Visi daugiau mažiau žino, kas yra skandinaviškas dizainas. Bet ar tikrai? Ir kaip skandinavišką dizainą veikia globalūs dizaino procesai?

Apie skandinavišką dizaino stilių „kažką“ yra girdėję visi. Skandinaviškas stilius apibūdinimas kaip minimalistinis, funkcionalus, demokratiškas, išgrynintos formos. Bene geriausiai skandinaviškas stilius išreikštas namams skirtuose produktuose – šviestuvuose, interjero detalėse bei aksesuaruose ir ypač balduose.
Kad skandinaviškas dizainas visame pasaulyje asocijuotųsi su pačiais aukščiausiais kokybės, funkcionalumo standartais, Šiaurės Europos šalys – Suomija, Norvegija, Danija, Švedija nuėjo šimtmečius trukusį nuoseklų kelią. Šiandien skandinaviškas stilius – tai ir tam tikras gyvenimo būdo standartas, kuris gali būti priimtinas arba ne skirtingose šalyse gyvenantiems žmonėms.
Tačiau globaliame XXI amžiuje vis labiau intriguoja klausimas, ar (ir kaip) toks išreikštas stilius reaguoja į pasaulinius dizaino pokyčius. Ar apskritai reaguoja ir kokią įtaką šie pokyčiai daro skandinaviško dizaino tapatybei.
Vienareikšmio atsakymo, kaip, beje, ir didelės sensacijos šiame klausime, nėra. Skandinaviškas baldų stilius tikrai išliks. Kita vertus, visiems pažįstami dalykai susiję su vyraujančiais didžiausiais stereotipais, kuriuos retkarčiais pravartu bent jau pajudinti, jais suabejoti ir pažvelgti iš kito taško.

Dizaineris – tėvas, įmonė – motina

Garsus italų dizaineris Vico Magistretti yra pasakęs: „Dizaineris – tarsi tėvas, o gamintojas – lyg motina. To paties tėvo, tačiau skirtingų motinų vaikai ir atrodys skirtingai.“ Kiekviena iš minėtų Šiaurės šalių turi daug garsių vietinių dizainerių, XX amžiuje padariusių milžinišką įtaką ne tik Skandinavijos, bet ir pasauliniams dizaino procesams. Į akis krinta, kad bene garsiausi XX a. Skandinavijos dizaineriai savo žinomiausius modelius sukūrė dirbdami su vietinėmis bendrovėmis, ir šis glaudus bendradarbiavimas iš esmės ir suformavo skandinaviško dizaino stilių.
Nemažai baldų, šviestuvų, jau kaip modernaus dizaino ikonos, serijiniu būdu gaminami iki šiol. Pavyzdžiui, suomių bendrovė „Artek“ iki šiol serijiniu būdu gamina nemažai Alvaro Aalto, Ilmari Tapiovaaros baldų, sukurtų net ir ketvirtajame dešimtmetyje. O danų baldų įmonė „Fritz Hansen“ įkurta dar 1872 m., iki šiol gamina žinomus Hanso J.Wegnerio, Arne Jacobseno baldus, tarp kurių bene garsiausi – 1958 m. A.Jacobseno krėslas „Egg“ ir kėdė „Swan“.
Žinoma, kad skandinavų įmonės ir tuomet bendradarbiaudavo taip pat ir su užsienio dizaineriais, o skandinavų dizaineriai nebūtinai kurdavo vien tik vietiniams gamintojams. Pavyzdžiui, garsiąją „Panton“ kėdę danų dizaineris Verneris Pantonas 1959–1960 metais sukūrė šveicarų firmai „Vitra“. Tačiau tada šie procesai nebuvo tokie intensyvūs ir globalūs, kokie tapo XXI amžiuje.
Šiuolaikiniame globaliame kontekste skandinavų dizainerių bendradarbiavimas su kitų šalių gamintojais arba atvirkštinis procesas kaip niekad aktyvus ir įdomus. Skandinavų dizaino mokyklos, tokios kaip Alvaro Aalto universitetas Helsinkyje ar Karališkoji Danijos taikomųjų menų akademija Kopenhagoje, ir toliau rengia aukščiausio lygio dizainerius, tačiau intensyvūs globalūs dėsniai veikia ir dizainą. Tai reiškia, kad skandinavų dizaineriai per savo kūrybą daugiau ar mažiau perduoda tam tikras skandinaviško dizaino vertybes kitų šalių kompanijoms, o vietinės Šiaurės šalių bendrovės, bendradarbiaudamos su užsienio dizaineriais, suteikia savo produktams naujų estetinių bruožų, kurių nelabai sietum su skandinaviško dizaino tradicijomis. Taip daroma didesnė ar mažesnė įtaka ir šio stiliaus tolesnei raidai. Kaip ir priklauso tėvams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.