2013 m. gruodžio 24 d. sukako 115 metų nuo tos dienos, kai 1898 m. Kūčių dieną Paryžiuje, Lepic gatvėje (pranc. rue Lepic) Louis Renault pristatė visuomenei pirmąjį savo sukonstruotą automobilį. Tai buvo didžiulis tuo metu dar labai jaunos automobilių pramonės laimėjimas. Vos po kelių mėnesių įsteigta ir brolių Renault įmonė – „Societe Renault Freres“.

Paryžiaus 18-ajame „arrondissement“ (arba administraciniame rajone) tvyro iš tiesų nepaprasta atmosfera. Rajonas įsikūręs ant Monmartro kalvos, nuo kurios viršūnės atsiveria nuostabus reginys. Čia – ir įžymioji Sacré-Couer bazilika bei tokia pat garsi Saint-Jean-de-Montmartre bažnyčia. Jau daugiau nei šimtmetį vaizdingos Monmartro apylinkės tarytum Meka traukia viso pasaulio turistus. Pačiame rajono centre kalva aukštyn kyla Lepic gatvė (pranc. rue Lepic), kuri iš pradžių buvo pavadinta Chemin-Neuf (Naujasis kelias), XIX a. viduryje pervadinta į rue de l’Empereur, o 1864 m. rugpjūčio 24 d., įamžinant  Napoleono armijos generolo Louis Lepic (1765–1827) atminimą, pavadinimą pakeitė dar kartą ir tapo Lepic gatve, jungiančia Boulevard de Clichy bei Jean-Baptiste-Clément aikštę. 1886–1888 m. 54-ajame Lepic gatvės name gyveno garsusis dailininkas Vincentas van Goghas ir jo brolis Theo.
Šios stačiu šlaitu į kalvos viršūnę kylančios gatvės atmosfera iki šiol tiesiog pakeri turistus bei kitus rajono lankytojus. Prabėgus daugeliui metų po vieno žymaus įvykio, apie kurį pasakojame toliau, šiai magiškai vietai Yves Montandas paskyrė savo dainą „Rue Lepic“. Gretimose gatvėse gyveno ir kūrė pasaulinio garso tapytojai Camille Pissaro, Henri Matisse, Henri de Toulouse-Lautrecas, Utrillo, Modigliani, Salvadoras Dali ir Pablo Picasso. Ši 14 metrų pločio gatvė nusidriekia aukštyn daugiau nei 750 metrų.
Paryžiaus mylėtojai dar pridurtų, jog Lepic gatvės įkalnė – net 13 laipsnių, taigi, iš norinčių pasiekti kalvos viršūnę pėsčiųjų ir dviratininkų atima nemažai jėgų.

Kad galėtume lengvai pakilti Lepic gatve aukštyn, šiandien visiškai pakaks 85 arba 100 AG šiuolaikinio dCi dyzelinio variklio su turbokompresoriumi. Tačiau kaip galėjo tokią stačią įkalnę įveikti vos pusantros arklio galios turintis automobilis? Pirmojo Louis Renault (1877–1944) ir jo vyresniųjų brolių Fernando (1865–1909) bei Marcelio (1972–1903) sukonstruoto automobilio istorija prasidėjo netoli Paryžiaus, Bijankūro miestelyje.
Šiame miestelyje Renault šeima turėjo užmiesčio sodybą. Talentingasis Louis, demonstruodamas neįtikėtinus techninius gebėjimus, medinėje pašiūrėje išardydavo ir pataisydavo įvairiausius įrengimus. Stažuodamasis netoli Paryžiaus St. Denis esančioje „Delaunay-Belleville“ gamykloje, jis išnagrinėjo vidaus degimo variklio ir kitų mechanizmų veikimo principus bei konstrukciją. Iki to laiko, kai 1904 m. buvo surinktas pirmasis automobilis, šioje gamykloje buvo gaminami garvežių lokomotyvų komponentai ir laivų varikliai. Louis remontuodavo ir sugedusius „Panhard“ variklius, kurie tuo metu buvo montuojami žemės ūkio technikoje. Apie 1895 m. „De Dion-Bouton“ įmonė pagamino triratį automobilį su 0,75 AG benzininiu varikliu, kurio elektrotechnikos komponentų sąraše buvo net aukštos įtampos uždegimo sistema su uždegimo žvake ir pertraukikliu bei akumuliatorius.
Po trejų metų 21 metų Louis Renault nusprendė sukonstruoti ir pagaminti savos koncepcijos automobilį, kuris būtų nebe triratis, kokį 1896–1989 m.  gamino „De Dion-Bouton“, o keturratis.
Savo automobiliui Louis Renault nupirko „De Dion Bouton“ vieno cilindro keturtaktį su šoniniu vožtuvu 198 cm³ litražo variklį.
L. Renault sukurto automobilio prototipo galia esant 500 aps./min. siekdavo apie 1,5 AG. Variklis svėrė daugiau nei 23 kg. Žinoma, kad 1899 m. 273 cm³ litražo versijos galia buvo mažesnė nei 2 AG.
Louis Renault – pirmasis pasaulyje  inžinierius, sukonstravęs mechaninę trijų greičių pavarų dėžę su tiesiogine transmisija trečiojoje pavaroje ir turinčią atbulinę pavarą. Tokia pavarų dėžė ir suteikė galimybę labai nedidelio galingumo „Renault Voiturette“ pakilti Lepic gatvės įkalne. Trijų greičių pavarų dėžė su perjungiamomis pavaromis buvo tikras to meto technologinis perversmas. Per ašį, sumontuotą po grindimis, sukimo momentas buvo perduodamas į tikrą veleną. Tai – dar vienas proveržis, nes anksčiau (iki atsirandant „Benz Patent-Motorwagen Nummer 1“, kurį 1886 m. sukūrė Carlas Benzas)  galia į ratus būdavo perduodama grandinėmis – panašiai kaip dviračiuose. „Voiturette“ buvo sumontuotas ant tvirtos plieno profilio važiuoklės. Priekinėje pakaboje buvo naudojamas pagalbinis strypas ir pusiau elipsės formos spyruoklės, o standi priekinė ašis irgi laikėsi ant spyruoklių. Tiek stovėjimo, tiek ir darbinis stabdis buvo valdomas pedalu, o veikdavo tik galinę ašį.

Pirmasis Louis Renault sukonstruotas automobilis buvo 1,8 m ilgio, 1,0 m pločio ir 1,38 m aukščio. Su visa įranga automobilis svėrė apie 230 kg. Didžiausias 1899 m. sukonstruoto modelio greitis buvo 32 km/val., tačiau jo prototipas tikrai buvo lėtesnis. Vietoj  įprastinio vairo pirmajame „Renault“ automobilyje buvo įtaisyta lazdelė arba svirtis, kuri savo išvaizda labai priminė pirmuosiuose tramvajuose naudotą krypties valdymo svirtį.
Atviras automobilio kėbulas pavadintas „Phaeton“ (liet. fajetonas). Padedant broliams, Louis Renault savo automobilį pradėjo surinkinėti 1898 m. spalio pradžioje. Darbas užtruko 2,5 mėn. Galiausiai atėjo ilgai laukta bandymo diena. 1898 m. gruodžio 24 d. konstruktorius automobiliu išvyko į Paryžių. Benzinas tais laikais būdavo pardavinėjamas vaistinėse. Louis nusipirko reikiamą kiekį ligroino – sunkiosios benzino frakcijos, kurios degimo temperatūra yra didesnė nei 160º C. XIX a. pabaigoje ligroinas buvo populiari valymo priemonė, kuria aliejiniais dažais ant molbertų tapantys dalininkai valydavo savo dažų paletes bei teptukus, be to, jį naudodavo ir metaliniams paviršiams blizginti.
Sprendimas panaudoti ligroiną vietoj skysto kuro irgi buvo gana didelė naujovė. Nepaisant itin žemo oktaninio skaičiaus, jis gana gerai tiko paprastiems vidaus degimo varikliams.  Popietėmis Lepic gatvės restoranai būdavo pilni žmonių, o be to, pasižiūrėti bandymo atvyko ir brolių Renault draugai. Dauguma automobilio traukimo jėgą vertino labai skeptiškai, o kai kurie netgi susilažino, kad automobilis įkalnės neįveiks, nes visi, kuriems nors kartą Lepic gatve buvo tekę kopti į Monmartro kalvą, puikiai žinojo, kiek tam reikia jėgų. Pasižiūrėti, kas bus, rinkosi vis daugiau atsitiktinai į tą vietą užklydusių žiūrovų bei gretimų gatvių restoranų lankytojų, kurių dėmesį patraukė variklio riaumojimas, dažnai pertraukiamas „pokštelėjimų“, kurie susirinkusiems skelbė apie per primityvų karbiuratorių įtraukto kuro sudeginimą arba, kitaip tariant, susprogdinimą cilindro viduje. Louis Renault įjungus pirmą pavarą ir pajudėjus pirmyn, susidomėjimas pasiekė apogėjų. Nors lėtai, tačiau sistemingai „Voiturette“ kilo į kalvą, link tos vietos, kur šiandien yra Jean-Baptiste-Clément aikštė. 300 metrų, 200 metrų, 100 metrų… Kalvos viršūnėje pasirodė, kad automobilis prarado spartą, tačiau netrukus Louis Renault jau buvo kitame Lepic gatvės gale. Nuaidėjo griausmingi plojimai ir sveikinimai sėkmingai savo darbą atlikusiam konstruktoriui. Na, o kas gi nutiko „Voiturette“ – pirmajam automobiliui, taip ryžtingai įveikusiam Lepic gatvės įkalnę? Beveik iš karto po šio įvykio jis buvo parduotas konstruktoriaus tėvo Alfredo Renault draugui. Vairuotojo sėkmės paskatinti, tą pačią dieną panašius automobilius užsisakė dar 12 klientų.

Broliai Renault nusprendė įsteigti įmonę, kuri gamintų į „Voiturette“ panašius automobilius. Marcelis prognozavo, kad automobilių paklausa sparčiai augs ir kad sėkmė įveikiant Lepic gatvės įkalnę ypač padės reklamuojant naujus modelius. 1899 m. vasario 25 d. netoli Paryžiaus, Bijankūro miestelyje įsteigta „Societe Renault Freres“, kurios akcinis kapitalas buvo 60 000 frankų. Naujosios įmonės registruotosios buveinės adresas – 10 rue du Cours, Bijankūras. Netrukus Fernando ir Marcelio padedamas Louis pagamino 12 užsakytų automobilių. Pradinė automobilių kaina siekė 3500 frankų. Nepaisant to, kad tokia suma tuo metu buvo dideli pinigai, klientų skaičius sparčiai augo.
Pirmuosiuose „Voiturette“ buvo sumontuotas vieno cilindro oru aušinamas 273 cm³ „De Dion Bouton“ variklis, kuris 1,8 AG pasiekdavo esant 500 aps./min. Laikui bėgant, šiuos variklius pakeitė dviejų cilindrų vandeniu aušinami varikliai. Radiatorių, kuris iš pradžių tebuvo spiralė su atraminiais virbais, montuodavo tiesiog po varikliu.
Išradus papildomą aušinimą ventiliatoriumi, „Renault“ automobilių radiatorius pradėta montuoti už variklio, visai netoli valdymo skydo.
1899 m. birželio 12 d. Paryžiuje visuomenei pristatytas „Voiturette A“ ir jo didesnysis brolis – modelis „B“, kuriame buvo sumontuotas 450 cm³ variklis.
Skirtingų šaltinių duomenimis, iki 1899 m. pabaigos buvo pagaminta arba 71, arba 76 automobiliai, o prabėgus vos metams nuo tos dienos, kai buvo sėkmingai įveikta Lepic gatvės įkalnė, „Societe Renault Freres“ jau dirbo 110 žmonių.

Per pirmus tris dešimtmečius kiekvienam naujam „Renault“ automobilių modeliui būdavo suteikiama lotyniškos abėcėlės raidė. 1903 m. bendrovės produktų portfelyje jau buvo tiek daug skirtingų modelių ir jų variantų, kad visus modelius pradėta žymėti dviem raidėmis. Specialūs vardai pavadinimuose atsirado tik XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Sulig kiekvienu nauju modeliu didėjo variklio galia ir gerėjo bendrosios veikimo charakteristikos, todėl klientų susidomėjimas automobiliais irgi augo. Vos per kelerius XIX a. pradžios metus „Societe Renault Freres“ iš mažos, šeimai priklausančios nedidukės įmonės išaugo į stambią korporaciją su savo centru Bijankūre – miestelyje, kuriame buvo sukonstruotas pirmasis „Voiturette“ prototipas. Medinę šeimos sodybos pašiūrę netrukus pakeitė ant Senos upės krantų Bulonėje-Bijankūre išaugę moderniški pramoniniai pastatai. 1902 m. „Renault“ automobilius jau surinkinėjo šimtai darbuotojų, dirbusių 7500 m² ploto cechuose. „Renault Voiturette“ kelionė Lepic gatvės įkalne 1898 m. Kūčių dieną tapo vienu svarbiausių įvykių, palikusių ryškų pėdsaką  pirmuosiuose pasaulinės automobilių pramonės istorijos puslapiuose.