Apskritojo stalo diskusija
Interneto apvaldymas: ieškant balanso tarp draudimų ir švietimo
Arūnas BRAZAUSKAS
„Veido“ apskritojo stalo diskusijoje savo nuomones reiškė Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius Feliksas Dobrovolskis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. Renaldas Gudauskas, „Teo“ ir „Omnitel“ teisės vadovė dr. Giedrė Kaminskaitė-Salters, asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.
Ar visuomenė spėja paskui technologijas?
Žvelgdamas į internetą tikrai negaliu nuspėti, kaip jis atrodys po penkių ar dešimties metų, bet manau, kad žmonija visą laiką turėjo panašių iššūkių. Nors dabar viskas vyksta greičiau ir sudėtingiau, manyčiau, kad mes tenai jau buvome – ir ne vieną kartą. Esu nusiteikęs optimistiškai – mano nuomone, žmonija su tuo susitvarkys. Jei ir bus blogai, veikiausiai dėl kitų priežasčių, ne dėl interneto.
Tematiškai turėtume skirti dvi sritis. Pirmoji – interneto keliamas pavojus saugumo atžvilgiu. Kuo mes daugiau naudojamės internetu, tuo daugiau pavojų kyla – piktavaliai žmonės turi daugiau galimybių padaryti ką nors negero. Kita sritis yra turinys ir su tuo susiję pavojai. Koks turinys keliauja į internetą? Nuo ko mes norime apsaugoti vaikus ir kitas socialines grupes? Turinio problema irgi iškildavo visais laikais.
Nemanau, kad internetas yra iš esmės kas nors nauja, ir nemanau, kad jį bus įmanoma sustabdyti reguliavimo priemonėmis. Tai panašu į bandymą sumažinti oro pripildyto baliono tūrį tą balioną spaudžiant. Technologinės galimybės dabar yra tokios, kad net Kinijos valdžios bandymas kontroliuoti internetą yra tik iš dalies sėkmingas – jis rodo, jog laikui bėgant viską galima apeiti.
Manau, kad labai svarbu neperlenkti lazdos bandant sureguliuoti internetą. Yra tam tikros sritys, pavyzdžiui, vaikų apsauga nuo tam tikro turinio, ir visi turi padaryti tai, kas privalu ir svarbu mums, kaip piliečiams. Bet mums labai svarbu nesuvaržyti interneto per daug, nes tada užkirstume kelią visoms investicijoms, iniciatyvoms – tarkime, tokiems dalykams, kaip daiktų internetas. Svarbu atrasti balansą tarp žodžio laisvės ir mūsų, kaip piliečių, saugumo. Nors tai ne visuomet paprasta, toks balansas yra įmanomas.
Internetas – geopolitinis įrankis. Pasiekiamumo požiūriu pasaulis traukiasi, mažėja. Greičiai didėja, viską galime sužinoti daug greičiau. Buvo akmens, bronzos, geležies amžiai, dabar gyvename informaciniame amžiuje. Nuolatos vyksta diskusijos. Viena vertus, yra noras apsaugoti, reguliuoti, stabdyti, filtruoti. Iš kitos pusės, žmonės nori reikštis laisvai ir būti to viso tinklo dalimi. Mano įsitikinimu, jeigu žmogus aukoja savo laisvę dėl saugumo, jis galiausiai netenka ir vieno, ir kito.
Manau, kad veiksminga priemonė galėtų būti švietimas. Bet reikalas tas, kad vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.
Vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.
Kitas dalykas – tam tikra koordinuota veikla. Veikėjai, kurie fiziškai valdo tinklą, per kuriuos eina informacija, balansuoja tai tam tikromis reguliavimo priemonėmis. Minėti du ramsčiai yra pagrindiniai dalykai, ir būtent čia reikia ieškoti balanso. Švietimas – strateginis dalykas, jį reikia plėtoti, į tai reikia investuoti.
Internetas – masinio naikinimo ginklas?
Ar saugūs Lietuvos valstybiniai tinklai? Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.
Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.
Mano pozityvus nusiteikimas dėl informacinės visuomenės susijęs su grėsmių supratimu, nes kitaip sunku būti pozityviam. Kaip mums apsiginti nuo visų tų dalykų? Tarkime, žinome, kad 97 proc. informacijos perteikiama internetu. Bet tie 97 proc. informacijos nėra tokie reikšmingi, kaip 3 proc. labai svarbios informacijos, kurią galime laikyti verte, kuriančią vertę. O vertingi dalykai visame pasaulyje saugomi po devyniais užraktais.
Jei ima dominuoti technologiniai dalykai, kurių mes nesuvaldome, tada turime ištisą rizikų galaktiką ir kompleksiškumo suvaldymas tampa problema. Mes, informacinės visuomenės kūrėjai, prisidedame prie jos komplikacijų, jeigu nebandome šios dilemos išspręsti, subalansuoti problemų. Žmogaus ir kompiuterio sąveikos mokslas dabar jau vadinamas tinklo mokslu.
R.Gudauskas: Čia išsakyti dalykai yra prielaidos. Mes negalime diskutuoti vien prielaidų lygmeniu.
Nauja socialinė struktūra
G.Kaminskaitė-Salters: Bet mes galime sukonkretinti perspektyvą. Galime svarstyti, kiek dabartinės tendencijos jau dabar veikia mūsų, kaip komunikacijos dalyvių, informacijos vartotojų, kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, telekomunikacijų srityje dirbantis teisininkas turėjo suprasti, kaip reguliuojami tinklai, kaip reguliuojami dažniai. Dabar jau mūsų komandai reikia išmanyti ir finansų teisę, nes telekomunikacijų įmonės žengia į mokėjimų sritį. Reikės išmanyti ir medicinos reguliavimą, jei žengsime į sveikatos sritį, ir suprasti, kaip veikia startuoliai. Mes negalime ateiti pas juos su standartine popierine sutartimi – jiems reikia, kad sutartis primintų išmaniąją programėlę ir jie žinotų, kur paspausti ir kaip tą sutartį suprasti. Taip mes, vienos komandos žmonės, susiduriame su visai kitokiu pasauliu ir turime prie jo prisitaikyti. Ką jau kalbėti apie dalykus, kurie jau dabar yra visiškai konkretūs. Pavyzdžiui, jeigu išmanusis automobilis atsitrenkia į sieną ir visi ten esantys žmonės žūva, kas šiuo konkrečiu atveju yra kaltas?
F.Dobrovolskis: Grįžkime prie tų robotų ir klausimo, kas už ką išmanesnis, kas ką valdys. Neseniai vieno žaidimo kūrėjai sugebėjo išstumti į gatves pabėgioti telefonus turinčius žmones, kurie mūvi džinsus. Bėgiojo kaip geri sportininkai. Štai pavyzdys, kaip su tinklinės technologijos pagalba galima išjudinti žmones, išvaryti į lauką, kad jie pasportuotų.
A.Čenys: Manau, kad dauguma ką tik išsakytų klausimų skirti ekonomistams. Senaisiais laikais graikų visuomenė susidėjo iš vergvaldžių, kurie nedirbo, tačiau kariavo, kūrė meną, rašė eiles ir visaip kitaip turtino kultūrą. O dirbo kiti. Manau, kad visuomenė, kurioje mažuma valdo robotus, o kiti neturi ką veikti, nes nesugeba, – tai optimistinis variantas: kas gali, rašo eiles, dainuoja, filosofuoja. Visi turi daug laisvo laiko, nes robotai viskuo aprūpina.
Kodėl manau, kad toks scenarijus gana tikėtinas? Firmos, kurios visus tuos robotus pagamina, kad ką nors uždirbtų, turi turėti kam parduoti. Viduramžiais tokios įmonės nebūtų pelningos. Jos galėtų parduoti, tarkime šešiems karaliams ir septyniems hercogams. Internetinių bendrovių didysis verslas susijęs su tuo, jog atsirado globali visuomenė, kuri pakankamai turtinga, kad žmogus galėtų turėti ne vien dviratį, siuvimo mašiną ir rankinį laikrodį, – taip kažkada buvo apibūdinamas turtingas žmogus komunistinėje Kinijoje. Tam, kad ekonomika vystytųsi, pinigus reikia paskleisti tarp žmonių.
Visame tame atseit baisiame robotų pasaulyje galima rasti ir daugiau gražių pusių, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dalyką, kuris, manau, šiuo metu pavojingesnis, ir tai tik netiesiogiai susiję su technologijomis, pavyzdžiui, internetu, nors tai jo pasekmė. Mes tai matome dabar, ir tai kelia didelį nerimą. Daugumoje valstybių prisikaupė nepasitenkinimo esama padėtimi. Pažiūrėkime į rinkimus Amerikoje, į „Brexit“. Visuomenė nepatenkinta tuo, kas yra, ir neaišku, ar migrantai, ar dar kas nors dėl to kaltas. Tiesiog žmonės mano, kad dabar yra negerai ir reikia kažką keisti. Neseniai vykę rinkimai vienoje iš Vokietijos žemių, simpatijos Marine Le Pen Prancūzijoje atskleidžia visuomenės nuotaikas. Mes turėtume pagalvoti, iš kur tas nepasitenkinimas atsiranda. Matyt, dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.
Dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.
Aš ne ekonomistas, ne sociologas ir tikrai nežinau, bet leidžiu sau spėti, kad didžioji dalis žmonių, kurie balsuotų už Donaldą Trumpą, yra tie darbuotojai, kurių atlyginimai ne tai kad mažėja, tačiau kyla nepakankamai, ir jie jaučia, kad jų gyvenimas darosi santykinai blogesnis, negu buvo anksčiau. Tam tikra prasme mes grįžtame prie aristokratinės visuomenės, nors ji neapibrėžiama kaip aristokratinė. Manau, kad šis visuomenės struktūros pasikeitimas labai pavojingas. Didele dalimi tai susiję su globalizacija, kurią įgalino internetas. Žvelgdamas į tolimą perspektyvą manau, kad visa tai bus išspręsta, tačiau nemažai problemų kyla jau dabar.
Pozityvūs pokyčiai
G.Kaminskaitė-Salters: Sutinku su tuo, ką sakote, bet yra ir kitokia globaliu mastu vykstančių procesų interpretacija. JAV ekonomistas ir sociologas Immanuelis Wallersteinas yra sukūręs modelį, kuriuo atskleidžiama, kaip išsivystę Vakarai išnaudoja likusį pasaulį: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybes. Išnagrinėjęs finansinius srautus jis parodė, kad tai yra būdinga kapitalizmo apraiška.
I.Wallersteino kritikai dabar argumentuoja, kad būtent dėl interneto viskas gręžiasi kita kryptimi. Tarkime, Afrika peršoko industrializacijos etapą, jo tenai nebuvo, tačiau visi mokėjimai ten dabar vyksta vien mobiliaisiais telefonais. Jie neturi bankų, neturi bankinės infrastruktūros, remiasi vien mobiliaisiais telefonais. Ir ekonomikos plėtra, ir netgi moterų išlaisvinimas socialiniu požiūriu, tarkime, Artimuosiuose Rytuose, kai kurių teoretikų nuomone, vyksta dėl interneto, kuris užtikrina informacijos prieinamumą ir galimybę tą informaciją operatyviai paskelbti realiuoju laiku.
Interneto paskatintas ekstremalių nuomonių ir ekstremalios politikos atsiradimas – tai vienas dalykas, tačiau yra kitas interneto inspiruotas reiškinys – ekonominis augimas, kartais panašus į sprogimą, ir socialinės permainos, išsilaisvinimas.
A.Čenys: Tikrai negaliu ginčytis. Tačiau yra socialinės grėsmės, kylančios kaip Artimuosiuose Rytuose, kurie dabar, matyt, – pati pavojingiausia vieta pasaulyje. Tai tikrai vieta, kur yra negerai. Klausimas – kodėl, ir būtent dabar? Kiek čia prisidėjo internetas, tikrai negaliu pasakyti. Kiek čia dėta ekonomika, išnaudojimas, geopolitika, irgi sunku pasakyti. Bet manau, kad pagrindiniai interneto ir technologijų pavojai reiškiasi per tas grėsmes, kurios atsiranda atskirose visuomenėse įvairiose pasaulio dalyse. Tačiau mes negalime „pataisyti“ interneto, ir dėl to visuomenė pasveiks. Aš tuo netikiu.
R.Gudauskas: Girdėdamas visas tas teisingas mintis atkreipsiu dėmesį ir į kitą pusę. Man neramu, kad žmogus tampa robotu ir internetas prie to labai prisideda – jis platina masinio mąstymo stereotipus. Mes kalbame apie D.Trumpą, „Brexit“, galimybę paveikti rinkimų rezultatus ir panašiai. Neseniai vienoje konferencijoje Afrikoje man kelis kartus uždavė klausimą: kaip mums naudotis internetu, jeigu, įvairiais skaičiavimais, nuo 35 iki 43 proc. afrikiečių neturi interneto, nes kyla elektros tiekimo problemų? Į klausimą atsakiau taip: išspręskite elektros problemą, tada nebus problemų dėl interneto. Man atsakė, kad aš nesupratau klausimo, – jiems rūpi, kaip prieiti prie interneto net ir neturint elektros. Mes gyvename kelių greičių pasaulyje.
A.Čenys: Tai man primena pažįstamą, kuri kaime nusipirko skalbimo mašiną, tačiau negalėjo jos prijungti, nes nebuvo vandentiekio. Bet ir šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina stambios technologijų kompanijos, kurios veikia atsižvelgdamos į savo konkrečius interesus. Jeigu norima parduoti dar 200 mln. išmaniųjų telefonų, reikia pasirūpinti, kad vartotojai galėtų įkrauti baterijas. Taip atsiranda iniciatyvos propaguoti mažas saulės baterijas ar net jėgaines, kurias galima nusipirkti ar išsinuomoti už kelis šimtus dolerių. Tai leidžia įkrauti viso kaimo telefonų, kompiuterių ir panašių įrenginių baterijas.
G.Kaminskaitė-Salters: Dažnai būtent moterys imasi šios iniciatyvos.
F.Dobrovolskis: Afrikoje būta tokios verslo nišos. Žmonės surinkdavo savo gyvenvietės telefonus ir veždavo juos į ryšio zoną. Ten telefonai atlikdavo savo funkciją: išsiųsdavo ir gaudavo žinučių. Pasirodo, sprendimų yra netgi ten, kur nieko nėra.
A.Plečkaitis: Visuomenės, politinės sistemos dalykai yra šalies vidaus politiniai reikalai. Mes negalime už kitus sutvarkyti jų infrastruktūros. Tai lėšų ir iniciatyvos klausimas. Bet yra kitų dalykų. Pavyzdžiui, visų technologijų miniatiūrizacija: galime matyti eksperimentinių pavyzdžių – tarkime, yra nanorobotų, pernešančių tam tikrą informaciją. Ateityje daugelis dalykų vyks žmogui visiškai nepastebimai. Tokiomis aplinkybėmis kyla etikos klausimų: ar tu sutinki, kad visa tai vyktų? Manau, kad artimiausiu metu tai bus vieni svarbiausių mums kilsiančių klausimų.
Atsiveria naujos galimybės
G.Kaminskaitė-Salters: Pritarčiau kolegai, kad gali vykti tam tikrų dalykų, kurių žmonės nežinos. Ir tai gali vykti netgi jų vardu. Mes paliečiame asmeninių duomenų apsaugos klausimą. Iš „Teo“ patirties žinau, kad dabar įsigaliojęs duomenų apsaugos reglamentas, kurį turime įgyvendinti iki 2018 m., reikalauja didžiulių visos įmonės pastangų. Mes įvertiname riziką visos įmonės mastu. Įvertiname esmę ir šio reglamento radikalumą ir tam ruošiamės. Nežinau, ar visi ruošiasi. Būtų įdomu pasidomėti, kokia yra praktika didžiųjų įmonių mastu, nes vartotojas pagal tą reglamentą bus tikrai daug labiau apsaugotas. Vartotojui bus suteikta daug didesnė pasirinkimo teisė. Tai vyksta labai įdomiu metu – kai įmonės ima analizuoti asmens duomenis ir iš jų daryti verslą. Tokių dviejų labai stiprių jėgų susirėmimas bus labai įdomus.
A.Plečkaitis: Visiškai pritarčiau išvadai ar idėjai, kad atsiveria didelės technologinės galimybės manipuliuoti informacija ir sukurti ką nors, kas galbūt nėra faktas. Tada atsiranda dar vienas iššūkis – patikrinti, pavyzdžiui, ar vaizdas „YouTube“, kur rodoma ataka iš oro, atėjo iš Sirijos, ar iš Afrikos, ar dar iš kur nors, ar tai vyko šiandien, ar prieš dvejus metus. Tam yra dirbtinio intelekto sistemos, kurios su didele tikimybe leidžia tai patikrinti. Gali būti, kad kritinis mąstymas šiais laikais dažniau paleidžiamas į darbą negu anksčiau.
G.Kaminskaitė-Salters: Visos nedemokratinės santvarkos bandė valdyti mases duona ir žaidimais. Vienintelis ginklas prieš tai yra išsilavinimas. Nesvarbu, ar mes mokomės iš vadovėlių, ar iš delninukų. Technologijos nelabai ką keičia. Svarbiausia – kritinis mąstymas.
Šviesti, šviesti, dar kartą šviesti
A.Čenys: Manau, kad švietimo vaidmuo labai didelis. Kai mes kalbame apie visas turinio problemas, pradėkime nuo to, kad, pavyzdžiui, vaikai nori tą turinį surasti. Mano nuomone, be viso kito, tai rodo, jog tėvai, pedagogai neturi pakankamai laiko, kad užimtų tuos vaikus kuo nors kitu. Paprastai kalbant, geriausias blogo turinio stabdys yra futbolo klubas. Tai veikia kur kas geriau negu koks nors teisinis reguliavimas. Jei kalbėsime apie švietimą apskritai, manyčiau, kad svarbiausias dalykas – ne pats geriausias, ir ne pats blogiausias, o vidutinis visuomenės išsilavinimo lygis. Jeigu vaikų mama turės gerą išsilavinimą, tikimybė, kad vaikai nežiūrės blogo turinio, bus gerokai didesnė. Ir nesvarbu, kuo ji dirbs. Masinis išsilavinimas yra raktas į daugelio problemų sprendimą.
F.Dobrovolskis: Ryšių reguliavimo tarnyba yra viena iš keturių saugesnio interneto projekto dalyvių. Mes esame karštosios linijos operatoriai. Priimame pranešimus apie žalingą turinį. Tai apima ne tik žiūrėjimui netinkamą turinį, bet ir patyčias internete. Kita medalio pusė – kas tokį turinį kuria? Vienas iš švietimo aspektų – vertybių formavimas. Jei žmonės nekeltų tokių dalykų į internetą, būtų paprasčiau gyventi. Švietimas susijęs ne vien su turinio žiūrėjimu ar nežiūrėjimu, bet ir su turinio kūrimu.
R.Gudauskas: Ar kas nors prisimena juoką iš tų laikų, kai buvo tiktai laidinis telefonas? Tarp miestų A ir B nutiesta telefono linija. Ar miestas A turi ką pasakyti miestui B? Mes kalbame apie turinio perdavimą ir apie saugumą. Man svarbiausia praktinio strateginio mąstymo taisyklė – žinoti, ko nereikia daryti. Pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų dažniausiai prasideda neiginiu „ne“. Tačiau strategijos susijusios ne su neveikimu, o su veikimu. Kai kalbama apie startuolius, retai išgirsi apie akademinius startuolius, apie profesūrą – tokius žmones, kurie turi kurti kitus žmones. Nacionalinės bibliotekos veiklą mes plėtojame keliomis pagrindinėmis kryptimis. Tai kultūra, švietimas, mokslas ir, be abejo, ekonomika. Veikdama šiomis kryptimis, kurdama bendruomenes, biblioteka prisideda prie valstybės kūrimo.
Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA
Komentarai (2)
Komentuoti
Loading ...
Šiais laikais be interneto nė žingsnio – pirkimas, pardavimas, paslaugų užsakymas, informacija, mokesčiai ir panašiai. Vis didesnis žmonių skaičius naudojasi ir išmoksta naudotis internetu https://adsweb.lt/kompiuteriai-internetas/. Bankai ir kitos panašios įstaigos eina į atsiskaitymus kortelėm, kad kuo mažiau grynų pinigų vaikščiotų apyvartoj
In today’s world, it’s hard to imagine life without the Internet. It’s become a staple in school, work, and social life. However, as our dependence on the Internet grows, so does the risk of being exposed to inappropriate content. While some argue that the answer is to ban certain websites, others believe that education is the key to finding a balance.
Proponents of banning certain websites argue that it is the only way to protect children from being exposed to inappropriate content. However, opponents argue that this approach is not only ineffective but also counterproductive. They argue that bans only make children more curious about the forbidden content and that education is a more effective way to help them make responsible decisions about what they view online.
educators believed that children should be taught how to use the Internet responsibly. This approach has proven to be more effective than bans in helping children learn how to safely navigate the online world. By teaching children how to identify trustworthy sources of information using https://paperhelp.nyc/ and how to report online harassment, we can help them make responsible choices about their online activity.
The key to finding a balance between bans and education is to ensure that everyone has access to accurate information. With accurate information, we can make informed decisions about how to best protect ourselves and our children from the risks of the Internet.