"Veido" archyvas

Kelios kartos „Renault 4“ modelio dėka turėjo galimybę dalyvauti automobilių sporto iššūkiuose ir pamatyti pasaulį. Nuo sunkiai įveikiamų Rytų Afrikos Safario lenktynių, kuriose 1962 m. savo kategorijoje, vairuojant Bernard Consten ir Claude Le Guézec, automobilis pasiekė finišą penktas, iki Monte Karlo ralio ir Pietų Amerikos kelių. Visa tai – dėl modelio manevringumo kelyje ir tvirtos konstrukcijos.

„Coupe de France Renault Cross Elf“: lenktynių purvo trasoje mokykla

Prasiskynusi kelią su „Coupe Gordini“, „Renault“ toliau plėtė savo lenktyninių automobilių klasę ir 1974 m. pristatė „Coupe de France Renault Cross Elf“ lenktynes. Bendradarbiaudama su specializuotu žurnalu „Champion“, „Renault“ suteikė galimybę pradedantiesiems lenktynių vairuotojams išbandyti lenktyniavimo purvo trasoje malonumą. Siekiant užtikrinti lenktynių ekonomiškumą, jose dalyvavo tik „Renault 4“ modeliai. Pasiruošimas buvo minimalus, nes naudoti tik originalūs varikliai. Vienintelis pakeitimas – tik pridėtas „Devil“ išmetamasis vamzdis, o dauguma kitų darbų atlikti kėbului ir važiuoklei. Kėbulas turėjo išlaikyti pradines specifikacijas, tad buvo leista nuimti tik šoninius langus, žibintus ir ratų gaubtus. Jeigu buvo paliekamas priekinis stiklas, jis galėjo būti tik „Triplex“ tipo.

Dėl nedidelio registracijos mokesčio (vos 200 frankų) „Coupe de France Renault Cross“ lenktynės tapo ypač populiariu renginiu tarp vairuotojų. Kiekvienų lenktynių prizinį fondą sudarė daugiau nei 10 000 frankų, be to sezono laimėtojui buvo pažadėtas „Renault 5 Coupe“ automobilis. Vidutiniškai kiekvienose lenktynėse varžydavosi apie šešiasdešimt vairuotojų, o kai kuriuos iš 12 renginio etapų susižavėję stebėdavo ir daugiau nei 5000 žiūrovų.

Kelių kvietimas pamatyti pasaulį

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje laisvės ištroškęs jaunimas itin pamėgo ilgas keliones, vėliau pavadintas „trekais“. Sėdėdami prie savo kasdienio automobilio, dažnai „Renault 4L“, vairo, jie leisdavosi į kelionę ir mesdavo iššūkį pasaulio keliams. Daugelis šių nuotykių ieškotojų traukė į Aziją – madingiausią tuo metu kelionių tašką. Kiek mažiau keliautojų suko į pietus, link Sub-Sacharos Afrikos. Sacharos dykuma ir jos tūkstančiai smėlio mylių suformavo daugeliui neįveikiamas kliūtis. Būtent todėl Marreau broliai pasirinko Sacharos dykumą savo pirmajam nuotykiui. Siekdami sumušti važiavimo iš Gerosios Vilties iškyšulio į Alžyrą rekordą (kurį ankstesniais metais pasiekė „Renault 12 Gordini“ modelis), 1969 m. jie pradėjo kelionę „Renault 4“ automobiliu.

Paryžius-Dakaras: Dovydas prieš Galijotą

Po aštuonerių metų ir vėl sėdėdami „Renault 4“ modelyje broliai laukė prie naujo tipo lenktynių starto linijos. Šių lenktynių trasa tęsėsi keletą tūkstančių mylių – nuo Paryžiaus iki Dakaro. Broliams lenktynėse sekėsi tiesiog puikiai: jie finišą pasiekė penkti, o automobilio kategorijoje užėmė antrąją vietą po dvigubai galingesnio už save modelio „Range Rover V8“. 1980 m. lenktynėse Marreau broliai startavo su „Renault 5 Alpine“ varikliu patobulintu „Renault 4“ automobiliu ir lenktynėse užėmė trečią vietą nuo laimėtojų atsilikę tik vieną valandą ir dešimt minučių. Netrukus lenktynės Paryžius-Dakaras tapo legendinėmis, Marreau broliai – herojais, o „Renault 4“ automobilis – lenktynių, kuriose ir neprofesionalai galėjo burtis į oficialias komandas bei pretenduoti į pergalę, simboliu.

Dešimt tūkstančių mylių, nuvažiuotų „Renault 4“ automobiliu!

Michèle Ray, Eliane Lucotte, Betty Gérard ir Martine Libersart įėjo į istoriją kaip keturios Amerikos žemyną užkariavusios moterys. Ušuaia, Ugnies Žemę ir Anchorage miestą Aliaskoje per visą Amerikos žemyną skiria dešimt tūkstančių mylių. Visus šiuos regionus daugiau nei keturis su puse mėnesio siekė įveikti dvi komandos. Jos keliavo apgaulinga trasa, kurioje – Andai, Amazonės drėgnieji atogrąžų miškai ir Jutos druskos dykuma bei galiausiai pasiekiamos uolėtos Ugnies žemės nuokalnės. Ši kelionė įrodė „Renault 4“ modelio tvirtumą ir manevringumą.

„Routes du Monde“

1966 m. drauge su Prancūzijos tyrinėtojų ir keliautojų draugija „Renault“ pradėjo „Routes du Monde“ programą. Programa susidėjo iš teminių kelionių, kurių kiekvienoje dalyvaudavo  nuo šešių iki aštuonių komandų iš jaunų, 18-25 m. аmžiaus žmonių, vairuojančių „Renault 4“ automobilius. Kandidatai turėdavo komisijai pateikti kelionės projektą konkrečia tema, o kelionės tikslas galėjo būti bet kuris pasaulio taškas. Kiekvienais metais buvo sulaukiama nuo 150 iki 200 paraiškų. „Renault“ išnuomodavo automobilius laikotarpiui nuo mėnesio iki metų ar net ilgiau, drauge siūlydami kursus mechanikos, kino kūrimo ir fotografijos įgūdžiams tobulinti. Programa gyvavo iki 1984 m.

„Renault 4“ modelis dalyvauja mūsų dienų „4L Trophy“ lenktynėse

„Renault 4“ modelio fenomenas – tai, kad XXI-ojo amžiaus pradžios jaunimas jį taip pat laikė laisvės simboliu. Akivaizdu, kad nuo to neatskiriamos buvo „4L Trophy“ lenktynės. Lenktynės sumanytos 1998 m. Jose, 4000 mylių trasoje, varžosi 1200 studentų komandų, o dalyviai turi įveikti atstumą nuo Paryžiaus iki Maroko pietų. Dauguma dalyvaujančių automobilių yra seni, įveikę jau daugybę mylių. Todėl vis dar galima išvysti ir „Renault“ modelio magiją: tai automobilis – nuotykių ieškotojas, su kuriuo važiuoti galima bet kokia vietove, net jei ji smėlėta ar uolėta. „Renault 4“ yra toks patikimas, kad niekada nesugenda iki galo – lenktynėse dalyvaujantys neprofesionalai sugeba išsiversti su turima automobilio įranga ir pataisę automobilį prisijungti prie stovyklos kiekvieną vakarą.