Nuo 2009 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras vykdo projektą „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“. Pirmąjį jo etapą vainikavo rugsėjo 21 d. Vilniuje įvykęs knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas.

Projekto vadovės Simonos Plienaitytės teigimu, pagrindinė projekto idėja yra atverti kelius ugdymo įvairovei: sudaryti sąlygas kurti alternatyvas esamoms ugdymo formoms, paisyti mokinių skirtingumo, atliepti įvairius jų poreikius ir plėtoti jų pasirinkimo galimybes mokykloje. „Tai ugdymo įvairovės kūrimo procesas, kuris glaudžiai susijęs su mokymusi mokyti, kintančiu mokytojo vaidmeniu ir požiūriu į ugdymą bei ugdymąsi. Jį įvairinant siekiama sukurti tokias sąlygas, kad kuo didesnis mokinių skaičius įgytų pagrindinį išsilavinimą, tęstų mokymąsi toliau, įgytų vidurinį išsilavinimą bei darbo rinkoje paklausią profesiją,“ – pasakojo pašnekovė.

Tyrimai rodo, kad mokyklose ugdymo turinys individualizuojamas nepakankamai, ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip. Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja dr. Loreta Žadeikaitė įsitikinusi, kad būtina plėtoti ugdymo įvairovę ir pasirinkimo galimybes atliepiant kiekvieno asmens poreikius, siekti, kad švietimo sistema taptų lankstesnė: „Švietimas niekada negali būti unifikuotas, nes jo svarbiausi principai yra demokratiškumas ir humaniškumas. Turi būti sudaryta galimybė rinktis įvairias ugdymo programas ir ugdymo organizavimo formas, nes kol kas be nacionalinės ar tarptautinių programų daugiau pasirinkimo neturime“.

L. Žadeikaitė pripažįsta, kad mokyklos požiūris į mokymąsi, pačių mokinių įsitraukimas ir noras mokytis yra labai sudėtinga pedagoginė psichologinė problema: „Reikia maksimaliai individualizuoti ugdymo turinį, tobulinti mokytojų kvalifikaciją. Noras mokytis yra įgimtas, tačiau kaip jo „neužgesinti“? Mokslininkai pripažįsta, kad labai svarbus veiksnys – bendra mokyklos kultūra. Vaikams turi būti sudaryta galimybė rinktis patiems, mokytojai neturi to daryti už juos. Ugdymo procese reikia ieškoti kitokių metodų, kad vaikai patys norėtų mokytis ir kaupti savo mokymosi patirtį“.

Tikslas – kad vaikai norėtų mokytis

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ buvo suskirstytas į du etapus. Pirmojo etapo metu (2009-2011 m.) parengta Alternatyvaus ugdymo plėtros galimybių studija, sukurtas Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis, Mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais modelis ir Produktyviojo mokymosi modelis, pagal kurį mokinys kelias dienas per savaitę mokosi klasėje, o kitomis dienomis atlieka praktiką, kuri atitinka jo pomėgius ir gebėjimus. Taip pat sukurti Jaunimo namų aprašai, Mokyklų aplinkos kriterijai, Pedagogų rengimo programos moduliai ir Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programos. Visoje šalyje organizuoti informaciniai seminarai, švietimo centrams, pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, jaunimo mokykloms ir pedagogus rengiančioms aukštosioms mokykloms nupirktos edukacinės knygos, išversta keliasdešimt specializuotų straipsnių apie alternatyvųjį ugdymą, kurie talpinami projekto internetinėje svetainėje www.alternatyvusugdymas.lt.

Pasak S. Plienaitytės, vykdant antrąjį projekto etapą (2011-2014 m.) orientuojamasi į sąlygų alternatyviojo ugdymo įgyvendinimui sudarymą keičiant ar kuriant reikalingus teisės aktus, alternatyvų esamoms ugdymo formoms kūrimą ir diegimą: „Tokiu būdu bus įvairinama alternatyviojo ugdymo pasiūla, tobulinama mokyklų administracijos darbuotojų, pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacija. Sieksime mokyklose įdiegti pirmajame etape parengtus modelius ir programas, organizuosime jaunimo mokyklų bendruomenių mokymus, stengsimės juos aprūpinti edukacine literatūra“.

L. Žadeikaitė atkreipia dėmesį, jog svarbu ieškoti idėjų „iš apačios“, o ne „iš viršaus“, t.y. sveikintinos pačių mokyklų ir visuomenės iniciatyvos: „Viena mokykla – be tėvų dalyvavimo, be visuomenės palaikymo – negali realizuoti jai keliamų tikslų. Dažnai tėvų lūkesčiai yra didesni už mokyklos galimybes, nes jie ne padeda, o tik reikalauja. Esminis tikslas, kuriam turime susitelkti visi, – skatinti vaikų norą ir mokėjimą mokytis“.

Problemos reikalauja alternatyvių sprendimų

Baigiamuoju projekto pirmojo etapo akcentu tapo Švietimo aprūpinimo centro surengtas pasaulinio garso švietimo konsultanto profesoriaus N. McGinno ir Lotynų Amerikos švietimo eksperto profesoriaus E. Schiefelbeino knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas. Į lietuvių kalbą išverstos knygos apžvalgai autorių rekomendacijomis buvo pakviestas prof. dr. Aaronas Benavotas iš Valstybinio Niujorko valstijos universiteto, taip pat dėstantis Stanfordo ir Harvardo universietetuose. Profesorius specializuojasi pasaulio švietimo ir lyginamųjų švietimo tyrimų srityse, yra dalyvavęs įvairioje UNESCO Švietimo sektoriaus vykdytoje veikloje.

Knygoje siūlomos penkios pagrindinės kryptys, kaip gerinti mokymą ir mokymąsi bet kurioje šalyje: didesnį dėmesį skirti mokymuisi mokyti; siekti, kad mokytojai taptų mokymosi vadovais; iš esmės gerinti mokytojų rengimą; skatinti pokyčių inicijavimą vietos lygmeniu; akcentuoti tokį mokymąsi, kuriuo ugdoma laisvės visiems samprata. A. Benavotas tikina, jog rengiant šią knygą buvo atsižvelgiama į daugelį aspektų, ir vėliau paaiškėjo, kad joje padarytos įžvalgos yra universalios ir tinka ne vien Lotynų Amerikos (nors tai sufleruoja knygos pavadinimas), bet daugeliui pasaulio valstybių. Atvertus bet kurį knygos skyrių jį galima pritaikyti kone kiekvienai šaliai: „Kalbant konkrečiai apie Lietuvą ir posovietinių šalių bloką, jis yra gana panašus į Lotynų Ameriką, pvz., pragyvenimo lygiu, ekonominiu išsivystymu, istorine kultūrine patirtimi. Todėl knygos įžvalgos puikiai tinka ir Lietuvai“.

Profesorius pabrėžia, kad nevalia užmerkti akis prieš egzistuojančias problemas švietimo sistemoje, reikia sugebėti identifikuoti iššūkius ir priimti juos atvirai. O tai padarius tenka galvoti apie alternatyvas. „Jei situacija yra tobula ir visi patenkinti, problemos nėra – viską galima palikti taip, kaip yra. Tačiau Lietuvoje tiek švietimo specialistai, politikai, pedagogai, tiek patys moksleiviai jaučia, kad situaciją būtų galima pagerinti. Tam ir reikia alternatyvų. Nedrįsčiau teigti, kokia švietimo politika Lietuvai tiktų idealiai. Tiesiog norėtųsi matyti, kad Lietuvos politikai įsitraukia į švietimo sistemos tobulinimą, neignoruoja idėjų ir pasiūlymų įvairovės, atvirai išklauso visas nuomones ir stengiasi, kad šiame dialoge dalyvautų kuo daigiau veikėjų,“ – samprotauja pašnekovas.

Jo manymu, vienas svarbiausių dalykų ugdyme yra mokyti vaiką mokytis: „Būtina padėti vaikams įgyti tam tikrų gebėjimų ir tai daryti nuosekliai. Nepaprastos svarbos yra ir mokymasis visą gyvenimą: jis neturi nutrūkti baigus mokyklą ar universitetą. Ankstyvame, imliame amžiuje ypatingai svarbu sudaryti vaikams sąlygas gilinti žinias, tobulinti gebėjimus. Juk tinkamas ugdymas sudaro pagrindą sėkmingam jaunimo įsidarbinimui, įsiliejimui į aktyvią visuomeninę veiklą, netgi šeimos kūrimui“. Profesorius apgailestauja, jog daugelyje šalių mokytojo statusas pastaruoju metu patiria nuosmukį. „Mokytojai nėra pakankamai vertinami ir gerbiami, nors jų darbas itin sunkus. Manau, labai svarbu visapusiškai motyvuoti mokytojus, kad jie galėtų tobulėti patys ir perteikti tai mokiniams, kad atsirastų grįžtamasis ryšys,“ – pokalbį baigia A. Benavotas.

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

Lietuvos mokyklose ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip

ESF