Penkiuose Nacionalinio dramos teatro bei Valstybinio jaunimo teatro spektakliuose vaidinanti aktorė ragina darbo stokojančius kolegas paieškoti nestandartinių veiklos nišų.

Renata Baltrušaitytė

Kultūrinės veiklos lyderiai, nusivylę valdiškų institucijų sistemos siūlomomis galimybėmis, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau atsukdavo jai nugarą. Anksčiau „laisvosios kūrybos“ kelias dėl įtaraus rinkos požiūrio tebūdavo gabiausių, ryžtingiausių ir stipriausią autoritetą užsitarnavusiųjų privilegija, o šiuo metu vis daugiau menininkų, įžvelgdami šio kūrybinio modelio pranašumus, savanoriškai renkasi žengti šiuo keliu. Taip nepriklausomasis kūrybos sektorius plečiasi ir stiprėja, tačiau biudžetas, valstybės skiriamas jo projektams palaikyti, išlieka apytikriai toks pat. Todėl nepasitenkinimas Kultūros fondo sprendimais yra užprogramuotas, o vidinė konkurencija – ypač labiau lėšoms imliose scenos menų bei kino srityse – neišvengiamai kaista.

Siūlymas suvienodinti valstybinių ir nepriklausomų teatrų trupių darbo sąlygas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projekto pataisomis tebuvo mėginimas sklaidyti šią besikaupiančią įtampą, tačiau baigėsi Teatro sąjungos siūlymu atstatydinti kultūros ministrą.

„Veido“ pasirinkta pašnekovė – aktorė Viktorija Kuodytė, trijų „Kristoforų“ („Auksinių scenos  kryžių“ pirmtakų) savininkė, niekada nedirbusi etatine aktore jokiame valstybiniame teatre, o šįmet atsisakiusi ir dėstytojauti Teatro ir muzikos akademijoje. Užtat pabandžiusi įsidarbinti valytoja vienoje sostinės policijos nuovadoje, tik atidėjusi savo ketinimą dėl užgriuvusių „Vyšnių sodo“, kuriame sėkmingai suvaidino Ranevskają, repeticijų.

Garsaus tenoro Edmundo Kuodžio (1939–2002) duktė, kadaise pati mėginusi tapti operos soliste, prisimena, kaip iš scenos pasitraukęs jos tėtis, negavęs dėstytojo vietos akademijoje, mokė dainuoti klausos neturinčius vaikus eilinėje muzikos mokykloje, bet neverkšleno ir nesijautė nuskriaustas.

VEIDAS: Aktorystės studijas baigėte prieš du dešimtmečius, kai Lietuvoje vienas po kito kūrėsi, rutuliojosi pirmieji nepriklausomi teatrai. Ir jau tuomet turėjote ryžto atsisakyti etato valstybiniame teatre. Iš kur mergaitei tiek drąsos?..

V.K.: Tada tikrai nebuvau toks sąmoningas žmogus, kad valdiškos vietos atsisakyčiau principingai apsvarsčiusi. Tiesiog dar besimokydama trečiame kurse buvau pastebėta režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir patekau į jo trupę, pradėjau vaidinti jo kuriamuose spektakliuose. Jokių oficialių etatų mes, aktoriai, joje neturėjome, o ir pats „Meno fortas“ apie savo įsikūrimą paskelbs vėliau – tik 1998-ųjų pradžioje.

Kai statėme Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“, E.Nekrošius, neseniai pasitraukęs iš Valstybinio jaunimo teatro, dar dirbo su teatro festivaliu „Life“. Tada nebuvo suvokimo, kad patekęs į tokio režisieriaus spektaklį mažiausiai dvejus trejus metus ramiai važinėsi po pasaulį ir galėsi nesukti galvos dėl darbo. Po metų gavau kitą vaidmenį „Trijose seseryse“, po to – „Hamlete“, „Makbete“… Gastrolės vis intensyvėjo. Pamačiau, jog už tai, kad nemokamai keliauju po pasaulį, man dar ir pinigus padorius moka… Tai atrodė taip nuostabu! Todėl kai visą mūsų kursą jo vadovas Algirdas Latėnas pakvietė į Valstybinį jaunimo teatrą, sąžinė nebeleido tapti etatine kitos trupės nare. Atrodė, toks žingsnis būtų negarbingas: juk darbą ir taip turiu…

Su E.Nekrošiaus trupe smagiai keliavau dešimt metų ir tik tada pagaliau sulaukiau pirmo pasiūlymo iš kito režisieriaus. Taip jau yra, kad E.Nekrošiaus aktoriai kitiems režisieriams tampa „neliečiamaisiais“ – jų niekas daugiau nekviečia… Bent jau anksčiau taip būdavo. Per tą dešimtmetį pradėjau įtarinėti, kad nieko daugiau nesugebu, tik būti „Nekrošiaus aktore“. Man labai patiko ja būti, bet…

VEIDAS: Ir štai Gintaras Varnas pakviečia į Kauno dramos teatrą vaidinti Portijos Koglen…

V.K.: Ten pirmą kartą iš vidaus pamačiau, kaip veikia valstybinis teatras. Ir man jis, žinokite, patiko – kaip struktūra su savo grimerėmis, valytojomis, budėtojomis… Ir tiksliomis darbo valandomis, kurios iš pradžių gerai nuteikdavo, nes su E.Nekrošiumi dirbdami valandų niekada neskaičiuodavom. Dabar tokia „valdiška“ darbo sistema – rytinė poros valandų repeticija, popietinė kelių valandų repeticija – atrodo juokinga, nes artėjant repeticijos pabaigai aktoriai pradeda demonstratyviai žvilgčioti į laikrodžius…

Vis dėlto yra skirtumas, kaip dirba nuolatinė teatro trupė ir specialiai konkrečiam pastatymui suburti žmonės. Pastarieji dažniausiai neturi padorios vietos repetuoti, ir atėjusiems iš valstybinių teatrų, prie gerų sąlygų pripratusiems kolegoms tai labai nepatinka. Ir atvirkščiai: tokie kaip aš, sąlygų neišlepinti, į tai nekreipia dėmesio.

Pats kūrybinis procesas „rinktinėje“ trupėje daug įdomesnis, nes aktoriai vieni nuo kitų nepavargę, nežino vienas kito galimybių, charakterių ir silpnybių. Manau, būtų nuostabu, jeigu, tarkim, Oskaras Koršunovas galėtų Vilniuje statomiems spektakliams kviesti reikalingus aktorius iš visos Lietuvos. Arba kviesti juos į tą teatrą, kuriame tuo metu repetuotų spektaklį, nesvarbu kur – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje… Kaip prasiplėstų visų šalies aktorių kūrybinis akiratis: ir tų, kurie įpratę dirbti Vilniuje bei turėti stabilų repertuarą, ir tų, kurie vaidina mažesniuose miestuose, bet ilgisi naujų patirčių. Nes juk sostinės aktoriui nusivalyti nejučiomis prilipusias puikybės dulkes irgi naudinga. Jo pasitikėjimas savimi, sukauptas dirbant su žymiais režisieriais, galėtų uždegti provincijos aktorius, o pats iš tų, kurie nėra tiek savimi pasitikintys, išmoktų kuklumo ir paprastumo… Platesnė teatrinė „kraujo apykaita“ būtų visiems naudinga. Ypač žiūrovams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.