2011 Spalio 21

Paskutinis „Atlančio“ skrydis žymi naują kosmoso tyrinėjimų etapą

veidas.lt


Šių metų vasarą, po 30 metų gana sėkmingų skrydžių, sustabdyta daugkartinio naudojimo pilotuojamų erdvėlaivių, vadinamų „šatlais“, programa. Tad kokios ateities perspektyvos laukia žmonijos kosmose?

Liepos pabaigoje įvyko paskutinis daugkartinio naudojimo pilotuojamo erdvėlaivio – „šatlo“ (angl. shuttle – šaudyklė) „Atlantis“ skrydis. Nuo šiol joks „šatlas“ nebepakils savo variklių padedamas, o į galutinį tikslą – į muziejus Los Andžele, Vašingtone, Niujorke ir Kennedy kosminių tyrimų centre, Floridoje, juos nugabens specialiai tam pritaikytas „Boeing 747“ lėktuvas.
NASA, valstybinė JAV agentūra, atsakinga už nekarines kosmoso tyrimo programas, galutinai nutraukė „šatlų“ programą, kuriai šiais metais sukako 30 metų – pirmieji tokio tipo erdvėlaivio skrydžiai buvo atlikti dar 1981 m. Iš esmės „šatlai“ žymėjo antrąjį etapą pasaulinėse kosmoso lenktynėse – pirmąjį užbaigė sėkmingi „Apollo“ serijos erdvėlaivių skrydžiai į Mėnulį.
Iš viso per tris dešimtmečius atlikti net 135 skrydžiai, per kuriuos į Žemės orbitą buvo iškeltas Hablo kosminis teleskopas bei Tarptautinės kosminės stoties (angl. ISS) detalės.
Ne visi „šatlų“ skrydžiai buvo sėkmingi – du iš jų baigėsi tragiškai. 1986 m. kildamas sprogo erdvėlaivis „Challenger“ ir žuvo visi septyni juo kylantys astronautai, o 2003 m. leisdamasis sudužo „Columbia“, taip pat skraidinęs septynis žmones.
Pastaroji tragedija paskatino NASA sprendimą sustabdyti šio tipo erdvėlaivių skraidymą į kosmosą. Šis sprendimas net penkeriems metams paliko JAV be savos transporto priemonės, galinčios gabenti žmones į Žemės orbitą. Tiesa, tai ne pirma pertrauka kosmoso tyrinėjimo istorijoje – panašus laiko tarpas be aktyviai skraidančių erdvėlaivių buvo ir po paskutinio „Apollo-Soyuz“ skrydžio 1975 m. iki 1981-ųjų, kai buvo paleistas pirmasis „šatlas“. Kol kas astronautams, keliaujantiems į Tarptautinę kosminę stotį, NASA turės pirkti „bilietus“ į vienintelį veikiantį rusų erdvėlaivį „Sojuz“ – viena kelionė pirmyn ir atgal kainuoja apie 60 mln. dolerių. Vienas „šatlo“ skrydis, apytiksliais skaičiavimais, kainuodavo apie 450 mln. dolerių.
„Šatlų“ programos nutraukimas turi ne tik finansinę, bet ir simbolinę reikšmę. Kosmoso tyrinėjimo lenktynės nuo pat 1957 m., kai Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį palydovą, iki pat šių dienų rodo šalies galią ir prestižą. Juk jei šalis gali skraidyti į kosmosą, vadinasi, kariniu požiūriu su ja irgi reikia skaitytis. Pasak vienos istorijos, kai 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė apie apsaugos nuo balistinių raketų skydą, vėliau vadintą žvaigždžių karų programa, Sovietų Sąjungos vadovybė patikėjo šiuo gan sunkiai tuomet įgyvendinamu planu, kurį galima laikyti vienu sėkmingiausių blefų pasaulyje. Juk jei amerikiečiai nuskrido į Mėnulį, vadinasi, ir raketinį skydą gali įsirengti.
Šiandien supervalstybė JAV kuriam laikui pasitraukė iš kosminių lenktynių. Kokių permainų žada šis įvykis ir kokie nauji žaidėjai žada prisidėti prie šio ypač brangaus „sporto“?

Kitų šalių kosminės ambicijos

Paskutinis erdvėlaivio „Atlantis“ skrydis žymi ne tik vieno etapo pabaigą, bet ir kito pradžią. Šiandien naujos galimybės atsiveria kitoms valstybėms, anksčiau buvusioms JAV šešėlyje. Be jokios abejonės, Rusija dabar drąsiai gali save laikyti kosmoso užkariautojų lydere. Tačiau jai į nugarą grėsmingai alsuoja kita supervalstybė – Kinija. Ji jau nebeapsiriboja geolokacinių ar ryšių palydovų leidimu – rugsėjo pabaigoje į Žemės orbitą buvo pakeltas kosminės laboratorijos modulis „Tiangong-1“, o lapkričio pradžioje Kinija planuoja paleisti nepilotuojamą erdvėlaivį „Shenzhou-8“. Pakilęs į Žemės orbitą, jis turėtų susijungti su „Tiangong-1“ moduliu. Ir jei viskas pavyks, Kinijos Liaudies Respublika taps trečia pasaulio valstybe, sukūrusia sėkmingą erdvėlaivių susijungimo kosmose technologiją.
Šios šalies kosmoso programos ekspertas Yinas Jiangangas prognozuoja, kad iki 2016 m. turėtų būti surinkta nuosava Kinijos kosminė stotis, kurioje apsigyvens kinų astronautai. Tačiau šios valstybės planai kosmine stotimi neapsiriboja – po 2020 m. planuojama nusiųsti kinų astronautus į Mėnulį. Dėl tokių grandiozinių planų džiūgauja kai kurios Afrikos žemyno valstybės, kuriose Kinija pastaruoju metu daug investuoja, – jų pramonė gaus naujų užsakymų.
Be Kinijos, į šias lenktynes vis bando įsiterpti ir finansinės krizės kankinama Europa – kosmoso agentūra ESA (European Space Agency) turi raketų paleidimo aikštelę Prancūzijos Gvianoje, Pietų Amerikoje, iš kurios jau kurį laiką kyla „Ariane“ serijos raketos nešėjos. Pavyzdžiui, rugsėjį buvo sėkmingai paleista „Ariane 5“, kuri į orbitą pakėlė du televizijos palydovus. Tačiau vienas ambicingiausių ESA planų yra į Žemės orbitą paleisti visuotinę navigacijos sistemą „Galileo“, kuri konkuruotų su dabar plačiai naudojama amerikiečių GPS ir beveik jau veikiančia rusų GLONASS navigacijos sistemomis.
Deja, euro krizė gali pakišti koją ambicingiems ES planams tapti kosmoso užkariautoja – ES šalyse vis mažiau entuziastų, norinčių „Galileo“ programai skirti planuotus 20 mlrd. eurų. Ir nors 2011 m. ESA biudžetas siekia 4 mlrd. eurų, kitais metais Italijoje susirinkę ES šalių ministrai, atsakingi už kosmoso tyrinėjimų plėtrą, gali ir nebepritarti tokiam dosniam „rytdienos technologijų“ finansavimui.
Neteisinga būtų manyti, kad kosmoso tyrinėjimams skirti pinigai tiesiog išmėtomi beorėje erdvėje, – jie padeda atsirasti naujoms technologijoms ir sukurti daugybę darbo vietų. „Per visą Europą ESA sukuria apie 30 tūkst. darbo vietų, o dar 300 tūkst. žmonių įdarbinama ESA aptarnaujančiose bendrovėse. Todėl manau, kad ekonominė krizė kaip tik turėtų skatinti ateities technologijų finansavimą“, – skaičiuoja ESA komunikacijų skyriaus vadovas Doblas Fernando.
Jam pritaria ir Europos Komisijos atstovas kosmoso politikos klausimais Antonio Tajani, teigdamas, kad panašiai kaip valstybėms reikia išėjimo į jūrą, taip ir Europai reikia nepriklausomo išėjimo į kosmosą.

JAV taikiklyje – giliojo kosmoso tyrinėjimai

Jei grįšime prie JAV, svarbu pabrėžti, kad ši supervalstybė visai neketina ilgai mokėti Rusijai už savo astronautų keliones į kosminę stotį ar atidėti kosmoso tyrimų. NASA skrydžių rengimą į artimąją Žemės orbitą pavedė privačioms bendrovėms, pavyzdžiui, „Blue Origin“ gavo 22 mln. dolerių erdvėlaiviui „New Shepard“ tobulinti, o „Sierra Nevada Corporation“ iš NASA savo gaminamam septynviečiam „Dream Chaser“ moduliui gavo 80 mln. dolerių.
Beje, planuojama, kad šį erdvėlaivį į orbitą turėtų pakelti ekscentriškojo verslininko Richardo Bransono kosminiu turizmu užsiimančios bendrovės „Virgin Galactic“ lėktuvas-erdvėlaivis „WhiteKnight2“.
Bene riebiausias kąsnelis – daugiau nei 100 mln. dolerių – skirtas aeronautikos milžinei „Boeing“, kad galėtų tobulinti kapsulę CST-100, kurią planuojama išbandyti jau 2015 m.
Konkurencija tarp privačių bendrovių tik aštrėja – prie jau minėtų prisijungė ir karinių technologijų gamintoja „Lockheed Martin“ bei erdvėlaivius kuriančios kompanijos „Orbital Sciences Corporation“ ir „SpaceX“. NASA iš šio sprendimo ne tik laimės mažesnę astronautų kelionių kainą į Tarptautinę kosminę stotį, bet ir paskatins privačias bendroves užimti naujas nišas, kurias atveria kelionės į artimąjį kosmosą. Panaši situacija buvo jau ir po 1986 m. „Challenger“ sprogimo – tuo metu R.Reagano administracija pavedė vyriausybinėms organizacijoms pirkti privačių bendrovių teikiamas palydovų iškėlimo į Žemės orbitą paslaugas.
Tuo tarpu NASA ketina imtis tolesnių ir sudėtingesnių kosmoso tyrinėjimų. 2010 m. JAV prezidentas Barackas Obama atsisakė planų sugrįžti į Mėnulį ir paskelbė idėją apie 2025 m. pasiųsti astronautų komandą į netoli Žemės skriejantį asteroidą. Šios krypties pasirinkimas motyvuojamas tuo, jog asteroidų kasinėjimas gali tapti pelningu verslu: mokslininkai spėja, kad juose gali būti didelės retesnių ir todėl ypač brangių cheminių elementų sankaupos. Be to, kosminė bazė asteroide galėtų tapti tarpine stotele siunčiant žmones į Marsą.
Vis dėlto tarp šio plano vertintojų – nemažai skeptikų. Štai George’o Washingtono universiteto Kosmoso politikos instituto direktorius Scottas Pace’as mano, kad „nėra daug pakankamai didelių asteroidų, iki kurių kelionė pirmyn ir atgal užtruktų mažiau nei šešis mėnesius“. Šis laikotarpis laikomas ilgiausiu saugiu žmogaus kelionei į kosmosą – būnant ilgiau, šiuolaikinės technologijos negali užtikrinti pakankamos apsaugos nuo kosminės radiacijos poveikio. Be to, gana didelė tikimybė, kad pasiekę asteroidą astronautai neras ten jokių cheminių lobių, o tik paims mėginius ir atliks geologinius tyrimus.
„Tiek mokslo, tiek komerciniu požiūriu daug naudingesnė žmonijai būtų bazė arčiau esančiame Mėnulyje – joje galėtume plėtoti ilgesniam buvimui kosmose reikalingus įgūdžius bei technologijas, pavyzdžiui, kaip išgauti deguonį ir vandenį iš vietinių išteklių“, – JAV pasirinktos krypties pagrįstumu abejoja S.Pace’as.
Bet kokiu atveju, kas taps kosminių lenktynių lyderiu, kada žmonės užsiims asteroidų kasyba ir ar įmanoma gyventi Marse, sužinosime tik apie 2020 m. O iki to laiko galima pasvajoti…

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...