Kultūros politika teatrų srityje jau dešimtmetį trypčioja vietoje. O prieš pasirinkdama kryptį, kuria reikėtų eiti pirmyn, valstybė turi atsakyti į klausimą, ar visi valstybiniai teatrai turi išlikti. Taip kalbėdamasis su “Vedui” teigė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovas Audronius Liuga.

VEIDAS: Su kokiais svarbiausiais procesais ar virsmais Lietuvos kultūra, scenos menas susidūrė praėjusį dešimtmetį?
A.L.: Yra dvi kultūros pusės: meninė, estetinė, tai yra kūrėjų raiška, ir kultūros politikos modelis – kaip kultūros sistemas vertina politikai, ministerijos strategai. Žvelgiant iš paukščio skrydžio matyti, kad tarp jų nėra vieno vardiklio. Negalima pasakyti, kad mūsų kultūra ir jos politika tapo modernesnė. Kita vertus, modernumas savaime nėra vertybė. Kultūros panoramoje svarbiau tai, kaip atsinaujindama kultūra išsaugo tradicijas, remiasi pamatiniais dalykais. Šiuo metu modernumo ir tradicijų derinys reikšmingas ne formaliai – reikia rūpintis, kaip suaktualinti tradicijas.
Praėjusį dešimtmetį kultūros politiką saistė bendras bruožas – kai kurie norminiai aktai buvo suvienodinti su ES teisės aktais, tad šiuo požiūriu mes modernėjame. Kita vertus, Lietuvoje dar daug ką lemia ministerijos vadovai. Kartais jų interesai nepadėjo nuosekliai formuoti kultūros politikos gairių, nors norėtųsi jų tęstinumo ir nuoseklumo. Deja, skiriamės nuo Skandinavijos, kurioje vyrauja senos demokratijos tradicijos ir principiniai sprendimai kultūros srityje, o Lietuvoje vis dar daug kas priklauso nuo personalijų ar partijų interesų. Jais remiantis performuojami fondai, keičiamos struktūros.
Žinoma, buvo ir pozityvių dalykų, vedančių civilizuoto valdymo modelio link, pavyzdžiui, Kultūros tarybos įkūrimas.
VEIDAS: Kokius politikų įtakos kultūrai pavyzdžius ar rezultatus galėtumėte nurodyti?
A.L.: “Vilnius – Europos kultūros sostinė” (VEKS). Politikų įsikišimas sukūrė precendentą, kuris turėjo neigiamų pasekmių kultūrai. Po VEKS dauguma kultūros operatorių ir organizacijų ~a priori~ buvo laikomi nusikaltėliais ir pinigų plovėjais. Tada buvo sukurtos griežtesnės kontrolės taisyklės, bet jos tebėra skausmingos mažoms organizacijoms, turinčioms nedaug lėšų ir galinčioms patirti nuostolių.
Ši patirtis, nors ir padarė meškos paslaugą, disciplinavo kultūros operatorius, išmokė juos profesinių įgūdžių. Maža to, VEKS paskatino bendradarbiavimą su kitomis Europos šalimis (ne tik per ES įkurtą paramos fondą ir struktūrines programas), su užsienio fondais įgyvendinant atskirus projektus. O tai lemiama sąlyga kai kurių kultūros sektorių, pavyzdžiui, kino išlikimui, nes Lietuva neturi ir niekada neturės tiek lėšų, kad pati išlaikytų savo kinematografą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.