BFL nuotr.

Ar gali likti neapkalbėtas iš pačių mūsų modernios valstybės šaknų dygstantis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, net jeigu ekranuose prasisuko tik pirmosios iš dvylikos serijų?

Arūnas BRAZAUSKAS

Kūrinys vis dar pilnas paslapčių – pradedant filmo biudžetu, kuris gal nėra itin svarbus (juk vardan tos Lietuvos serialui negaila), baigiant kitomis 10 serijų, kurias netrukus išvysime. Čia kalbama apie pirmąją seriją. Tačiau teisėtą priekaištą, kad nenušautas briedis dar girioje, o jau bandoma įvertinti jo ragus, galima pasiųsti atgal į girią. Na tai kas, kad serija trunka valandą, o Lietuvos Respublika gyvuoja beveik šimtmetį – tiesa, su pertrūkiais? Filmo valanda prisišaukia praeitį, todėl ne tas pats, ką pamatome ir už kokius pinigus.

Ne kostiuminis tai filmas

Šiek tiek apie vertinimo kriterijus. Ir be didinamojo stiklo matyti, kad „Savanoriai“ nėra pedantiškai išdailintas kostiuminis filmas. Bet argi svarbu, iš kurių metų panelės Marcelės rankinė – iš 1910 m. (vargšė 1918-aisiais neturėjo pinigų naujesnei), ar iš 1940-ųjų (filmas juk apie Lietuvą, o ne apie madas). Gal svarbiau, kaip atpažintos ir interpretuotos pagrindinės istorinės jėgos.

Vokiečiai ir lietuviai. Kaizerio kariuomenės vadovybė (akivaizdžiai prūsai) jaučia, kad lietuviai tampa politiškai nevaldomi, todėl siunčia į Vilnių specialųjį agentą, turintį užkirsti kelią Lietuvos nepriklausomybės deklaracijai. Nepriklausomybės aktas neturi būti paskelbtas ir išeiti į viešumą – tokia užduotis („to Vokietija negali sau leisti“). Agentas gauna didelius įgaliojimus („… suimkite juos visus, kad kitiems nekiltų noras skelbti nepriklausomybės ne tik Lietuvoje, bet ir kitur“).

Šiuolaikinės gimnazijos istorijos mokytojui paliekame aiškinimus apie tai, kad Vokietija buvo labai nevienalytė: būta ir katalikiškos partijos, kuri savais tikslais linko palaikyti sąjungos grandine prie Vokietijos prikaustytos Lietuvos nepriklausomybę. Kita vertus, po Vokietijos puolimo prieš bolševikus, kuris prasidėjo netrukus po Vasario 16-osios akto paskelbimo, vokiečiai toleravo savo protektoratų kūrimąsi ir nemažai jų priperėjo: Baltijos hercogystę, Baltarusijos liaudies respubliką, Ukrainos valstybę. Nepriklausomybę paskelbusi, taigi prasižengusi Lietuva pakvietė Viurtembergo hercogą užimti sostą.

„Filme remtasi istoriniais faktais, tačiau siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė“ – indulgencija nuo pernelyg įkyraus istorinio blusinėjimo skelbiama serialo pradžioje.

Filme remtasi istoriniais faktais, tačiau siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė“ – indulgencija nuo pernelyg įkyraus istorinio blusinėjimo skelbiama serialo pradžioje.

Kartu tai kūrybinis šansas. Gal XX „Savanorių“ serijoje, jei tokia bus nufilmuota, užduotį smaugti Lietuvą išsakantis rauplėtas prūsas bus įvardytas kaip pulkininkas Walteris Nicolai, ir niekas nesutrukdys legendiniam Vokietijos žvalgybos vadui svarstyti pasiūlymo tapti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadu – jo memuaruose užsimenama, kad tokio pasiūlymo būta.

Kitos jėgos. Bajorai ir mužikai. Senojo grafo Boreckio požiūris į buvusius baudžiauninkus lyg nurašytas iš marksistinės klasių kovos analizės. Šiuolaikinis gimnazijos mokytojas gal švelnintų paveikslą: žinote, tų Boreckių kaimynai buvo Chodakauskai ir jie dukterį Sofiją išleido už mažažemio valstiečio sūnaus Antano Smetonos. Tiesa, tasai A.Smetona buvo teisininkas, dirbo banke ir vertė Platoną iš originalo kalbos.

Daktaro J.Basanavičiaus malkos

Kūryboje kaip ir propagandoje išlošia tas, kuris daug ir begėdiškai meluoja. Įprastą istorinių personažų vietą daugmaž įprastoje praeityje galima iš esmės pakeisti. Viskas apverčiama fantazuojant – taip, kad žiūrovas tikrovės neatpažintų, bet ir priekaištų kūrėjui neturėtų, nes liko jo apstulbintas.

Kūryboje kaip ir propagandoje išlošia tas, kuris daug ir begėdiškai meluoja. Įprastą istorinių personažų vietą daugmaž įprastoje praeityje galima iš esmės pakeisti.

Andrius Tapinas „Vilko valandoje“ išbūrė šiuo požiūriu nepriekaištingą tikrovę. Į ragą šąlantis Jonas Basanavičius „Savanoriuose“ galėtų tikti ir „Vilko valandos“ ekranizacijai. Netgi būdamas alchemikas (pagal A.Tapiną) jis negali atitirpdyti ledu virtusio rašalo. Apsitūlojęs pledu

J.Basanavičius užsiropščia ant stogo, sėda į savo skraidyklę ir virš vokiečių šalmų bei durtuvų nuskrenda į Žvėryną pas Tvardauskį, kad pasiskolintų malkų. Taip žlunga „Savanorių“ veikėjų grafo Boreckio jaunesniojo ir Juozo Kuktos planas šalčiu išvaryti J.Basanavičių iš namų, kur jis norėjo surengti Nepriklausomybės akto pasirašymą, – o juk ta vieta tik ir traukia vokiečių žandarus.

A.Tapino kanonas palieka autorių visiškai švarų. J.Basanavičius su skraidykle, superšnipas Liudas Gira su kiborgų vilkolakių apsauga, nuo banditų „plienčikų“ dronais besiginantys ūkininkai – tokius vaizdus žiūrovas prarytų ir nemirktelėtų.

Deja, „Savanorių“ tikrovė pretenduoja į realizmą, signatarai tenai naudojasi nestebuklinga rašomąja mašinėle, kuri per aukštai spausdina raidę „ė“ (šis Vasario 16-osios akto defektas dėmesingai perkeltas į filmo titrus). Tokiai į save pačią panašiai tikrovei anksčiau ar vėliau pareiškiamos pretenzijos. Įtarimą, kad ūkininkas Kukta „Savanoriuose“ pradėtas laidoti pavasarį, grafas Boreckis stebėjo laidotuves per patį vasarvidį, o  plėšikaujančių dezertyrų „plienčikų“ gauja vežimą su karstu sekė rudenį, gali paneigti tiktai tie, kurie išmano apie šešėlių aukštį. Bet ar reikia ginčytis – juk tai toks gražus nenumaldomai slenkančio laiko vaizdinys. Kaip ir tai, kad jaunasis Boreckis su Kuktos sūnumi į vasario šalčio stingdomą Vilnių patenka beveik iš bobų vasaros.

Jūratė Sprindytė rašė apie „Vilko valandą“: „Jei kažkam atrodo neskoningas ir neįtikimas patriarcho Basanavičiaus šaudymas iš pabūklo, pažvelkim esmingiau – ne kokį formalų veiksmą, o kokią funkciją herojus atlieka.“ (Žurnalas „Metai“, 2014 m. balandis.)

Kadangi „Savanoriuose“ J.Basanavičius nei iš pabūklo šaudo, nei su skraidykle skraido, veiksmų neskoningumą ir neįtikinamumą reikia vertinti mums žinomos istorinės tikrovės atžvilgiu. Paskui jau pasvarstyti, ar aptiktos formalių veiksmų nesąmonės pateisinamos atsižvelgiant į herojaus atliekamą funkciją.

Akivaizdu neįtikėtina

BFL nuotr.

Apklijuosime žymomis „Savanorių“ scenas, epizodus, rekvizitus. Šiokia tokia filmo inventorizacija, atlikta naudojant ženklus #neskoninga (t.y. ne itin gražu), #neįtikima (istorinės ar loginės nesąmonės) ir #tikėtina.

#neįtikima, kad grafas Boreckis jaunesnysis ir mokytojas Kukta palieka ant kelio „plienčiko“ lavoną ir nepraneša okupacinei valdžiai apie incidentą. Tiesiog tai prieštarauja vokiečių „ordnungui“, kurio būta net ir siaučiant „plienčikams“. Bet ką mes žinome, gal jie ir pranešė, nors šiokia tokia loginė spraga lieka.

#neskoninga, kad grafas susirengė į Vilnių tarsi į pasivažinėjimą. Bričkoje nematyti bagažo, o juk į Vilnių išsiruošta ilgam. Jis neryši šaliko – matyt labai užsigrūdinęs.

#tikėtina, kad grafas Boreckis ir mokytojas Kukta pavogė malkų ir rašalas dr. J.Basanavičiaus rašalinėje sušalo.

#neskoninga, gal net #neįtikima, kad beigelių pardavėjo žydiškumą nurodo vien žydiška iškaba kieme – kažkodėl ne judrioje gatvėje, lyg beigeliai būtų pardavinėjami vien žydams. Tarsi nebuvo intereso parašyti iškabos lenkų, rusų, vokiečių kalbomis.

#neskoninga, kad mokytojas Juozas eina į restoraną vien su liemene be švarko. Gal ta liemenė turėtų pabrėžti mokytojo liaudiškumą – pusiau mužikas, pusiau inteligentas. Tačiau juk šveicorius galėjo tokio  neįleisti: „Tamstele, paisyk padorumo ir užsivilk švarką.“ Nesušvinkusiame verslo etiketo sąvade vis dar rašoma: „Komercinių derybų

ir susitikimų metu nepatartina nusiimti švarką, prieš tai neatsiklausus damų, jeigu jų esama kambary.“ Nepriklausomybės akto diktavimo scenoje gerokai stambesnis už originalą, peruką užsimaukšlinęs A.Smetona (irgi #neskoninga) taip pat be švarko, tačiau #tikėtina, kad sekretorė Marcelė jam tai leido. Vardan teisybės reikėtų pažymėti, kad Aktą diktavo Jonas Vileišis.

Marcelė ir cepelinai

Žyma #neįtikima tenka žymėti faktą, kad profesionalusis vokiečių agentas Marcelės išdavystę išduoda lietuvių kurjeriui Boreckiui, #neįtikima ir tai, kad du lietuviai aktyvistai uždaromi vienoje kameroje.

#neskoninga, labai #neskoninga visa tai, kas vyksta Berlyno viešbutyje, kuris panašus į lazaretą. Tačiau nakvynės namų interjerą dar būtų galima pakęsti, jeigu ne ta susisiekimo priemonė, kuri atgabeno į Berlyną agentą ir jam galvą susukusią Marcelę. Jie nuskrido ten orlaiviu. Galima pasukti galvą, ar pirmosios pasaulyje oro susisiekimo bendrovės „Delag“ aparatai skraidė į Vilnių, juolab ar ta bendrovė veikė karo metu, – visi jos orlaiviai buvo rekvizuoti karo tikslams. Kitas klausimas, ar tas ypatingas agentas buvo tiek ypatingas, kad galėjo užsisakyti karinį orlaivį iš Vilniaus į Berlyną, ir dar su panele keleive. Visa tai #neįtikima, tačiau tiek jau to.

Apmaudu, kad kalbant apie orlaivį nė karto nebuvo paminėtas grafas Zeppelinas, nebuvo parodyti archyviniai kadrai su skrendančiais orlaiviais cepelinais, o ir panelė Marcelė, po Nepriklausomybės akto pasirašymo privirusi signatarams didžkukulių, nepajuokavo: „Kokia tuose kukuliuose jėga! Vadinkime šį vokišką patiekalą cepelinais – tegul tai tampa mūsų savasties dalimi.“

Apmaudu, kad kalbant apie orlaivį nė karto nebuvo paminėtas grafas Zeppelinas, nebuvo parodyti archyviniai kadrai su skrendančiais orlaiviais cepelinais, o ir panelė Marcelė, po Nepriklausomybės akto pasirašymo privirusi signatarams didžkukulių, nepajuokavo: „Kokia tuose kukuliuose jėga! Vadinkime šį vokišką patiekalą cepelinais – tegul tai tampa mūsų savasties dalimi.“

Talpi metafora – cepelinas kaip tapatybės ramstis ir galios šaltinis – liko nepanaudota. Manau, kad tai didžiausias meninis pirmosios serijos trūkumas.

Net ir esant kukliam biudžetui nebūtina taupyti personažų. Dar prieš pradedant rodyti serialą buvo paskelbta, kad apsukrioji Marcelė nužiūrėta nuo Lietuvos žvalgybos pažibos Marcelės Kubiliūtės. Ši išties daug nuveikė atskleisdama klastingus Lenkijos kėslus. Kadangi tikroji M.Kubiliūtė grįžo į Lietuvą tiktai 1918-ųjų spalio 30 d., ji negalėjo nei to klavišo su „ė“ maigyti, nei apgauti vokiečių superagento.

Vasario 16-osios akto paviešinimo Vokietijoje nuopelnas priklauso kitai moteriai. Tolimesnis tekstas paremtas istorikės Ingridos Jakubavičienės straipsniu „Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.)“ (http://www.istorijoszurnalas.lt).

Jadvyga tamsiame kambaryje

1917 m. Lietuvos Taryba J.Chodakauskaitei paskyrė sudėtingą misiją – vykti į Berlyną ir ten vokiečių kalba leisti laikraštį „Das Neue Litauen“ (liet. „Naujoji Lietuva“), kuriame būtų skleidžiamos Lietuvos nepriklausomybės idėjos. J.Chodakauskaitė buvo žinoma žurnalistė, turėjo organizacinės patirties bei daugelio Lietuvos Tarybos narių pasitikėjimą. Žurnalo teišėjo septyni numeriai, nes dėl J.Chodakauskaitės straipsnio apie vokiečių okupacinės valdžios siautėjimą Lietuvoje jis buvo uždarytas. Vėliau šį straipsnį perspausdino vokiečių socialdemokratų laikraštis „Vorwärts“.

Dar svarbesnį vaidmenį Jadvyga suvaidino paskleidžiant Vokietijoje žinią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. vasario 16 d. Pasinaudota vokiečių karo žurnalistu Oskaru Wöhrle, kuris buvo apimtas romantiško jausmo Jadvygai. Petras Klimas atsiminimuose niekur neįvardija šio asmens, bet užsimena, kad tai vokiečių karo žurnalistas, rašęs laikraščiui „Zeitung der X. Armee“, kuris prižadėjo jam perduotus keletą aktų nuorašų slapta nugabenti į Vokietiją ir išplatinti vokiečių laikraščiuose. Jadvyga vakare slapta iš spaustuvėje dirbusio P.Klimo paėmė keletą „Lietuvos aido“ egzempliorių su Vasario 16-osios aktu ir, saugodamasi vokiečių šnipų, kurie sekė visus su A.Smetona susijusius lietuvių veikėjus, perdavė juos O.Wöhrle‘i. Todėl vokiečiai, kurie Vilniuje konfiskavo visą „Lietuvos aido“ tiražą su Nepriklausomybės aktu, mažai ką telaimėjo. Po keleto dienų Lietuvoje pasklido žinia, kad apie Lietuvos nepriklausomybę jau pranešė keli stambūs Vokietijos laikraščiai.

Kitu metu rašytuose atsiminimuose P.Klimas dėsto: „Turėdami vieną vokiečių kareivį socialistą, prisijaukinę beveik bičiuliu (jis buvo ir šioks toks rašytojas, dirbęs „Zeitung der X. Armee“ ir, be to, susipainiojęs romane su viena mūsų ponia), įdavėme jam skelbimo aktą, kad jie jį įteiktų Berlyne parlamento lyderiams ir telegrafo agentūrai.“

Istorikas, žurnalistas J.Pajaujis Vašingtone minint Lietuvos nepriklausomybės 50-ąsias metines pasakojo, kaip jis kreipėsi laišku į J.Tūbelienę, prašydamas prisiminti, kaip ji pati dalyvavo perduodant aktą į Vokietiją. J.Tūbelienė savo atsakyme rašė: „Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“

Šis liudijimas paneigia kai kuriuos istoriografijoje įsivėlusius netikslumus, kai teigiama, kad pati J.Chodakauskaitė pernešė per sieną keletą „Lietuvos aido“ numerių ir perdavė juos Vokietijos spaudai.

Matome, kad „Savanorių“ Marcelės istorijoje greta M.Kubiliūtės įmaišytas svarbus J.Chodakauskaitės, A.Smetonos svainės, žygis. „Filme remtasi istoriniais faktais, tačiau siužetas ir veikėjai yra autorių meninė išmonė“. Ar kas labai priekaištauja? Tiesiog gaila, kad buvo sutaupyta personažų, ir kokių! Vasario 16-osios aktą užtemdytame kambaryje perimantis vyras buvo įsimylėjęs. Jadvyga neparašė, ką jam jautė, o apie romaną žinoję ponai ir ponios savo memuaruose diskretiškai patylėjo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA