Šį sausį 22 Europos Sąjungos valstybės pasirašė tarptautinį susitarimą dėl kovos su klastojimu. Ar iš tiesų šis dokumentas įteisina interneto cenzūrą?

Sausio 26 d. Japonijos užsienio reikalų ministerijoje Tokijuje Lietuva kartu su dar 21 Europos Sąjungos valstybe pasirašė tarptautinį prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu, labiau žinomą ACTA pavadinimu (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement). Po susitarimo tekstu nepasirašė tik penkių ES šalių – Estijos, Kipro, Olandijos, Slovakijos ir Vokietijos atstovai, mat šios valstybės turi apsvarstyti šią sutartį savo parlamentuose. Beje, pernai rudenį ACTA jau pasirašė JAV, Australija, Kanada, Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Naujoji Zelandija ir Marokas.
Atrodytų, suprantamas ir logiškas susitarimas jau ne kartą sulaukė protestų ir kritikos strėlių. Mat jame, be klastojimo, paliečiamas intelektinės nuosavybės traktavimo internete klausimas – kritikai baiminasi, kad tai gali tapti pirmu žingsniu, įgyvendinant pasaulinio tinklo cenzūrą.
Stipriausias pasipriešinimas šiam dokumentui kilo kaimyninėje Lenkijoje – įvairiuose miestuose protestavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Dėl šios priežasties programišiai iš pastaruoju metu pagarsėjusios tarptautinės grupės „Anonymous“ bei kelių kitų lenkiškų tokio pobūdžio grupuočių įsilaužė į kai kurių Lenkijos valstybinių įstaigų interneto svetaines.
Ne toks ryškus šurmulys bei protestai kilo ir kitose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Socialiniame tinkle „Facebook“ sukurta grupė „antiACTA LT“, kurioje vyksta diskusijos ir rengiamasi įvairiais būdais skleisti informaciją apie šios sutarties žalą internautų privatumui bei žodžio laisvei.
Šiek tiek keista, kad Lietuvos internautų bendruomenė susirūpino ACTA poveikiu, kai šį dokumentą pasirašė tiek šalių, – juk pirmieji sutarties svarstymai ir dėl to kilęs šurmulys vyko prieš gerus trejus metus. Be to, dauguma šio susitarimo kritikų, taip pat ir garsioji interneto aktyvistų grupuotė „Anonymous“, atrodo, net nėra skaitę pataisytos sutarties teksto, nes pateikia faktus, kurie yra pasenę ir neatitinka realybės.
Vis dėlto net ir naujasis, stipriai apkarpytas ir sušvelnintas dokumento variantas gali turėti didelį poveikį mums, tad žvilgtelėkime, kas yra ACTA, koks šio susitarimo tikslas ir kodėl jis gali pridaryti daugiau žalos, nei duoti naudos.

Kas yra ACTA ir ką ji keičia
ACTA susitarime kalbama apie prekės ženklų apsaugą nuo klastojimo ir tarptautiniu mastu bandoma priimti bendrą intelektinės nuosavybės sąvokos traktuotę bei užtikrinti apsaugos priemones. Išvertus į žmonių kalbą, susitarimas turėtų padėti pasaulio valstybėms vieningai traktuoti ir apginti prekių, kurios dažnai yra klastojamos, pavyzdžiui, vaistų, parfumerijos ar drabužių, gamintojus.
„Šalyse, kurios pasirašys ACTA sutartį, dokumentas leis stipriai patobulinti kovos su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais metodus“, – teigia ES ambasadorius Japonijoje Hansas D.Schweisgutas, vadovavęs pasirašymo procedūrai.
Svarbu paminėti, kad daugelyje šią sutartį pasirašančių šalių jau veikia įstatymai, pakankamai gerai ginantys intelektinę nuosavybę. Tačiau ACTA įrašyti ir tarptautiniu mastu pripažinti standartai leis lengviau apginti intelektinę nuosavybę nuo pažeidėjų šalyse, kuriose į klastojimą žiūrima atlaidžiai, tarkim, Kinijoje ar Turkijoje, kur „gimsta“ daugybė klastočių.
Tačiau didžiausią šurmulį Vakarų šalyse sukėlė ne minėti sutarties aspektai, o tai, kad joje kalbama ir apie nematerialius intelektinės nuosavybės objektus, kuriuos turi ginti autorių teisių įstatymai, – knygas, filmus, muziką, žaidimus. Visi šie kūriniai gali būti kopijuojami be autoriaus ar leidėjo sutikimo ir platinami internetu – kitaip tariant, “nupirataujami”. Kadangi tai tam tikra prasme yra intelektinės nuosavybės klastojimas, ACTA dokumente bandoma nutrinti teisinius skirtumus tarp piratavimo ir klastočių gaminimo. Ne veltui dauguma kritikų pastebi, kad ši sutartis iš tiesų yra dar vienas antipiratinis įstatymas, skirtas autorių teisėms apsaugoti.

Atidaryta Pandoros skrynia
Vis dėlto dauguma argumentų, šiandien skambančių kritikų pareiškimuose, yra netikslūs ir klaidingi. Taip yra todėl, kad jie paremti pasenusiu ACTA tekstu, kuris ilgainiui buvo stipriai sušvelnintas. Be to, klaidindami kitus, aktyvistai užkerta kelią pamatyti tikrąsias ACTA blogybes, išties grasinančias demokratijos principams.
Dažnai galima išgirsti, kad ši sutartis įpareigos interneto tiekėjus nuolatos sekti vartotojų duomenų srautus ir stebėti, ar nėra siunčiamasi nelegalių failų. Jei tokių būtų rasta ir teisių turėtojas pasiskųstų, interneto tiekėjas turėtų įspėti pažeidėją, o šiam nepaklusus tris kartus, interneto ryšys jam turėtų būti nutrauktas be teismo proceso.
Laimei, naujausiame variante tokio įpareigojimo tikrai nėra. Tiesa, formuluotė gana abstrakti, tad negalima atmesti galimybės, kad konkreti valstybė gali priimti įstatymus, kurie leis taikyti tokias griežtas priemones. Tarkim, Prancūzijoje šiandien veikia vadinamasis trijų įspėjimų įstatymas (HADOPI), kuris leidžia nutraukti interneto tiekimą vartotojui, pažeidusiam autorių teisių įstatymą.
Kitas dažnai kartojamas argumentas – ACTA leis farmacijos kompanijoms ar kitoms korporacijoms uždrausti tarptautinę prekybą generiniais vaistais ar genetiškai modifikuotomis (ir atitinkamai patentuotomis) sėklomis. Toks draudimas stipriai pakenktų neturtingoms šalims. Pavyzdžiui, kilus epidemijai, jos būtų priverstos pirkti brangesnius, patentuotus vaistus.
Amerikos universiteto Vašingtono teisės koledžo mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Seano Flynno, išnagrinėjo šį klausimą ir savo tyrimo išvadose pripažino, kad ACTA leidžia suinteresuotoms šalims trikdyti tokių prekių judėjimą, tačiau tikrai negalima teigti, jog ši sutartis apskritai uždraudžia šias prekes.
Maža to, lyginant ankstesnius ACTA variantus su naujausiu galima pastebėti, kad daugelyje prieštaringų punktų žodis „privalo“ yra pakeistas daug švelnesniu „gali“. Tad jei šis susitarimas būtų ratifikuotas, kiekvienas griežtesnis žodžio laisvę ar žmogaus teises pažeidžiantis įstatymas būtų priimamams kiekvienos valstybės valdančiųjų institucijų – tad į jas ir turėtų krypti visų kovotojų dėmesys.
„Kai apie ACTA sužinojo visuomenė, prasidėjo protestų ir spaudimo rengėjams laikotarpis. Šis dėmesys padėjo sušvelninti daugumą griežtų sutarties punktų, tad šiandien ACTA yra labiau rekomendacinio nei įpareigojamojo pobūdžio susitarimas“, – džiaugiasi Otavos universiteto mokslininkas Michaelas Geistas, vienas atkakliausių kovotojų prieš ACTA, visą laiką atidžiai stebėjęs ir skelbęs šio susitarimo gimimą.

Tad kuo gi bloga ta ACTA
Svarbiausia blogybė, į kurią turėtų atkreipti dėmesį kiekvienas demokratija tikintis žmogus, – tai ACTA rengimo procesas, kuris buvo slepiamas nuo visuomenės ir pažeidė pagrindinius demokratijos principus. Slaptumas buvo reikalingas, nes ACTA rengė nedidelė grupelė suinteresuotų šalių, be to, ši sutartis turėjo sukurti instituciją, nepriklausomą nuo jau egzistuojančių tarptautinių struktūrų, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos ar Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos.
2006 m. debatus pradėjo Japonija ir JAV, prie kurių po metų prisidėjo Kanada, ES bei Šveicarija, o vėliau ir daugiau šalių bei autorių teises ginančių organizacijų, pavyzdžiui, Amerikos įrašų industrijos asociacija (RIAA) ar Amerikos kino pramonės asociacija (MPAA). Taip pat šių slaptų derybų ataskaitas gaudavo ir patariamąjį balsą turėjo didžiosios studijos bei kitos kompanijos: „Time Warner“, „Sony Pictures“, „Google“, „Intel“ ir kitos.
Apie rengiamą sutartį visuomenė sužinojo tik 2008 m., kai skandalingame portale „WikiLeaks“ buvo paskelbti su derybomis susiję dokumentai. Po to kilęs tarptautinės bendruomenės pasipiktinimas ilgainiui ACTA kūrėjus privertė atskleisti daugiau detalių ir atsižvelgti į kritiką. Tačiau painiava ir neskaidrumas dokumentą lydi iki šiol – gruodžio viduryje ES Ministrų Taryba pasirašė ACTA susitarimą posėdyje, kuriame buvo svarstomi žuvininkystės ir žemės ūkio klausimai. Taip ir vėl buvo bandoma supainioti visuomenę ir neleisti kilti debatams.
Tad nieko keista, kad po sausį Japonijoje įvykusio pasirašymo atsistatydino Europos Parlamento pranešėjas ACTA klausimais Kaderas Arifas, teigdamas, kad sutarties rengimo procesas prieštaravo demokratijos principams, buvo neskaidrus ir greičiau priminė šaradą, kurioje jis atsisakąs toliau dalyvauti.
Baisiausia, kad tokios sutarties priėmimas gali sukurti tarptautinės teisės precedentą, kuris leistų ir ateityje rengti bei priimti tokius susitarimus tarp suinteresuotų šalių, nepaisančius skaidrumo ir pagrindinių demokratijos principų.
Todėl visiems aktyviai kovojantiems prieš ACTA vertėtų atkreipti dėmesį į tikrąsias šio susitarimo blogybes ir neleisti gimti tokiam precedentui, kai sukuriamas įstatymas, o visuomenė su juo tik supažindinama. „Prieš debatus ir balsavimus Europos Parlamento komitetuose ir prieš galutinį balsavimą šią vasarą Europos piliečiai turi pareikšti savo nuomonę išrinktiems atstovams“, – agituoja organizacijos „La Quadrature du Net“ atstovas Jeremie Zimmermannas.