Lietuvos kultūros paveldui šie metai – ypač svarbūs. Kaip tik dabar vyksta intensyvios ministerijų diskusijos dėl paveldo tvarkybos naujuoju europinių pinigų skyrimo laikotarpiu – 2014–2020 metais. Pirmiausia bus įvardyti ne prioritetiniai objektai, o prioritetinės kryptys. Daugiausia peno svarstymams teikia pirmojo Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų naudojimo laikotarpio – 2007–2013 metų – pamokos.

Trūko susikalbėjimo

Pasak paveldo klausimais Kultūros ministerijoje besirūpinančio viceministro Gedimino Rutkausko, šiandienių diskusijų dalyviai pripažįsta, kad pirmuoju europinių pinigų dalijimo laikotarpiu daugiausia problemų kėlė sąveikos tarp atsakingų institucijų stoka. Asignavimus valdė penkios šakinės ministerijos, kitos, tarp jų ir Kultūros ministerija, buvo tik savotiški satelitai. „Visi lyg kažką darė: vieni planavo infrastruktūrą, kiti – objektus, treti – funkcijas, o rezultatas neretai išėjo toks, kad nauji, lyg ir vertingi objektai tarpusavyje nesąveikauja, nekuria pridėtinės vertės. Tai yra nestimuliuoja ekonomikos, nekuria socialinės darnos“, – komentavo G. Rutkauskas.

Pirmuoju ES struktūrinių fondų lėšų skirstymo periodu kilusios problemos nereiškia, kad įsisavinti lėšas nebuvo ruoštasi. Tiesiog praktika pakoregavo juodraščius. „Stigo patyrimo. Bet taip vertinant negalima pūstis – ir Kultūros ministerija būtų padariusi klaidų, jei būtų turėjusi atitinkamas funkcijas, – sakė viceministras. – Vis dėlto manau, kad kitas periodas bus sėkmingesnis – tikiu evoliucija.“

Neišnaudotos galimybės

Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė labiausiai apgailestauja dėl neišnaudotų galimybių paveldui tvarkyti. Pavyzdžiui, kai europines lėšas administruojančios ministerijos paveldo objektus sąmoningai eliminavo iš galimų paramos gavėjų: „Buvo atvejų, kai programose buvo įrašoma: lėšos gali būti skiriamos visų statinių, išskyrus paveldo objektus, remontui. O juk tai tas pats pastatas, tik kad senesnis… Ir paveldo objektuose veikia nebūtinai paveldo įstaigos. Tokiuose pastatuose gali būti įsikūrusios socialinės ar švietimo įstaigos, kitos institucijos. Taigi lėšos gali būti skiriamos ne tik tiesiogiai paveldui išsaugoti, ne tik jo pritaikymui turizmui.“

D. Varnaitė prisiminė neseną apsilankymą Plungės rajone, Šateikių gyvenvietėje, kur vietos valdžia guodėsi neturinti lėšų istoriniam pastatui išsaugoti, o valstybė nepadedanti. Bet už 20 metrų nuo griūvančio paminklinio pastato stato naujus kultūros namus. Paveldosaugininkė neatsistebi: kas trukdė tuos pinigus skirti istoriniam pastatui sutvarkyti ir jame įkurti kultūros namus? „Taip, tai brangesni namai, o ir surinkti kokį lego namelį kur kas paprasčiau. Bet čia matau ir vertybinę problemą, ir elementaraus ūkiškumo nebuvimą. Labai daug kas priklauso nuo vietos valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti pinigus. O galimybių yra daugiau, negu mes kartais įsivaizduojame“, – komentavo KPD vadovė.

Tokia pat ir viceministro G. Rutkausko nuomonė: „Statybininkui tapti kultūringu, tausojančiu, atsakingai besitvarkančiu miesto plėtros ar paveldo specialistu nėra paprasta. Mes daug investuojame į plytas ir gerovę, o štai mąstymas dar kvepia praėjusia epocha. Dėl to Kultūros ministerija ir siekia tapti vienu asignavimų valdytojų – šios ministerijos įtakos zonoje yra kūrybinė industrija, kuri pirmiausia ir skatina žmones keisti savimonę. Žinoma, tai nėra greitas procesas, nes kol žmogus nesijaučia socialiai saugus, jam svarbiausi išgyvenimo instinktai.“

Prioritetas – pritaikymas turizmui

Didžiausi projektai pirmuoju europinių pinigų skyrimo laikotarpiu buvo finansuojami pagal Ūkio ministerijos priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“. Pasak KPD direktorės
D. Varnaitės, pagal minėtą eilutę 2009 metais elitiniams paveldo objektams, tarp kurių yra Tytuvėnų, Liškiavos ir Pažaislio vienuolynai, Užutrakio, Plungės dvarai, buvo padalyta per 200 mln. litų Paraiškų buvo per 200, o atrinkta apie 50.

Jei paveldo valdytojai tvarkydami savo turtą turėtų verstis vien lietuviškais pinigais, situacija būtų graudi. Tarkime, KPD paveldosaugos programos biudžete šiemet yra vos 5 mln. litų. Ir pagal nuostatus jie gali būti skiriami tik avarinei grėsmei likviduoti. „Iš tos sumos fiziniams gelbėjimo, restauravimo darbams skiriama mažiau nei
4 mln. litų, nes dalis lėšų dar atitenka ir projektams, specialiesiems planams rengti – visam tam, kas reikalinga, kad restauratoriai galėtų ateiti į objektą“, – aiškino KPD vadovė.

Palyginkime, vien Tytuvėnų vienuolynas pagal minėtą priemonę gavo 10 mln. litų. Beje, tai buvo didžiausia leistina suma. „Pati buvau finansavimą skirsčiusioje komisijoje. Manau, praktika skirti tiek lėšų, kad visiškai nenaudojamas pastatas galėtų būti sutvarkytas nuo pradžios iki galo ir atiduotas eksploatuoti – gyventi, yra teisinga. Taip ir būtų buvę, jei ne nelaimė – gaisras“, – sakė D. Varnaitė.

Pasak KPD vadovės, daug savivaldybių nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai pasinaudojo europinėmis Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) programomis. „Pavyzdžiui, vienos ŽŪM kaimo plėtros programos filosofija buvo išlaikyti žmones kaime sudarant jiems geresnes gyvenimo sąlygas. Tarp kita ko – ir tvarkant objektus, kurie svarbūs kasdieniam bendruomenės gyvenimui. ŽŪM specialistai nepamiršo įrašyti eilutės, kad gali būti remiami paveldo objektai – bažnyčios ir kita. Ir ką gi – daugybė objektų sutvarkyta pasinaudojus šia galimybe“, – pasidžiaugė D. Varnaitė.

Išeitis – apsaugos liberalizavimas

Kultūros viceministras G. Rutkauskas neskuba spėlioti, kokios paveldo tvarkybos kryptys artimiausioje ateityje bus paskelbtos prioritetinėmis. Bet tiki, kad Lietuva neignoruos tarptautinių organizacijų priimamų konvencijų, kuriose akcentuojama, kad paveldas privalo turėti ne tik kultūrinį, bet ir socialinį bei ekonominį turinį.

„Galima suformuluoti trumpai: jei nesupranti paveldo kaip savo dabartinio gyvenimo dalies, esi fetišistas. Čia kalbu ne apie tuos atvejus, kai turtingas žmogus išgali asmeniniam naudojimui sutvarkyti paveldo objektą. Tiesiog valstybė dabar to negali sau leisti, – sakė G. Rutkauskas. – Mūsų vaikai nepadėkos, jei, užuot kūrę socialinę infrastruktūrą ar tobulinę teisėsaugos sistemą, blizginsime paveldą ir laikysime jį kaip tuščią grąžos negalintį duoti kiautą.“

Viceministras pabrėžia, kad tai ne jo asmeninis požiūris – paveldo tvarkybos prioritetus šiandien peržiūri dauguma net ir turtingų Europos valstybių.

Ilgus metus paveldo apsauga besirūpinantis pašnekovas Lietuvai net nelinki, vadinkime, idealistinio scenarijaus – kad iš dangaus nukristų visiems apleistiems dvarams, bažnyčioms, archeologinėms vietovėms ar medinei architektūrai sutvarkyti reikalingi šimtai milijonų. „Jei paveldas nebus naudojamas, jis degraduos. O kartu degraduos ir žmonių savimonė“, – sakė G. Rutkauskas.

Siekis įkvėpti paveldui gyvybingumo ne vieną Europos valstybę paskatino liberalizuoti paveldo apsaugą. „Kartais reikia leisti plėtoti paveldo objektuose kokią nors ekonominę veiklą – tai normali genezė. Kaip tai padaryti nepažeidžiant vertybių – profesionalumo klausimas. Tiesiog turime siekti minimaliais nuostoliais išsaugoti esmę. Man atrodo tai vienintelis kelias ir Lietuvai“, – pripažino kultūros viceministras.

Bitė RIMKUTĖ

sa.lt