DELFI

Šokis. Lietuvos šokio informacijos centras mini dvidešimties metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso teiraujamės, kodėl mūsų profesionalios šokio trupės samdo vis daugiau užsieniečių, o Lietuvoje užauginti šokėjai priversti ieškotis darbo užsienyje.

VEIDAS: Kaip pasikeitė šalies šokėjų galimybės per du Lietuvos šokio informacijos centro egzistavimo dešimtmečius? Jei įmanoma, atsakymą iliustruokite pasirinktais skaičiais.

A.I.: Prieš du dešimtmečius greta Nacionalinio operos ir baleto teatro, Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų bei ansamblio „Lietuva“ šokėjų tebuvo pradedantis savo veiklą Kauno šokio teatras „Aura“ – dabar suskaičiuoju dar bent 11–12 organizacijų, kurios kuria ir pristato žiūrovams profesionalius šokio spektaklius, o nepriklausomų choreografų ir šokėjų esama dar gerokai daugiau. Anais laikais nebuvo nė vieno turinčio profesionalų šiuolaikinio šokio diplomą – dabar vien baigusių žinomas užsienio mokyklas tokių jau gera dešimtis. Šokis seniai studijuojamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prieš keletą metų pradėta šiuolaikinio šokio specializacija Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Turime ir diplomuotų šokio kritikų, ir gerose užsienio trupėse šokančių lietuvių.

Prieš dvidešimt metų sunku buvo įsivaizduoti lietuviškus pasirodymus rimtesnėse pasaulio scenose – dabar vos spėjam besusekti, kur pasirodo „Aura“. Daug šalių su savo monospektakliais apvažiavo Lora Juodkaitė, nemažai gastroliuoja klaipėdiečių trupė „Papi Dapi Fish“. Pastarieji metai perpildyti „Dansemos“ šokio teatro kūrinių vaikams ir Menų spaustuvės spektaklio „Contemporary?“ pristatymų įvairiose šalyse, išsijudino urbanistinio šokio atstovai „Low Air“, ką jau kalbėti apie nacionalinės baleto trupės išvykas.

Pagaliau prieš dvidešimt metų Lietuvoje greta valstybinių teatrų nebuvo jokių kitų šokiui pritaikytų scenų – dabar yra „Menų spaustuvė“ ir Šokio teatras Vilniuje, „Kultūros fabrikas“ Klaipėdoje, šiokia tokia scena disponuoja „Aura“. Anuomet yra buvęs sezonas, kai Vilniuje neįvyko nė vienos šokio premjeros, – dabar jų bent keliolika per metus, būna ir kelios per mėnesį.

Kita vertus, dėl ydingos valstybinės kultūros politikos ir keisto kitų sričių įtakingiausių personų požiūrio į šokį dauguma šiuolaikinio šokio bendruomenės tebėra vadinamieji „free lancer“, tai yra už šokimą, choreografijos kūrimą ar šokio vadybą algų Lietuvoje beveik niekas negauna, nors algų dirigentams, teatro režisieriams ar chorvedžiams, kelių orkestrų muzikantams ar keliolikos teatrų aktoriams mūsų šalyje nestinga. Ir nejauku stebėti, kaip visuomenės lėšomis išlaikomos Lietuvos trupės vengia kviesti mūsų choreografų, bet nuolat suteikia darbo užsienio kūrėjams.

VEIDAS: Viena vertus, daugiau lietuvių šokėjų dirba užsienyje, antra vertus, tiek nacionalinė baleto trupė, tiek Kauno šokio teatras „Aura“ nebegali išsiversti be užsienio šokėjų. Sportinių šokių klubas „Žuvėdra“ Klaipėdoje apskritai nutraukė veiklą. Visi teigia, kad neberanda pakankamai gabių jaunuolių, pasiryžusių iki devinto prakaito vargti šokių salėse… Kuo tai paaiškinti?

A.I.: Na, čia kiekvieno kolektyvo tam tikros politikos reikalas. Nacionalinė baleto trupė, kiek pastebiu, dar netoli tenukrypo nuo priešiškos lietuvių šokėjams ir ypač choreografams ankstesnės vadovės politikos vėžės. Juk M.K.Čiurionio menų mokyklą baigę baleto artistai sėkmingai šoka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: Jolanta Valeikaitė, Rūta Jezerskytė, Mindaugas Baužys, Vilija Putriūtė, Jurgita Dronina yra buvę ar tebėra labai stiprių užsienio baleto trupių (tokių kaip Švedijos ir Olandijos karališkieji baletai) žvaigždės ar pagrindiniai solistai. Eglę Špokaitę kaip baleriną ir Joną Katakiną kaip pedagogą itin vertino ne tik Maja Pliseckaja, bet ir daug kitų tarptautinių baleto figūrų, bet jiems kažkodėl neatsirasdavo vaidmenų ir galimybių reikštis Lietuvoje. Tai jei vaizduotėje prie dabartinės trupės pridėtumėte tuos, kurie buvo subtiliai išstumti iš savosios šalies, taip pat čia, Vilniuje, nuslopintus ir vengiamus pripažinti vietinius choreografijos talentus, išvystumėte labai stiprią ir originalią nacionalinę baleto trupę, vieną įdomiausių Šiaurės ir Rytų Europoje.

„Auros“ vadovė Birutė Letukaitė, išugdžiusi gausybę gerų šokėjų, dabar pasirinko politiką kviestis užsienio šokėjus. Tačiau, kaip minėjau, lietuviai, tarp jų ir kauniečiai, vienas po kito baigia mokyklas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, šoka gerose užsienio trupėse. Šiemet sulaukėme pirmųjų šiuolaikinio šokio diplomantų Nacionalinėje  M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ir du iš trijų pretendavusių jos absolventų iškart pateko į studijas Amsterdame. Taigi rinktis yra iš ko, reikia tik noro, kartais – dar šiek tiek kantrybės ugdytis nacionalinius kadrus.

Teiginys, kad mūsų šalyje stinga gabių šokiui jaunuolių, mano manymu, tėra mitas, o kartais netgi sąmoningas ar pasąmoningas klaidinimas, mėginant pridengti bandymus dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengti mūsų šalies šokėjų ar choreografų.

„Žuvėdros“ pabaigą sukėlė irgi ne šokėjų stygius. Šio kolektyvo išsiskirstymą derėtų vertinti bendros Lietuvos sportui problematikos kontekste ir ieškoti atsakymų į klausimą, kiek nemažai kainuojančių tarptautinio lygio komandų mūsų nedidelė šalis yra pajėgi išlaikyti. Kadaise pataikiusi į tinkamą vagą, vėliau „Žuvėdra“ patyrė, kad kintant objektyvioms aplinkybėms kolektyvui tapo per sunku išgyventi.

VEIDAS: Ar galite įvardyti, kokios trupės, kurių choreografų kūriniai dažniausiai viešėdavo „Naujajame Baltijos šokyje“?

A.I.: Lietuvos kūrėjus sunku būtų net išvardyti, nes šiame festivalyje yra pasirodę turbūt visi aktyvūs mūsų choreografai, kai kurie – ir po keletą kartų: Vytis Jankauskas, Birutė Banevičiūtė, Aira Naginevičiūtė, kone kasmet programoje būna teatras „Aura“. Ne kartą ir ne du su skirtingais spektakliais yra viešėję ar netgi premjeras rengę Jo Str?mgreno trupė iš Norvegijos, „Nomadi Productions“ iš Suomijos, „Granh?j Dans“ iš Danijos, „Provincialnyje tancy“, Aleksandro Pepeliajevo Kinetinis teatras ir Čeliabinsko šokio teatras iš Rusijos, „Fine 5“ iš Estijos. Galima sakyti, kartu su mūsų festivaliu augo ir stiprėjo choreografės Olgos Žitluchinos trupė Latvijoje.

VEIDAS: Kokias tendencijas nūdienos šiuolaikinio šokio pasaulyje galėtumėte išskirti? Šokio pasirodymų populiarumas bendrame scenos menų kontekste plečiasi ar nyksta?

A.I.: Akivaizdi tendencija: sparčiai didėja šokio įvairovė ir šokio jungtis su kitomis meno rūšimis, kai darosi sunku kažkurį spektaklį priskirti aiškiam žanrui ar meno rūšiai – šokiui, teatrui, muzikai ar cirkui. Šokėjai universalėja: geriausieji paprastai vienodai gerai valdo ir šiuolaikinio šokio technikas, ir baletą, ir netgi, tarkime, akrobatiką, sugeba gerai vaidinti ir dainuoti.

Šokis, dvidešimtajame amžiuje pradėjęs savo „atsiskyrimą“ nuo muzikos ir teatro, užima vis platesnes teritorijas, įsitvirtina vis didesniame skaičiuje šalių. Viena po kitos įvairių valstybių kultūros ministerijos pasitvirtina vienokius ar kitokius šokio plėtros planus, steigiamos specializuotos nacionalinės institucijos, dažniausiai vadinamos šokio namais, ir t.t.. Šalyse, kuriose šokis imtas plėtoti anksčiau, tarkime, Prancūzijoje, JAV ar Jungtinėje Karalystėje, jis surenka panašaus dydžio sales, kaip muzika ar teatras: pasirodymus stebi tūkstantis, du tūkstančiai žiūrovų ir daugiau. Grietinėlę nuo šokio populiarėjimo sumanė nusigriebti netgi komercinės televizijos, imituodamos įvairaus plauko šokių realybės šou.

VEIDAS: Ar konceptualusis menas neįstengs galutinai „praryti“ šiuolaikinio šokio? Nes susidaro įspūdis, kad labai stengiasi: šokis scenoje vis dažniau tampa pagalbiniu, o ne dominuojančiu pasirodymo žanru…

A.I.: Na, niekas nieko neryja. Tiesiog, kaip minėjau, pats šokis smarkiai įvairėja, jame atsiranda ir išnyksta daug įvairių formų ir žanrų, jis drąsėja, pajungia sau kitus menus. Bet pagrindinės kryptys kaip gyvavo, taip ir gyvuoja – grynasis šokis taip pat. Galbūt kam nors panašus įspūdis susidarė stebint „Naujojo Baltijos šokio“ programas. Tada priminsiu, ką nekart esame sakę: savo festivalyje stengiamės pristatyti tuos žanrus ir formas, kurių mažai ar visai nėra Lietuvoje. Taip stengiamės, kad įvairėtų bei keistųsi ir Lietuvos šokis. Abejoju, ar būtų labai įdomu, jei kasmet kviestume vien panašias į mūsiškę „Aurą“ trupes, kurių esama visur.

VEIDAS: Kaip, jūsų akimis, keitėsi „Naujojo Baltijos šokio“ publika?

A.I.: Mokėsi pažinti šokį, augo, plėtėsi. Man smagu sutikti žmonių, kurie gerai prisimena prieš dešimt ar penkiolika metų festivalyje rodytus spektaklius. Kita vertus, prieš keliolika metų iš esmės visos nacionalinės šokio premjeros vykdavo „Naujajame Baltijos šokyje“, todėl į jį eidavo visų skonių žiūrovai, o dabar šokio publika diferencijavosi, kiekvienas pasirinko, kas patinka.

Šokio premjeros įvairiose Vilniaus scenose vyksta ištisus metus, taigi dalis žiūrovų įspūdžių prisisotina per visą sezoną ir gegužę jau veržiasi į gamtą, o ne į uždaras sales. Tačiau su festivaliu užaugo ir itin sustiprėjo mūsų šokio bendruomenė, kuri, nors būdama daugialypė ir neretai kritiškai nusiteikusi paties festivalio atžvilgiu, tuo pat metu yra mūsų pagrindinė partnerė bei ambasadorė visuomenėje.

Renata Baltrušaitytė

Jubiliejaus proga vilniečiams dovanojamas „Batsheva Ensemble“ pasirodymas

Į Vilnių atvežamas baronienės Batshevos de Rotschild kartu choreografe Martha Graham prieš pusę amžiaus įkurtos šokio trupės spektaklis.

Lietuvos šokio informacijos centras per du dešimtmečius į Lietuvą buvo atviliojęs ne vieną šokio pasaulio žvaigždę. Daugelis dar pamena 2001-aisiais furorą sukėlusį Pinos Bausch šokio teatro pasirodymą ir tais pačiais metais vykusią pirmąją Mauro Bigonzetti vadovaujamo „Aterbaletto“ teatro viešnagę. 2007-aisiais Vilniuje pasirodė Mourado Merzoukio hiphopo trupė „Käfig“ iš Prancūzijos, 2013-aisiais – choreografės Sashos Waltz vadovaujama šokio trupė. Tokių garsių vardų dėl įtempto jų grafiko sulaukti konkrečiomis datomis apibrėžtame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ nepavykdavo, tačiau lietuviai nepraleidžia garsių trupių pasirodymų bet kuriuo metų laiku.

Šįmet savo jubiliejaus šventėn Lietuvos šokio informacijos centras pakvietė choreografo Ohado Naharino vadovaujamą šiuolaikinio šokio trupę „Batsheva Ensemble“ ir tarptautiniu hitu tapusį jo spektaklį „DecaDance“.

„Batsheva Ensemble“ vardu po pasaulį važinėja jaunoji Batshevos trupės šokėjų karta. Laikantis nerašytos, bet griežtai paisomos tvarkos būtent jie pirmieji vyksta gastrolių į dar kolektyvo nelankytą šalį, taigi tik priėmus „Batsheva Ensemble“ atsiras galimybė ateityje Lietuvoje išvysti ir ir „Batsheva Dance Company“. Abiejų trupių šokėjai per metus Izraelyje ir visame pasaulyje parodo daugiau kaip 250 spektaklių, kuriuos pamato daugiau kaip 75 tūkst. žiūrovų.

„Batsheva Ensemble“ O.Naharinas įkūrė siekdamas mokyti ir skatinti talentus pagrindinei Batshevos šokio trupei. Šią studiją yra baigę tokios nūdienos choreografijos žvaigždės, kaip Hofeshas Shechteris ar Itzikas Galili. Ansamblį sudaro 14 šokėjų, jų amžius svyruoja nuo 18 iki 24 metų. Šokėjai atrenkami per tarptautines peržiūras, kuriose dalyvauja jaunuoliai iš geriausių pasaulio šokio mokyklų. Į Vilnių atvykstančioje grupėje – šokėjai iš Izraelio, JAV, Kanados ir Japonijos.

Batshevos vardu praeito amžiaus viduryje save ėmė vadinti į Izraelį persikėlusi naujos šokio trupės iniciatorė ir ilgametė jos rėmėja baronienė Bethsabée de Rothschild. Garsios bankininkų Rothschildų giminės atžala 1914 m. gimė Londone, o biologijos mokslus studijavo Paryžiuje, Sorbonos universitete. Dėl vis aštrėjančių nacistų išpuolių Rothschildams prieš Antrąjį pasaulinį karą persikėlus į Niujorką, tęsė mokslus Kolumbijos universitete. Būtent Niujorke baronienė de Rothschild susižavėjo moderniu šokiu, susipažino su šokėja Martha Graham ir tapo jos įkurtos trupės mecenate.

1956 m. baronienė persikėlė gyventi į Izraelį ir čia įkūrė savo fondą, remiantį mokslininkus bei menininkus. Netrukus ji pasikvietė seną draugę M.Graham padėti suburti Izraelio šokio trupę, kuri paskelbė apie savo egzistavimą 1964 m. Ši trupė buvo pradėta vadinti Batshevos šokio trupe. Pati baronienė Batsheva de Rothschild po sunkios ligos mirė Tel Avive 1999 m. Šiandien maždaug trečdalį trupės biudžeto sudaro valstybės parama.

Šeštą veiklos dešimtmetį skaičiuojanti Izraelio trupė per savo istoriją regėjo daug žymių choreografų. Jau ketvirtį amžiaus jai vadovauja O.Naharinas, visame pasaulyje garsėjantis savo išplėtota „Gaga“ šokio technika, kadaise padėjusia jam pačiam atsigauti po nugaros traumos. „Gaga“ leidžia naujai atrasti savo kūną, suteikia žmogui lankstumo, ištvermės, energijos išlaisvinant jusles ir vaizduotę. Visame  pasaulyje ji naudojama ne tik profesionalių šokėjų pamokose, bet ir mėgėjų užsiėmimuose. Šiai technikai tobulinti nebūtini veidrodžiai, kurie, pasak choreografo, tik trukdo, nes šokėjas privalo užmegzti vidinį ryšį su visata, o ne su savo paties atvaizdu. Ir dar labai svarbu  išgirsti savo kūną prieš liepiant jam atlikti konkretų judesį: panašiai keliasi šuoliui besiilsinti katė…. Anot O.Naharino, „Gaga“ – tai visai mažai judesio, užtat labai daug pojūčių. Dabar „Gaga“ turi galimybę išbandyti ir lietuviai: „Menų spaustuvėje“ iki pirmadienio bus rengiami specialūs šokio seminarai.

O.Naharinas, dar vadinamas Misteriu Gaga, laikomas vienu talentingiausių ir geidžiamiausių mūsų laikmečio šokio kūrėjų. Būsimasis choreografas gimė Izraelyje, jo mama – šokio mokytoja, tėvas – aktorius, vėliau pasukęs į psichologiją. Vaikystėje Ohadas buvo pasinėręs į muziką, tapybą ir rašymą. Tačiau tėvai pastebėjo sūnaus talentą šokti ir prieš pat jam baigiant karinę tarnybą mama pasirūpino, kad sūnus pakliūtų į Batshevos šokio trupės peržiūrą. Tada jam buvo 22-eji, jokių šokio pamokų vaikinas nebuvo lankęs. Tačiau O.Naharinui užteko pasirodyti dvi minutes, kad būtų priimtas.

Jau tuomet, 1974-aisiais, M.Graham pakvietė O.Nahariną prisidėti prie savo trupės Niujorke. Ten jis studijavo Amerikos baleto mokykloje ir Džulijardo mokykloje. Šoko su Izraelio „Bat-Dor“ šokio trupe ir Maurice’o Béjart’o trupe „Ballet du XXe Si?cle“ Briuselyje, o 1980 m. su pirmąja žmona Mari Kajiwara įkūrė savo šokio trupę. Visą dešimtmetį ši trupė pristatinėjo O.Naharino spektaklius, kol 1990 m. choreografas buvo paskirtas Batshevos šokio trupės meno vadovu. 2001 m. nuo vėžio mirus pirmajai žmonai, O.Naharinas vedė Batshevos trupės šokėją Eri Nakamurą. Su ja 63-ejų metų Misteris Gaga augina dukterį Nogą.

Šiandien jo karjera paženklinta daugybe tarptautinių apdovanojimų ir garbės vardų, jo kurtus spektaklius šoka garsiausios trupės nuo Australijos iki Kanados, nuo Paryžiaus iki San Paulo. Būtent O.Naharinas vaidmeniui filme „Juodoji gulbė“ parengė aktorę Natalie Portman ir tuo padėjo jai pelnyti „Oskaro“ apdovanojimą.

„Jeigu jūs galite nusakyti šokį, vadinasi, tai buvo prastas šokis, – teigia O.Naharinas. – Šokis taip pat kuria pasakojimą, tačiau tai visai kitos prigimties pasakojimas nei tie, kuriuos galima perskaityti knygose.“

Choreografas įsitikinęs, kad šokti gali kiekvienas: „Šokis gali padėti mums pakelti gyvenimo sunkumus. Jis nesprendžia problemų, bet leidžia pažvelgti į jas šviesesnėmis akimis, o tai – pusiaukelė į problemų sprendimą.“

Spektaklį „DecaDance“ sudaro rinktiniai etiudai iš dviejų dešimtmečių O.Naharino kūrinių kraičio, todėl jame galima išvysti įvairiausių šokio stilių paliktų pėdsakų. Antroje pasirodymo dalyje trupės nariai kvies kartu pašokti to pageidaujančius žiūrovus, o vakaro kulminacija taps ištrauka iš ankstyvojo O.Naharino spektaklio „Zachacha“, kuriame artistai „mankštinasi“ ant scenoje pusračiu sustatytų kėdžių.