Galerijos
Kitos tokios solidžios lietuvių tapybos ekspozicijos, kokią savo startui subūrė sostinės Senamiestyje prieš keletą savaičių duris atvėrusi Pylimo galerija, reikėtų gerai paieškoti. Vincentas Gečas, Vladas Karatajus, Mindaugas Skudutis, Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis ir dar dešimtis žinomų dailininkų pavardžių kukliai boluoja prie dviejose galerijos salėse iškabintų paveikslų.
Tai, kas neparduodama, skatina smalsumą
Įdomu, kad ekspozicija, pavadinta “Tapybos pavasariu”, sudaryta chronologiniu principu: eidami ratu, apžvelgsite lietuvių tapybos panoramą nuo šįmet amžinybėn pasitraukusio devyniasdešimt penkerių metų Algirdo Petrulio iki jaunosios kartos tapytojos trisdešimt ketverių metų Grytės Pintukaitės-Valečkienės.
Tačiau Pylimo galerijos direktorė Milda Smetonaitė, porą savaičių atidžiai stebėjusi lankytojus, padarė išvadą, kad kartos ne itin veikia meninį vilniečių skonį. “Senoliai neretai ilgiau užsibūna jaunesnių tapytojų paveikslų salėje, o studentai, priešingai, susidomėję tyrinėja vyriausiųjų meistrų darbus. Sunku iš anksto atspėti, kam kuris paveikslas labiausiai įstrigs”.
Pylimo galerijos atidaryme susitiko lietuvių tapybos meistrai
Aišku viena: daugiausiai lankytojų dėmesio pirmosiomis savaitėmis sulaukė du neparduodami parodos darbai. Pirmasis – tai Vincento Gečo “Nostalgija”, su kuriuo nepanoro atsisveikinti pats jau retai betapantis paveikslo autorius. Antrasis, Sigitos Maslauskaitės kurtas peizažas, naują šeimininką sau rado dar galerijos atidarymo vakarą. Dabar parduotojo vietoje kabo kitas tos pačios autorės paveikslas.
O apžvalginiai “Tapybos pavasariai” Vilniuje nuo šiol ketina tapti tradicija. “Savo “pavasarius” jau turi kino ir poezijos mėgėjai. Tai kuo blogesni tapytojai?” – klausia Pylimo galerijos direktorė.
Kaupiasi dailininkų vizitinės kortelės
Namo, kuriame įsikūrusi naujoji galerija, rūsyje rastas gotikinės miesto gynybinės sienos pamatas, matomos šaudymo angos. Istorija byloja, kad šis mūras dar XVI amžiuje saugojo Vilnių. Keičiantis sienų funkcijoms, išliko pagrindinė jų paskirtis – ginti. Tik šįsyk – tradicinę lietuvišką tapybą, kurią iš sostinės parodų erdvių agresyviai stumia įvairių užsienio fondų proteguojamas, tačiau Lietuvoje kolekcininkų dėmesio mažai sulaukiantis šiuolaikinis menas.
M.Smetonaitė neslepia, kad patys dailininkai užsukę naujon galerijon dažnai teiraujasi apie galimybes čia rengti savo parodas, eksponuoti ne tik tapybos, bet ir grafikos, keramikos ar mažosios skulptūros kūrinius. “Kol kas tikrai nieko neatsižadam ir visų menininkų vizitines korteles kruopščiai renkam į stalčių – galbūt ir jiems ateis laikas. Tačiau kryptį, kuria ketiname eiti, pirmoji ekspozicija nušvietė gana tiksliai. Jei būtume prisistatę visuomenei vieno dailininko paroda, būtų likę daugiau klaustukų”, – sako Pylimo galerijos direktorė.
Parodas galerijoje, esančioje netoli Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžos, žadama keisti kas keturias–šešias savaites. Jau žinomas ir “Tapybos pavasarį” šio mėnesio pabaigoje pakeisiančios parodos autorius, tačiau apie jį viešai bus pranešta tik šią savaitę.
Gegužės dailės parodos Vilniuje