Esame kitokie nei kaimynai: vadiname save drąsiais, bet mažai kam ryžtamės. Puikuojamės, bet viduje nepasitikime savimi ir netikime kitais. Savo gyvenimą suvokiame kaip filmą, kuriame herojai yra kažkas kitas, o mes patys tik laukiame, kol kažkas ateis ir padės: valdžia, teismai, tie patys kaimynai.

Ir kai pagalbos nesulaukiame, staiga viską metame ir išvažiuojame mėgindami pakeisti viską – šalį, aplinką ir pačius save. Tačiau filosofijos mokslų daktaras, docentas Liutauras Degėsys atsakymų ir naujų galimybių pirmiausia siūlo paieškoti savyje. Su šiuo filosofu ir kalbame apie tautos nusivylimo priežastis ir būdus išaugti vaikiškas tautos ligas.

VEIDAS: Kodėl – ir ar tikrai – lietuviai yra vieni didžiausių pesimistų, nusivylusių visais ir viskuo?
L.D.: Manau, kad yra dvi rūšys pesimistų: vieni – pagal Merfį – „gerai informuoti optimistai“ ir antrieji – pagal mane – tai tiesiog specialiai negatyviai informuotieji. Pastarieji lengvai pasiduoda momentinėms reakcijoms bei paviršutiniškoms nuotaikoms ir nuomonėms, dažnai primestoms kitų.
Be to, atrodo, kad lietuvio charakteryje yra išankstinio savęs gailėjimosi, vaikiško pasimėgavimo būsimosiomis nelaimėmis ir nesėkmėmis, nevilties troškimo. Juk kol tau nieko neatsitinka, tai tavęs beveik ir nėra, tavimi niekas nesirūpina.
Prisideda ir neįgytos, neišsiugdytos refleksijos ir autorefleksijos trūkumas – žmogus neišmoksta ir nesupranta, kokia svarbi jo gyvenime yra savistaba ir analizė. Liaudiškai tariant – žmogus nesupranta, kaip svarbu yra kartais pasikalbėti pačiam su savimi, kad atskirtum, kas yra tavo paties, o kas – primesta kitų.
Tad kai lietuvis sako, kad jam blogai, galimas dalykas, kad jis tik pasiduoda išorės signalams ir nesusimąsto, ar jam iš tiesų blogai, ar tik kiti jį tuo įtikino.

VEIDAS: Lietuviai labiau nei kitos tautos pasidavė visuomenės spaudimui?
L.D.: Visi mes esame veikiami visuomenės pasiekimų standartų. Tau lyg ir nereikia tam tikrų dalykų, bet visuomenė lyg ir reikalauja, lyg ir klausia tavęs – palauk palauk – tu šito neturi? Ir ano neturi? Neturi? O reikėtų turėti, juk kiti – turi, reiškia jie daugiau pasiekę. Pradėjus gyventi pagal kitų jam “nuleistą” standartą, atsiranda daug nelaimingų žmonių. Žmonių, kurie yra priversti norėti to, ko reikia norėti. Tuomet laimingu ir sėkmingu tokį žmogų gali paversti ir naujas, seniai lauktas ir svajotas pirkinys – pavyzdžiui, televizorius arba šaldytuvas. „Laimė – tai televizorius“ – neblogas gyvenimo devizas.

VEIDAS: Iš kur toks noras plaukti pasroviui ir žvalgytis į kitų pasekimus vertinant pačiam save?
L.D.: Pažvelkime į buvusias totalitarines valstybes. Daugelis žmonių galvoja, kad jose jie viską turėjo. Kodėl viską? Ogi todėl, kad vartojimo standartas buvo labai žemas ir vienodas. Tokioje minimalistinėje visuomenėje labai lengva pasiekti visuotinį standartą – „gyventi, kaip visi“, „turėti viską“.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad tapome ypatingomis vartotojiškumo aukomis?
L.D.: Nemanau, kad ypatingomis. Greičiausiai – standartinėmis standartinio vartojimo aukomis. Nesugebėdamas apsiginti, apsisaugoti, žmogus daiktus iš tiesų pradeda vertinti kaip būtinybę. Tokiam žmogui ima atrodyti, kad laimingu jį gali padaryti ne kitas žmogus, ne santykiai su aplinkiniais, o šaldytuvas, mašina ar koks kitas daiktas.
Vartojimas tampa norma, o apsiribojimas, askezė laikoma nenormaliu dalyku. Juk kai B.Lubys važinėjo su “smartuku”, o ne su “Rolls Royce” – niekas jo nesuprato. Tuo pat metu nepastebima, kad vartojanti visuomenė yra supaprastinta, racionalizuota visuomenė, kurioje žmogus turi daugiau galimybių išvengti susitikimo su savimi. Nes trūkumas, nepriteklius priverčia stabtelėti, o begalinės galimybės verčia ieškoti materialių dalykų.

VEIDAS: Ar dėl to žmonės masiškai bėga iš šalies – kad pabėgtų nuo tokios aplinkos, visuomenės ir vartojimo?
L.D.: Neradęs savęs ir nematydamas galimybės aptikti save žmogus pradeda blaškytis, ir galiausiai nusprendžia, kad kažką suras emigracijoje. Tačiau joje jis ieško ne savęs. Galima pateisinti ir suprasti emigraciją, kurios metu žmogus išvažiuoja ieškoti savęs. Bet dažniausiai toks vartojimo užburtas žmogus nori kaip tik savimi greičiau atsikratyti ir tuomet išvažiuoja ten, kur didesnės vartojimo galimybės. Tik čia reikėtų pastebėti, kad tose visuomenėse gyvenimo pasiekimų standartai gali būti dar aukštesni ir kad kitoje šalyje gali būti dar sunkiau pasiekti minėtuosius standartus. Ir tuomet žmogus gali pasijusti dar nelaimingesnis.

VEIDAS: Gal pasijusti laimingesniu, mažiau priklausomu nuo materialių dalykų žmogui galėtų padėti moraliniai autoritetai?
L.D.: Autoritetas yra neblogas būdas parodyti, kad galima gyventi kitaip. Iš nepasitikėjimo savimi žmonės yra linkę į originaliai, neįprastai besielgiančius ir gyvenančius asmenis žvelgti su baime ir nepasitikėjimu ir lyg laukdami, kad jiems vis tiek tie „originalumai“ blogai baigsis. Ir jeigu tie žmonės elgiasi nestandartiškai, o jiems nesibaigia blogai, tai gali įkvėpti laisvės jausmą.

VEIDAS: Ar yra koks nors receptas, kaip lietuviui įgyti daugiau pasitikėjimo savimi?
L.D.: Tiesiog žmogus turėtų į gyvenimą žiūrėti kaip į eksperimentą, o į save – kaip į eksperimento objektą. Trūksta laisvės, idėjos, kad žmogus yra atsakingas už tai, kas vyksta jo gyvenime. Kad nėra taip baisu eksperimentuoti ir eksperimentai nebūtinai blogai baigiasi. Nes labai dažnai žmogus ilgai nedaro jokių eksperimentų, o galiausiai, kai viskas susikaupia, jis nutaria padaryti vieną radikalų. Tai atitinka lietuvio charakterį, “Pilėnų” standartą. Kenčia kenčia, o tada staiga nusprendžia – susideginsiu. Ar prasigersiu, nes jau paskutinis lašas. Bet ne paskutinis lašas perpildo taurę, o pirmas.
Kai tik pradeda kristi pirmieji lašai, jau reikėtų krūptelėti, galvojant, kad galima pradėti kažką daryti, kažką keisti, kad neprieitum iki pat paskutiniojo.
Nieko nekeisdamas, laukdamas, atidėliodamas žmogus prieina iki aklavietės, o tada ir vėl ieško priežasčių kur tik nori, bet tik ne savyje. Jis sako – žiūrėkite, ką su manimi padarė – likimas, istorija, valdžia. Bet jis turėtų prisiimti atsakomybę už tai, ką jis su savimi daugybę metų darė, o tiksliau – nedarė nieko, tik laukė, leido, kad kiti kažką su juo draytų. Ir tuomet jis sako, kad reikia keisti žmoną, šalį, valdžią. Bet niekas nepasikeis, jei nepasikeis jo vidus.

VEIDAS: Vadinasi, tauta išgyvena tam tikrą desperacijos akimirką?
L.D.: Desperacijos – taip, bet nemanau, kad ta akimirka yra dabarties momentas. Daugelis žmonių daugybę metų gyvena speisdami save į kampą. Tai pasąmoningas modelis, kai eini nieko nedarydamas tol, kol atsiduri situacijoje, kuri priverčia kažką daryti.
O iki tol dar kentėsiu, nedarysiu, ir tik kai jau nebegalėsiu, tada pradėsiu. Žmonės į beviltiškumo situaciją save varo metų metais. Laukdami, nedarydami, nematydami.
Juk gyvenimas – kaip ir santykiai poroje. Du žmonės savo santykius sugadina ne per vieną dieną – jie juos griauna laipsniškai, kol prieina iki desperatiškų poelgių, nors blogus požymius buvo galima pastebėti anksčiau. Ne tik tarpasmeninių santykių srityje – kai nusileidi vienu laipteliu žemiau, beveik nėra šansų užlipti atgal. Geriausiu atveju galima sustoti, bet ne – žmonės leidžiasi vis žemiau. Ir tuomet atrodo, kad žemiau jau nebeįmanoma, bet paaiškėja, kad galima dar žemiau, ir dar, ir dar. Manau, kad politinių santykių srityje veikia panašūs modeliai ir tendencijos. Politiniai santykiai yra gerokai sugadinti.

VEIDAS: Atstatyti yra sunkiau nei sukurti iš naujo? Ar tą patį galima pritaikyti ir kalbant apie pasitikėjimą valdžia?
L.D.: Valdžia iš tiesų dabar primena gyvūnų evoliucijos teoriją, kai atsiranda naujos rūšys, bet senosios, primityviosios niekur neišnyksta, pasilieka lyg kokie rudimentai. Ir dabar valdžia tarsi stengiasi išnaikinti senas nuosėdas. Valdžios lyg ir keičiasi, bet materialūs dalykai neišnaikinami – jie lieka žmonių sąmonėje, ir nusivylimas valdžia didėja, nesvarbu, gal ta valdžia visiškai nauja.
Tokio nusivylimo, paniekos valdžiai nebuvo galima įsivaizduoti. Tokioje visuomenėje net nesaugu gyventi. Juk tu pats tą valdžią išsirenki. Valdžia neturi jokios kitos jėgos išskyrus gautą iš tavęs. Bet dabar žmonės galvoja, kad jai nieko nedavė, kad valdžia kažką pati pasiėmė. Žmogus jau Lietuvoje būdamas pasijunta emigracijoje: valdžia – ne mano, taisyklės – ne mano, ne tuo metu gimęs, kūno detalės jam nebepatinka. Žmogus yra visiškai pasimetęs, norėtų būti kažkuo kitu ir netgi kitur. Ir galvoja, kad jei nepasikeis viskas iš esmės, viskas žlugs.

VEIDAS: Ar toks pesimizmas – išskirtinis lietuvio bruožas?
L.D.: Mus iš tiesų lengvai atpažįsta užsienyje. Nors apranga gal jau ir nesiskiria, ir šypsotis gal jau išmokome, bet mus atpažįsta iš to, kad esame pilni stereotipų, pilni baimių, bijome būti originalūs, laisvi, bijome eksperimentuoti. Net jei ir ieškome, tai tie ieškojimai banalūs, primityvūs – kad ir emigrantų, kurie galvoja, kur išvažiuoti, bet sugalvoja tik, kad į Airiją.

VEIDAS: Vadinasi, “Drąsi šalis” – ne tokia jau drąsi?
L.D.: Ir ypač kalbant apie vyresnius žmones. Jie labai greitai, vos sulaukę 50-60 metų, jau būna praradę viltį. Tokių metų darydami remontą sako – čia jau paskutinis mano remontas, pirkdami šaldytuvą – kad kito nebereikės, nes gyvenimo tiek belikę, kad užteks ir šito.
Žmonės gyvena finalistiškai, brėždami ribas, per kurias patys labai sunkiai peržengia, neieško, ką ir kaip pakeisti. Juk nebūtina pradėti nuo pirmadienio, galima pradėti dabar. Bet lietuvis labai dažnai tik laukia stebuklo, tikisi kažkokio loterijos laimėjimo.
Greitųjų kreditų kioskeliai, lažybų punktai irgi tai rodo. Dievaži, jokioje kitoje šalyje nemačiau tiek lažybų punktų.

VEIDAS: Tad lietuvis – į kampą užspeistas, nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamas, desperatiškas žmogus? Kaip tokiam žmogui atsitiesti, išsilaisvinti?
L.D.: Pakartosiu tai, ką sakiau pradžioje. Reikia įsiklausyti į save, atsikratyti mitų ir stereotipų, pagaliau – kažkokio lietuviams būdingo pasipūtimo. Lietuvis – vis dar kaip koks paauglys, neturintis savo identiteto, galintis nedaug, o norintis visko. Nieko neinvestuojantis į save, o norintis brangiai save parduoti. Ieškantis išoriniame pasaulyje savo vidinio gyvenimo standartų. Taip lengvai susitapatinantis su bet kuo vos ryškesniu. Bijantis – ir bijantis prisipažinti, kad bijo. Išsiilgęs pats savęs, o ieškantis savęs kur tik nori, bet tik ne savyje.
Bet galbūt tiesiog reikia persirgti vaikiškas ligas. Visi vieną dieną užauga…