Mini Nobeliai
Inga NECELIENĖ
Matematikas vienu metu turi būti ir studentas, ir profesorius, nes mokymasis visą gyvenimą – jo kasdienybė. „Tai technologijos, kurios kuria mūsų ateitį“, – sako upes tekėti atgal priverčiantis Raimondas Čiegis, apibūdindamas savo mokslo sritį – matematinį modeliavimą. Šalia rimtosios matematinės tėkmės išsitenka ir keliautojo, lobių ieškotojo vaga. „Jeigu jūs mane pamatysite užsikabarojusį ant tilto atbrailos, nemanykite, kad ruošiuosi šokti į upę. Vadinasi, aš ieškau lobio“, – perspėja profesorius.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Matematinio modeliavimo katedros vedėjas 57-erių profesorius R.Čiegis savo kasdienę veiklą apibūdina taip: „Aš niekada nedirbu – to, ką darau, negalėčiau pavadinti darbu, nes ši sritis man įdomi. O jeigu man įdomu, ne tik neskaičiuoju valandų, bet ir miegoti galiu neiti. Ir už tai man dar moka didelį atlyginimą – duoda savotišką premiją.“
Į jo mėgstamos veiklos sritį (žodžio „darbas“ taip ir nepavartoja) dar įeina dažnos kelionės – į užsienio universitetus R.Čiegis vyksta skaityti paskaitų, dalyvauti konferencijose, dirbti projektuose. Bet tai jam irgi dar viena dovana – juk sutinka daugybę įdomių žmonių, pabendrauja ir jau galėtų būti neblogas gidas, po daugybę Europos miestų.
Ar tikrai jokių darbų jo gyvenime tiesiog nėra? Gal namie indus išplauti yra darbas? Taip, palinksi galva, buitis – skaudi vieta. „Bet žmonai pasakysiu, kad sulaukęs klausimo apie indus prisipažinau, jog šioje srityje nesu stiprus“, – pasižada profesorius.
Universalieji matematikos modeliai
1995 m. įkurtai VGTU Matematinio modeliavimo katedrai vadovauti pradėjo ligi šiol čia tebedirbantis R.Čiegis – tada vos 37-erių, o jau profesorius. Kai pats Vilniaus universitete (VU) matematikos mokslus krimto, nei dabartinių uždavinių sąlygų, nei jų sprendimo būdų dar nebuvo.
Kokius klausimus matematinio modeliavimo specialistui tenka spręsti? Pačius įvairiausius, su kokiais tik ateina užsakovai. Pavyzdžiui, Nemune pastebėta teršalų, taigi aplinkosaugininkams reikia išsiaiškinti, iš kur jų ten atsirado: iš Baltarusijos įplaukė ar Lietuvoje kažkas paleido?
„Šiai užduočiai išsiaiškinti naudojame panašų matematinį modelį, kokį pasitelktume nustatydami, iš kokio židinio name kilo gaisras, tik su upe daug lengviau. Upės vagos tėkmės, vėjo greitis – šiuos dalykus galima atsukti, tiksliai apskaičiuoti ir pasakyti, kurioje vietoje į Nemuną pateko teršalų. Priversti upę tekėti atgal mes nesunkiai galime. Sunkiau sekasi padaryti neįmanoma – apgręžti laiką“, – sako profesorius.
Štai kitas verslui reikalingas sprendimas. Tam, kad šalia nutiestų požeminių kabelių sužaliuotų žolė ar sužydėtų žibutės, pavasario laukti dažniausiai nereikia – net šaltą žiemą elektros kabelių ir šilumos trasų vietose boluoja plika žemė.
Vadinasi, šios trasos nėra optimaliai įrengtos, nes į orą išleidžiama šiluma, už kurią sumoka vartotojai. Matematinio modeliavimo specialistas sėda prie kompiuterio ir sukuria tokį pat, tik virtualų šių kabelių modelį ir be didesnių išlaidų palyginti greitai atlieka jo savybių tyrimą esant įvairiausioms įmanomoms situacijoms. Remiantis kompiuteriniais, simuliaciniais, imitaciniais eksperimentais padaromos išvados ir sužinoma, ką daryti, kad ir žemė be reikalo nešiltų, ir energijos sąnaudos nebūtų neproporcingos.
„Pagrindinė bėda – inžinieriai projektuoja tinklus šiek tiek kitaip, nei būtų optimalus variantas. Taip elgtis, kaip daroma dabar, protinga trumpalaikės, bet ne ilgalaikės investicijos požiūriu. Susikerta interesai: žmogus daro tai, ką mes naudosime 20–30 metų, bet gyvena nuostatomis, kurios svarbios vos 2–3 metus: juk pasikeis valdžia, ateis kiti, tad kam daryti taip, kaip bus kažkam naudinga du tris dešimtmečius. Mes įrodome iracionalaus sprendimo faktą ir pateikiame užsakovui galimus sprendimo būdus. Tai uždaviniai, kuriuos mes mokame spręsti, ar jie priklausytų, kaip šiuo atveju, inžinerijai, ar medicinai, lazeriams, logistikai, kriptografijai. Visas šias iš pirmo žvilgsnio labai skirtingas sritis galima susieti per matematikos modelius ir įvairaus profilio mokslo uždaviniams spręsti taikyti tuos pačius metodus. Tai universalūs uždaviniai, dėl to vieną dieną mes galime tapti lazerių, o kitą – jau medicinos žinovais“, – aiškina VGTU Matematinio modeliavimo katedros vedėjas.
Jam tenka greitai spręsti ne tik šiandien, bet ir rytoj kilsiančius uždavinius: ir verslas, ir mokslas, ir vartotojai atsakymų nori tuoj pat. Jį kviečiasi ir užsienio universitetai. „Vadinasi, mūsų lygis geras, kad mus kviečia būti partneriais. Šiek tiek gaila, kad užsienyje užsakymų gauname daugiau negu čia. Kita vertus, ir įmonių ten nepalyginti daugiau“, – sako matematikas.
Tada ir dabar
Kai XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje R.Čiegis rašė disertaciją, visos akademijos turėta kompiuterinė įranga buvo menkesnio pajėgumo nei dabartinis standartinis 4 branduolių mikroprocesorių išmanusis telefonas.
Kompiuteriai, internetas, technologijos lėmė, kad susikūrė įvairių naujų šio mokslo atmainų, pavyzdžiui, to paties R.Čiegio iniciatyva 2004 m. VGTU įsteigta taikomosios matematikos krypties technomatematikos studijų programa, susiformavusi matematikos, kompiuterijos ir inžinerijos sandūroje. Be tradicinio daugelio mokslų skirstymo į teorinius ir eksperimentinius, šiandien jau garsiai kalbama apie trečiąjį žinių įgijimo būdą – kompiuterinį modeliavimą, arba virtualųjį eksperimentą, siejantį teorinę analizę ir natūralų eksperimentą.
Kai 1994-ųjų pabaigoje stažuodamas Danijoje R.Čiegis pamatė pirmąją Europoje internetinės paieškos sistemą, kuria dabar moka naudotis kiekvienas vaikas, į jos laukelį įvedus raktinius žodžius „matematinis modeliavimas“ sistema nieko negalėjo pasakyti. Interneto parduotuvės, bankai, žiniasklaida, socialiniai tinklai ir kiti dabar kasdieniais tapę žodžiai tada atrodė iš fantastikos srities. Kaip ir R.Čiegio paaiškinimas, kad konstruojant lėktuvus arba automobilius realieji eksperimentai pakeičiami virtualiais, panašiais į kompiuterinius žaidimus. Visi taip įtikėję skaičiavimų tikslumu ir galia, kad realiems skrydžiams pradėti užtenka naują lėktuvą išbandyti virtualioje laboratorijoje. Tereikia specialistų, gebančių sieti matematikos, kompiuterijos ir inžinerijos mokslų žinias.
Kad tai visiškai normalu, į išmaniųjų įrenginių ekranus įnikusiems jaunuoliams išaiškinti lengviau, nei papasakoti, kad ir anksčiau, kai nebuvo nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, žmonės susitikdavo, bendraudavo, tik turėdavo kitą informavimo sistemą – susitardavo iš anksto.
„Pavyzdžiui, aš šiandien telefonų knygelės failą visiškai ištryniau iš savo atminties ir nebežinau nei žmonos, nei draugų telefono numerių. Normalus protokolas reikalauja pasidaryti atsarginę užrašų knygelės kopiją, bet dauguma žmonių duomenų papildomai nesaugo. Gyvename šiek tiek kaip tie trys pasakos paršiukai, kuriems užtenka pasistatyti šiaudinį namelį, nes vasara niekada nesibaigs. Arba stebėtis, kodėl mobiliojo ryšio operatorius nesukuria atsarginės telefono knygelės kopijos – juk mato, kad patys to nepadarome“, – sako pašnekovas.
Tarp realaus ir virtualaus
Pagrindinis matematinio modeliavimo principas – virtualiojo eksperimento metodika, t.y. tiriamas realus objektas pakeičiamas atvaizdu – matematiniu modeliu, o vėliau virtualiuoju objektu. Kuris vaizdas tikrasis, o kuris virtualus, atskirti nėra lengva. Kaip kai kuriems žmonėms – atskirti virtualųjį ir tikrą gyvenimą.
„Stengiamės neatsilikti ir eiti visų priekyje, nes esame ateities modeliuotojai. Kaip visuomenė yra pribrendusi pokyčiams ir kaip naujosios technologijos keičia žmonių bendravimą, man ne visada patinka, bet šiuos procesus paveikti – ne mūsų jėgoms. Anksčiau sakydavome, jog tėvai ima nebesuprasti savo vaikų, bet dabar pažangos tempas toks didelis, kad ne kartos nespėja viena paskui kitą – šis terminas sutrumpėjo iki penkmečio ar dešimtmečio“, – sako mokslininkas.
Ar ateities modeliuotojai numatę, kokios galimos dviejų pasaulių susipynimo pasekmės? „Bijau, kad pasekmės neapmąstytos“, – svarsto profesorius.
Jam pačiam šie pasauliai nėra susipynę, o nuolat bendraudamas su studentais pastebi, kad gyvendami feisbukuose ar tviteriuose jie nemažai praranda – nebeturi savo virtuvės.
„Mano jaunystės laikais norint akis į akį padiskutuoti visais klausimais buvo tokia jauki vieta – namų virtuvė. Gal mūsų laikų virtuvę dabartiniam jaunimui atstoja feisbuko grupė? Kita vertus, mes irgi galėdavome apsimesti kuo norime, būti nuoširdūs arba kelioms valandoms prisiimti tam tikrą vaidmenį, tik tą darydavome ne virtualiame pasaulyje, o, pavyzdžiui, važiuodami traukiniu ir žinodami, kad šalia sėdinčių žmonių daugiau gyvenime nebesutiksime, – anų ir šių laikų bendravimo paraleles brėžia R.Čiegis. Ir pakartoja: – Tai nėra tik juoda arba balta – lengvų atsakymų čia nerasime. Mes priklausome technologijų amžiui, bet nemažai pasaulio vis dar gyvena viduramžių sąlygomis.“
Štampas – visam gyvenimui
„Tai žmogus, kuris kuria mokslą ir daug ką savaime išverčia į skaičių kalbą. Gal šiek tiek uždaras, griežtokas, santūrus“, – taip savo brolį apibūdina chemikas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos katedros profesorius Remigijus Čiegis.
Griežtumą, kurio tenka ir studentams, ir Kaune likusiam broliui, yra kaip pateisinti – Raimondas už Remigijų vyresnis. „Jis buvo sportiškesnis už mane, nors abu sportavome. Nuo mažens visi buities darbai irgi tekdavo broliui, nes aš buvau mažiukas. Kaip mažesnis, po mokyklos baigimo likau Kaune, o jis išvyko į Vilnių, nes norėjo studijuoti teisę. Tik teisei laiko nebeliko – metams įstojo į matematiką ir čia įstrigo ilgam“, – pasakoja Remigijus ir paaiškina, ką kalbant apie brolius dvynius reiškia jaunesnis ir vyresnis: maždaug pusvalandžiu anksčiau gimęs Raimondas vyresnio brolio žymę nešioja visą gyvenimą.
„Bet mes ne broliai Lavrinovičiai, nesame identiški dvyniai“, – paaiškina Remigijus.
Broliai augo ir mokėsi darbininkų rajone Šančiuose, bet mokykla buvo puiki, joje dirbo ne vienas tikro vargo ir tremties ragavęs mokytojas. Jų tėvai nebuvo baigę aukštojo mokslo, mama neišvengė Sibiro baisybių, bet tais laikais žmonių vidinis ir formalusis išsilavinimas dažnai kardinaliai skirdavosi. „Tėvai ir mokykla buvo svarbiausi kelrodžiai. Tai, kad tapome mokslininkais, – didžiausias mokytojų nuopelnas“, – sako VGTU profesorius R.Čiegis.
Keliautojas ir lobių ieškotojas
Pastaruosius pustrečių metų VGTU profesorius judėjimui suteikė naują formą – tapo lobių ieškotoju. Norint surasti lobį tenka spręsti loginius uždavinius, minti kriptografijos mįsles, bristi, plaukti per vandenį, kartis į medžius.
Nors katedros kolegos apie šią aistrą žino, jis sugeba juos nustebinti. Sykį lobiai nuvedė į patiltės kanalizacijos šulinį, iš kurio išlindęs pamatė savo katedros dėstytoją. Sutrikusiai kolegei patenkintas profesorius išrėkė: „Sveika, radau lobį!“
Šie lobiai – dvasiniai ir labiau virtualūs nei tikri, kaip ir pati R.Čiegio matematinio modeliavimo veiklos sritis. Bet patiriami įspūdžiai, galimybė į gamtą ar miestą pažvelgti kitomis akimis, atrasti tai, ko iki tol neįžvelgei, – štai tikrasis lobis, kurio simuliuoti ar modeliuoti nereikia.