Šiame kontekste norisi paklausti: kodėl A. Postnikovas pasakė tai, ką pasakė? Vargu ar jis visiškas kvailys, nežinantis realių faktų ir savo rankomis žlugdantis „Рособоронэкспорт” pozicijas pasaulinėje ginkluotės rinkoje. Vadinasi, egzistuoja tam tikros „pogrindinės“ priežastys.

Visai neseniai D. Medvedevas griežtai sukritikavo Rusijos karinės pramonės kompleksą už tai, kad 2010 m. karinis užsakymas nebuvo įvykdytas 30 procentų. Kitaip tariant, valstybė turi pinigų kariuomenei perginkluoti, bet vietinė karinė pramonė, labai pasiilgusi normalaus finansavimo, pasirašo kontraktus, kurių negali „pakelti“. Galiausiai jų realizavimas arba labai vėluoja ir brangsta (net be korupcijos faktoriaus), arba pagamintas produktas yra vidutinės kokybės (principas – saviškiams ir taip bus gerai). Taigi minėti Sausumos pajėgų vado žodžiai gali būti savotiškas paskatinimas nacionaliniams ginkluotės gamintojams, kad jie labiau stengtųsi.

Galima ryškiausia praktinė tokios strategijos išraiška – „Mistral“ laivų pirkimas iš Prancūzijos (paliekant nuošalyje politinį sandorio aspektą). Taip Kremlius parodė savo karinių laivų pramonei, kad ji nuolaidų gali nebesitikėti ir situacija, kai aukščiausiai šalies valdžiai tenka aiškintis Indijai dėl užsakyto lėktuvnešio brangimo ir vėluojančio jo perdavimo, yra netoleruotina.

Kitas pavyzdys – istorija su nepilotuojamais žvalgybos lėktuvais. Kai rusų gamintojams buvo pagrasinta, kad atitinkama produkcija bus perkama Izraelyje, ir įvyko pradiniai jos pirkimai, jie iš karto susiėmė ir kokybės požiūriu žengė žingsnį į priekį. Panaši padėtis yra dėl ketinimų pirkti lengvus šarvus karinei technikai Vokietijoje, kario amuniciją Prancūzijoje ir t. t. Be trumpalaikės naudos, visa tai yra dar ir technologijų, kuriomis remiantis bus galima modernizuoti savo technologinę bazę, perėmimas. Kartu Maskva turėtų suprasti, kad visiškai pereiti prie užsienio ginkluotės tokia valstybė kaip Rusija sau leisti negali, nes tai tiesioginė grėsmė jos nacionaliniam saugumui, ir „Mistral“ atvejis turėtų būti greičiau išimtis nei taisyklė. Tačiau kai kam ši logika, tikėtina, nėra argumentas.

Galbūt tam tikros jėgos Rusijos valdžioje ir kariuomenėje dėl asmeninių korupcinių paskatų yra suinteresuotos karinės prekybos su Vakarais skatinimu. Čia pirmiausia į galvą ateina gynybos ministro A. Serdiukovo pavardė. Jo atžvilgiu vieningos nuomonės nėra.

Vieni ekspertai (mažesnė jų dalis) giria ministrą už ryžtą sulaužyti stuburą senai karinei sistemai ir išmesti į istorijos sąvartyną viską, kas yra neefektyvu Rusijos kariuomenėje ir karinės pramonės komplekse. Tačiau daugumą karinių analitikų šokiruoja kai kurie A. Serdiukovo pareiškimai ir planai. Jų nuomone, gynybos ministrui kariuomenė yra kaip gamykla, kurios darbą tiesiog reikia optimizuoti, nors armija visada yra nuostolinga (tokia jau saugumo kaina).

Nežinant visų politikos Kremliaus koridoriuose subtilybių, sunku pasakyti, kas teisus – juk ne veltui V. Putinas ir D. Medvedevas, nepaisydami kritikos škvalo, neatleidžia A. Serdiukovo iš pareigų. Tačiau kai pasirodo žinių, kad ministras atgyvena pavadino Kalašnikovo automatus, kuriuos Afganistane ir Irake naudojo net Amerikos kariai, kai jų modeliai nustodavo veikti (ką jau kalbėti apie privačias karines kompanijas), kyla rimtas klausimas dėl jo kompetencijos ir interesų.

Čia verta prisiminti ir Oro desanto pajėgų (ODP) vado V. Šamanovo avariją. Oficialiai tai buvo nelaimingas atsitikimas ir generolas leitenantas išgyveno. Tačiau vieša paslaptis, kad ODP vadas itin nesutaria su A. Serdiukovu. Pavyzdžiui, A. Šamanovas neleido reformuoti (suprask – sužlugdyti) desanto pajėgų ir orientuojasi į rusiškus nepilotuojamus lėktuvus (o galbūt yra ir pretendentas į gynybos ministro postą). Todėl negalima visiškai atmesti versijos, kad avarija iš tikrųjų buvo pasikėsinimas ir kad A. Serdiukovo grupuotė pirmiausia rūpinasi savo, o ne Rusijos kariuomenės interesais.

Žinoma, išdėstytos mintys yra iš sąmokslo teorijos srities, bet tai nereiškia, kad jos neturi jokio racionalaus pamato. O žinoma rusiškų tankų gaminimo įmonė „Uralvagonzavod“ paskelbė, kad 2011 m. rugsėjį parodys naują tanką – dar labiau patobulintą T-90. Greičiausiai tai nėra atsitiktinis žingsnis, turint omenyje A. Postnikovo pareiškimą.

Kita vertus, stebina Gynybos ministerijos pozicija dėl tanko T-95, kuris, pasak tam tikrų žinių, kaip tik yra ne T-90 modifikacija, o iš principo naujas gaminys, jį gina „Uralvagonzavod“ direktorius O. Sijenka. Žinoma, iš karto galima pasakyti, kad gamintojai visada gina savo produkciją, bet šiuo atveju kažkaip labiau norisi tikėti O. Sijenka, o ne Gynybos ministerijos viceministru V. Popovkinu, kuris pareiškė, kad T-95 dar nepagamintas jau paseno (kaip ir apie Kalašnikovo automatą – jį gaminančios įmonės vadovui).