Te neįsižeidžia muziejininkai – ne apie jų veiklos sklaidą bus kalba. Vienos aprašomų įstaigų stokoja lėšų energingesnei reklamai, o kitos ir be to lankytojų sulaukia tiek, kad priverstos griebtis išankstinės registracijos.

Pradėkime nuo muziejaus, kuris dažniau lankomas solidesnės publikos. Tai – Henritos ir Vaclovo Kontrauskų įsteigtas privatus Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. Restorane „Ida Basar“ svečiai, laukdami užsakytų senovinių didikų virtuvės patiekalų, su vyno taurėmis rankose kviečiami apžiūrėti rūsyje eksponuojamų antikvarinių baldų, indų ir stalo įrankių kolekcijos, kurioje – daugiau nei 6 tūkst. eksponatų. „Nebūtina užsisakyti ką nors ypatinga, kad galėtumėte patekti į muziejų – užteks ir vyno taurės. Tiesa, jei ketinate ekspoziciją apžiūrėti vakare – reikėtų pranešti mums iš anksto, kad pasiliktų darbuotojas, kuriam patikėta vesti ekskursijas“, – pasakoja „Ida Basar“ vadybininkė Aurika Brasiūnienė.
Tai, kas dabar vadinama rūsiu, šešioliktame amžiuje buvo pirmasis pastato aukštas. Tikrieji rūsiai – dar žemiau, jie taipogi rodomi muziejaus lankytojams. Eksponuojamą kolekciją restorano savininkų šeima kaupė daugiau kaip tris dešimtmečius, ir joje – ne vien su kulinarija tiesiogiai susiję eksponatai.
„Pavyzdžiui, muziejaus „perlu“ vadinamas 1822 m. kartografams užsakytas carinės Rusijos europinės dalies žemėlapis. Jame pažymėtos visos gyventojų sodybos, sudarytos bent iš trijų pastatų, valstybinės įstaigos, ir, žinoma, smuklės. Daug mūsų svečių šiame žemėlapyje aptinka savo prosenelių sodybas“, – pasakoja A.Brasiūnienė. (…)

Į brangakmenių pasaulį

Pirmasis Rytų Europoje ir trečiasis pasaulyje (po Belgijos ir Izraelio) Deimantų muziejus sostinėje duris atvėrė praėjusį rudenį. Jo direktorė Ana Didenko užsimena, kad pirmoji muziejaus sukaktis lapkritį bus minima įvairiomis atrakcijomis. Šis muziejus taipogi privatus – įsteigtas Lietuvoje gimusio Izraelio deimantų biržos nario Eli Katz.
A.Didenko teigimu, užsieniečių ir lietuvių lankytojų srautai Deimantų muziejuje pasidalina maždaug po lygiai, o standartinė ekspozicijos apžiūra trunka 22 minutes – tiek, kiek turistams įteikiamo audiogido pasakojimo įrašas. Vėliau atsakoma į lankytojų klausimus. „Labiausiai stebina, kad lietuviai netgi neskiria deimantų nuo kitų mineralų, kurie ekspozicijoje taipogi pristatomi. Tai liudija, kad tokio muziejaus seniai reikėjo“, – neslepia muziejaus vadovė. Po ekskursijos šalia esančioje parduotuvėje pasiūloma deimantų įsigyti, ir tam, pasak muziejaus vadovės, nebūtinai reikia tūkstančių: mažyčių akmenėlių kainos prasideda nuo 40 Lt.
Kaune jau šešiolika metų veikia Brangakmenių (gemologijos) muziejus, kurio įkūrėjas – Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslų daktaras ir profesionalus gemologijos ekspertas Arūnas Kleišmantas. „Kad galėtum dirbti ekspertu, privalai turėti etalonus – natūralių mineralų ir uolienų pavyzdžius, su kuriais lygini tiriamą mineralą ar brangakmenį. Tuo tikslu ir buvo sukaupta mano kolekcija, kurioje apie šešis šimtus eksponatų – daugiau nei du šimtai skirtingų mineralų atmainų, naudojamų juvelyrikoje. Iš viso žinoma apie 4,5 tūkst. mineralų, tačiau juvelyrikoje iš jų naudojami vos trys šimtai“, – pasakoja gemologas.
Eksperto nestebina prastos tautiečių gemologijos žinios: „Tarpukariu gimnazijose moksleiviai skaitė atskirus vadovėlius, pasakojančius apie uolienas ir minerologiją. Dabar geografijos vadovėliuose iš jų belikęs menkas skyrelis“, – pastebi A.Kleišmantas. Prieš du dešimtmečius salonuose, klientams piršdavusiuose akmenis pagal horoskopą ir sveikatą įtakojančias energetines savybes, dažnai būdavo siūlomi netgi ne natūralūs, o sintetiniai akmenys. Todėl atnešamų įvertinti juvelyrinių dirbinių savininkus ekspertui neretai tenka nuvilti tariant, kad šie rubinai ar safyrai tiesiog… gražūs.

Lietuviškų tarmių karaokė

Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune turi menkiau žinomą padalinį – Vaikų literatūros muziejų, veikiantį anksčiau Lietuvos ministrui-pirmininkui Mykolui Sleževičiui priklausiusiame name. 1953 m. jame buvo įkurtas rašytojo Petro Cvirkos memorialinis muziejus, kuris Nepriklausomybės metais virto Vaikų literatūros muziejumi.
Jo direktorė Daiva Šarkanauskaitė neslepia, kad bandymų vaikų literatūrą skirstyti į „raudonąją“ ir „žaliąją“ iš lankytojų išgirsta iki šiol, tačiau muziejininkės stengiasi juos užglaistyti pasakodamos apie sudėtingus asmenybių likimus ir aiškindamos, kad rašytojų vietą literatūros istorijoje lemia pirmiausiai jų talentas, o ne politinės pažiūros. (…)

Nuo tikrų tankų iki vaikiškų žaislų

Šiuolaikinių terminalų, audiovizualinės medžiagos nestokoja ir Vilniaus pakraštyje įkurtas Muitinės muziejus: jis šalies istoriją mėgina perteikti remdamasis tuo, kas ir kaip kuriame tarpsnyje buvo nelegaliai gabenama per valstybės sieną. Pasak vyriausiojo muziejininko Arvydo Pranevičiaus, susidomėjimas toks, kad besikreipiantys lankytojai šį rudenį registruojami į išankstinę eilę. Muziejų lanko ne tik moksleivių ir studentų grupės, bet ir į svečius pas kolegas atvykstantys policijos ir muitinės pareigūnai.
O štai mėgstantys viską pačiupinėti savo rankomis sostinėje mielai lankosi Vytauto Didžiojo karo muziejaus filiale – Karo technikos ir transporto muziejuje. Jei galvojate, kad tankai ir šarvuočiai muziejaus aikštelėje vieniši ilgisi lankytojų, klystate: ekskursijų vadovas Donatas Jocys, kalbėdamas su „Veido“ žurnaliste, eilinę darbo dienos popietę vos spėjo lankytojams plėšyti bilietus. „Karo technika – sritis, dominanti įvairiausio amžiaus ir profesijų žmones, todėl iš jų išgirstame ir naujos informacijos, ir tarnybos armijoje prisiminimų“, – neslepia D.Jocys. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.