetrijos rezultatas. Mes suprantame, iš kur kyla dalis šios asimetrijos, bet to nepakanka, kad paaiškintume, kodėl mes čia. Turime rasti kitą šios asimetrijos tarp medžiagos ir antimedžiagos kilmę.

Kai tyrinėji, visada tvyro nežinomybė: gal atrasime visiškai naujų fenomenų, dalelių, jėgų. Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad Higso bozonas yra kompozitinė dalelė (sudaryta iš kitų smulkesnių dalelių – red. past.). O galime atrasti, kad mūsų visata yra tik viena iš daugelio. Tai būtų didelis atradimas.

Mes greičiausiai šiuo metu esame etape, kuris yra labai jaudinantis žvelgiant iš mokslo perspektyvos, – gali būti, kad paliesime dalykus, kurie bus tokie nauji, kad jų negalės paaiškinti jokia egzistuojanti teorija. O galbūt tokie nauji, kad netgi nė vienas iš pasiūlytų modelių negalės jų apimti.

Prisiminkite praėjusio šimtmečio pradžią, kai egzistavo dvi labai galingos teorijos – klasikinės mechanikos ir klasikinio elektromagnetizmo. Bet buvo daug dalykų, kurių šios teorijos paaiškinti negalėjo. Pavyzdžiui, šviesos greičio. Mokslininkai buvo atlikę eksperimentą, kurio metu šviesos greitis buvo matuojamas Žemės sukimosi kryptimi ir priešinga kryptimi. Jis parodė, kad šviesos greitis abiem atvejais yra tas pats. Vadovaujantis sveiku protu, jei eini traukinyje, tai stebėtojui iš išorės atrodys, kad tavo greitis lygus traukinio greičiui (100 km/h) plius tavo greičiui (5 km/h). Atrodytų, tai turėtų galioti ir šviesos greičiui, bet taip nėra. Tik vėliau sukurta specialioji reliatyvumo teorija šio eksperimento rezultatus paaiškino. Mes dabar šią teoriją naudojame kasdien, kai naudojamės automobilio navigacija, – priešingu atveju automobilio navigacija nebūtų labai tiksli, paklaida siektų kelis šimtus metrų.

VEIDAS: Labai įdomu, kad norite pažvelgti į šias dar neatskleistas paslaptis. Bet ar iš pirmojo greitintuvo veiklos etapo gautų duomenų turite kokių nors užuominų, kad tai įmanoma?

S.B.: O taip. Pirmas etapas buvo labai sėkmingas – atradome Higso dalelę, o tai labai svarbus atradimas, nes Higso dalelė suteikia masę kitoms elementariosioms dalelėms. Šiuo metu neturime naujų atradimų, bet šen ir ten randame mažų dalykų, kurie paprasčiausiai gali būti statistiniai svyravimai, bet gali išvirsti ir į naują atradimą. Iš pradžių tas pats buvo ir su Higso bozonu.

Galima sakyti, kad iki šiol buvome turistai, vaikščiojantys aplink su žemėlapiu. Nuo dabar mažą laiko dalį vis dar būsime turistai, tyrinėdami Higso bozono savybes, bet likusį laiką būsime tyrėjai, vaikščiojantys aplink be žemėlapio. Tiksliau, mes būsime žmonės, braižantys tą žemėlapį. Tai yra fundamentalių tyrimų grožis, bet kartu ir didelė rizika. Vis dėlto bet kas, ką atrasime ar neatrasime, padidins mūsų supratimą apie pasaulį, nes vystomės ne tik surasdami naujų dalykų, bet ir atmesdami klaidingus kelius.

VEIDAS: Sakoma, kad CERN mokslininkai ieško visatos statybinių medžiagų. Kodėl svarbu tai žinoti? Kokios naudos žmonija gaus iš šių atradimų?

S.B.: Tūkstančius metų veikia vienas principas: kiekvieną kartą, kai priartėji prie geresnio visatos, gamtos supratimo, šitos žinios po 20–30 metų būna panaudojamos žmonių gyvenimui padaryti geresniam. Pavyzdžiui, išmanusis telefonas sukurtas panaudojant reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijas. O juk kai kvantinės mechanikos teorija buvo suformuluota, ji atrodė labiausiai nematerialus dalykas, apie kokį tik galėtum pagalvoti. Tačiau šiandien negali pagaminti tranzistoriaus, jei nesupranti kvantinės mechanikos principų. Jei moki gaminti žvakes, gali pagaminti vis geresnes žvakes, bet niekada nepagaminsi elektros lemputės. Būtent fundamentinius tyrimus žmonija visada panaudoja, kad pereitų prie kito žingsnio – nuo žvakių prie elektros lempučių.

1929 m. vyrukas, vardu Paulas Diracas, padarė prielaidą, kad egzistuoja antimedžiaga. Niekas neatrodė labiau abstraktu, bet po kelerių metų antimedžiaga buvo atrasta kosminiuose spinduliuose. Mūsų laikais antimedžiaga naudojama gelbėti  gyvybėms, pavyzdžiui, atliekant PET skenavimą. PET reiškia pozitronų emisijos tomografija, o pozitronas yra elektrono antidalelė, kuri dabar naudojama vėžiui diagnozuoti.

Matote, kažkas, kas tik atradus atrodo labai abstraktu, tampa dalyku, kuris daro žmonių gyvenimą patogesnį. Faktas, kad jei sustabdai fundamentinius tyrimus, kažkuriuo etapu tavo technologijos nustos tobulėti. Net sudėtingiausios technologijos toliau nebesivystys. Ir dėl to mes tai darome. Bet, žinoma, ir dėl to, kad tai labai smagu.

VEIDAS: Pafantazuokime, kokios naudos gali gauti visuomenė po 30 metų iš jūsų atradimų.

S.B.: Neįsivaizduoju. Kaip ir Albertas Einsteinas neįsivaizdavo, kad jo atradimas bus panaudotas GPS sukurti, ar P.Diracas – kam bus panaudotas jo atradimas. Yra teorijų, sakančių, kad mes esame ne vienintelė visata, o viena iš visatų. Visata, kuri gali komunikuoti su kitomis per kirmgraužas. Įsivaizduokime, jei po tūkstančio metų mes išmokstame keliauti per kirmgraužas.

Ar kada nors pagalvojote, kad visata yra 14,7 mlrd. metų amžiaus? Ji milžiniška, o mes esame maža dulkelė netgi ne pačiame centre ir ne itin svarbioje galaktikoje. Mes, kaip žmonija, esame mažas dalykas visatos istorijoje. Kodėl visa tai turėtų būti tik mums? Yra daug dalykų, kurie susiję su mokslu, bet taip pat susiję ir su filosofija.

Beje, įvairių technologijų duodame visuomenei kasdien. Prieš 25 metus vyrukas iš CERN  išrado tai, kuo naudojamės dabar, – internetą. Tinklai egzistavo anksčiau, bet interneto idėja, kai išrandi tarsi universalią kalbą, kurios kiekvienas narys tampa informacijos naudotoju ir davėju, buvo grandiozinė. Taigi, kai rašote http://, rašote tai, kas CERNE buvo išrasta prieš 25 metus. Ir žinote, tai nėra patentuota, bet mes išlaikėme intelektinę nuosavybę, todėl niekas negali priversti jūsų už tai mokėti.

Kitas pavyzdys: jei eisite atlikti rentgeno tyrimo, tai rentgeno aparate rasite tokius pačius detektorius kaip ir pas mus. Jei eisite atlikti magnetinio rezonanso, 90-ia atvejų iš šimto šio magneto viduje rasite tokį patį superlaidininką, koks buvo sukurtas mūsų greitintuvui. Šie išradimai iš karto patenka į visuomenę, nes yra tiesioginė jungtis tarp to, ką darome CERNE, ir pramonės. Mes stengiamės duoti postūmį technologijų plėtrai, kad pramonė sukurtų tokius dalykus, kokių mums reikia.

Dar vienas dalykas, kurį žmonės nuvertina, – mes kasmet apmokome šimtus inžinierių ir fizikų iš viso pasaulio. Šie žmonės grįžta į savo šalis, o daugiau nei 50 proc. jų nelieka prie mokslinių tyrimų, bet eina dirbti į pramonę, kurti aukštųjų technologijų.

Fundamentiniai tyrimai yra visuomenės, kuri nori turėti ateitį, struktūrinė dalis. Fundamentiniams tyrimams išleidžiamos nedidelės pinigų sumos – daug mažiau nei, pavyzdžiui, reklamai. Europa tam vidutiniškai skiria mažiau nei du procentus BVP.

VEIDAS: Kiek kainavo greitintuvas – vienas brangiausių iki šiol sukurtų mokslinių instrumentų? Kaip galėtumėte apibūdinti jo tikslą?

S.B.: Greitintuvas kartu su eksperimentais kainavo šešis milijardus eurų. Tai nėra brangiausias mokslinis instrumentas. Manhatano projektas (atominės bombos sukūrimas – red. past.), dauguma kosminių projektų buvo brangesni. Tačiau greitintuvas yra sudėtingiausias mokslinis kompleksas, kurį iki šiol sukūrė žmonija. Greitintuvas su eksperimentais daug sudėtingesnis negu žmonių išsiuntimo į Mėnulį projektas.

O jo tikslas yra praplėsti mūsų žinių apie visatą ribas ir geriau suprasti, kodėl mes esame čia. Antra, siekdami tai padaryti mes kuriame naujas technologijas, kurios yra pirmaujančios. Trečia, mes esame geras pavyzdys, kaip mokslas gali tarnauti taikai. Šiuo metu CERNE kartu dirba daugiau nei šimto tautybių atstovai. Pasaulyje nėra daug vietų, kur pamatysi iranietį, dirbantį kartu su amerikiečiu, ukrainietį – su rusu, palestinietį – su žydu, pakistanietį – su indu. Tai gražus kelias, nutiesiantis tiltus per skirtingas kultūras, religijas ir leidžiantis dirbti kartu, o ne kariauti. Mūsų sėkmės modelis paremtas bendradarbiavimu ir konkurencija.

VEIDAS: Kiek mokslininkų dirba prie greitintuvo duomenų apdorojimo?

S.B.: CERNE dirba apie 4 tūkst. žmonių, bet mūsų bendruomenėje yra apie 11 tūkst. žmonių, dirbančių visame pasaulyje. Taigi esame 15 tūkst. žmonių bendruomenė, iš jų 10 tūkst. analizuoja duomenis, gautus iš greitintuvo. Beje, šiuos duomenis analizuoja net 3 tūkst. doktorantūros studentų.

VEIDAS: Prieš paleidžiant greitintuvą kaskart pasigirsta gąsdinimų, kad jis sukels pasaulio pabaigą. Ką galite atsakyti tiems, kurie iš tiesų mano, kad tai įmanoma?

S.B.: Jie turi apmąstyti vieną dalyką. Žmonija yra protinga, bet mes nesame tokie geri greitintuvų gamintojai kaip visata. Visata kuria kur kas geresnį greitintuvą, negu mes kada nors sugebėsime pagaminti. Šiuo metu, kai mes kalbamės, kosminiai spinduliai skrodžia mus – vienas kosminis spindulys per sekundę. Kai kurių spindulių energija kur kas didesnė negu greitintuve. Ir jie kerta visatą milijardus metų. Jeigu sukurti juodąją skylę būtų įmanoma, mūsų čia nebūtų. Tačiau taip neatsitinka, taigi yra net ne teoretiniai įrodymai, kad tokie pasisakymai – netiesa, o eksperimentiniai įrodymai. Mes iš tiesų labai norėtume sukurti mikroskopines juodąsias skyles, nes jos būtų ženklas papildomų matmenų. Bet jeigu jas sukurtume, jos egzistuotų tokį mažą laiko tarpą, kad nesugebėtų pritraukti jokios medžiagos ir išnyktų. Tai mes tikrai žinome. Beje, juodosios skylės būtų daug didesnis atradimas nei Higso bozonas.

Kai 2008 m., prieš paleidžiant greitintuvą, pasigirdo gąsdinimų artėjančia pasaulio pabaiga, mes į tai pažiūrėjome labai rimtai. CERN tinklalapyje įdėta išsami ataskaita, kurioje galima rasti geriausių pasaulyje ekspertų argumentų, kodėl greitintuvu sukelti pasaulio pabaigos neįmanoma.

Kartais visuomenėje tokią baimę paskatina faktas, kad fizikai paprastai niekada nesako, jog koks nors dalykas yra neįmanomas. Jie sako, kokia yra tikimybė. O kai kalbama apie tikimybę, tai žmonės galvoja: „Aha, jei yra tikimybė, vadinasi, tai gali atsitikti!“ Vis dėlto daug labiau tikėtina, kad pasaulio pabaigą galite sukelti valydamiesi dantis, negu paleidę greitintuvą.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė, specialiai „Veidui“ iš Ženevos