Parodos Vilniuje senjorams grąžins džinsuotos jaunystės prisiminimus.

Jei gardžiuodamasis pietumis stebi saulėlydį – tikriausiai artėja Kalėdos. Laikas, kai meno galerijos atidaro šiltas, jaukias kolektyvines parodas, skirtas ieškantiems gerų paveikslų kompanijos ir neserijinių dovanų.
Tiesa, kol kas parodų salėse – vos pirmosios šventinio sezono kregždės. Štai Savicko paveikslų galerija kalėdines parodas laiko tradicija ir stengiasi, kad joms parinkti kūriniai ne tik atitiktų Kalėdų nuotaiką, bet ir turėtų dvasinę, o ne vien materialinę vertę. Šių metų parodoje dalyvauja dvylika nuolat su galerija bendradarbiaujančių dailininkų. Viktoro Binkio natiurmortai leidžia išgirsti muziką spalvose, Ryto Jurgelio kompozicijos primena liaudies meno ornamentikos magiją ir kosmogoninius mitus. Arvydo Pakalkos tapybinėse miniatiūrose architektūriniai motyvai žėri tarytum vitražiniai inkliuzai, o Aloyzo Stasiulevičiaus drobėse naujai nušvinta senojo Vilniaus „bromos“. Netgi ironiškasis Aleksandras Vozbinas ar amžinybei susikaupęs Leonardas Gutauskas dabar – šviesūs ir pakylėti, jų pateikiamas pasaulio vaizdas skaidresnis ir nusiteikęs stebuklams.

Nuojautų ir vyno kalba

Sostinės Pamėnkalnio galeriją „okupuoja“ Algio Griškevičiaus nauji kūriniai. Didelio formato drobėse nėra žmonių, o tik jų veiklos pėdsakai – namai ir pastoliai. Nors vaizduojamos vietos atrodo pažįstamos, bet kiek bežiūrėtum – negali prisiminti, kur jos galėtų būti. Tai tarsi slėpiningi pasąmonės peizažai, pripildyti nuojautų ir tylos.
Po „Lietuvos aido“ galerijos stogu, jei tikėtume parodos pavadinimu, prakalbės vynas. Ne iš bet kur, o iš gūdžios Labanoro girios, įkvėpusios Lino Leono Katino akvareles. Jose – ne itin būdingi tapytojui abstrakcionistui subtilūs pustoniai, mistinės Rytų filosofijos užuominos ir lietuviški liaudies motyvai. Ką čia ir pridursi: artėjančios Kalėdos aukų nesirenka.

Žirgu šuoliuojantis laikas

Tačiau jos nė motais Šiuolaikinio meno centre atidarytų naujų parodų autoriams. Štai Raimundas Malašauskas prisimena 1982 m. Vilniaus jaunimo teatre pastatytą spektaklį pagal Peterio Ustinovo pjesę „Fotofinišas“. Dalis spektaklyje vaidinusių aktorių (Antanas Šurna, Arūnas Storpirštis, Gerardas Žalėnas, Elvyra Žebertavičiūtė, Kristina Andrejauskaitė) dabar suburti R.Malašausko surežisuoton hologramos erdvėn. Šią ir kitas hologramas ekspozicijoje remia Liudviko Buklio, Antano Gerliko, Gedimino G.Akstino ir Jurgio Paškevičiaus pagaminta kėdė.
Tonio Saadojos fotoinstaliacija skirta pirmosios Estijoje masinės deportacijos 1941 m. aukoms atminti. Nuotraukos, kuriose fiksuojamos tuščios sankryžos, buvo padarytos Taline tą pačią naktį, po šių įvykių praėjus 68-eriems metams. Šviesdėžėse pristatomus kūrinius papildo menininkės Flo Kasearu videofilmas, primenantis tikrą įvykį – prieš keletą metų iš hipodromo pabėgusių žirgų blaškymąsi po Taliną. Ekspresyviai šuoliuojančio simbolinio balto žirgo ir desperatiška vieno jaunuolio lenktyniavimo situacija tampa įsimintina kelione po Estijos sostinę.

Modernizacijos amžius

Kad laiko žirgas šuoliuoja sparčiai ir kartais – sukdamas ratus, primins naujas Taikomosios dailės muziejuje ekponuojamas Vladimiro Vasiljevo kolekcijos šuoras. Nūdienos senjores jis perkels į jaunystę – praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, kai jos veikiausiai stypčiojo gatvėmis dėvėdamos mini sijonėlius.
„Septintasis dešimtmetis įdomus moterų aprangos silueto nepastovumu. Prasidėjo jis 1961 m. anglų modeliuotojai Mary Quant sugalvojus mini sijonėlį, po poros metų įsiterpusį į demonstruojamą Andre Courreges kolekciją. Jaunimas, svaigstantis nuo bitlų dainų, džiaugsmingai sutiko pirmuosius trumpų drabužių modelius. Antrą septintojo dešimtmečio pusę Vakarų Europoje jau žymi hipių judėjimas, o hipių svarbiausias apdaras buvo džinsai. Staiga nebemadingos tapo skrybėlaitės, maži rankinukai, daili avalynė – visa tai hipius varžė. Jų triukšminguose vakarėliuose vilnijo palaidi plaukai, pažeme vilkosi krepšiai, šlepsėjo sandalai. Tiktai vyresnio amžiaus ponios liko ištikimos ilgiems vakariniams drabužiams“, – pasakoja mados istorikas V.Vasiljevas.
Įdomu, kad tą patį septintąjį dešimtmetį primins ir Nacionalinės dailės galerijoje šią savaitę duris atversiančios parodos. Pirmoji iš jų – „Modernizacija“ – stengsis papasakoti, kokiomis trajektorijomis politinio ir kultūrinio „atšilimo“ Sovietų Sąjungoje laikotarpiu vystėsi Baltijos šalių architektūra, dizainas ir vaizduojamasis menas. Antroji – „Mūsų metamorfiškoji ateitis“ – detaliau pristatys 1960–1980 m. sovietinio dizaino virsmus. Bus eksponuojami Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos specialistų projektai, kuriais pagal ideologijos reikalaujamą kurpalį bandyta formuoti naują, besikeičiančius gyvenimo standartus atitinkančią tarybinių žmonių aplinką.
Abi šį penktadienį atidaromas parodas drauge rengė visų trijų Baltijos šalių architektūros ir dizaino specialistai.

Aštuonios gruodžio pradžios parodos Vilniuje
„Lietuvos aido“ galerijoje – Linas L.Katinas. „Vyno kalba“ (akvarelė)
Pamėnkalnio galerijoje – Algis Griškevičius. „Nuojautos“ (tapyba, skulptūra)
Savicko paveikslų galerijoje – kalėdinė tapybos paroda
Šiuolaikinio meno centre – Raimundas Malašauskas. „Fotofinišas“ (hologramos)
Šiuolaikinio meno centre – Tonis Saadoja, Flo Kasearu. „21.05.09 / 14.06.09“ (šviesdėžės, videofilmas)
Šiuolaikinio meno centre – Karlas Larsonas. „of or before the forum“ (tekstai ir objektai)
Taikomosios dailės muziejuje – „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada“
Nuo gruodžio 9 dienos Nacionalinėje dailės galerijoje – „Modernizacija“, „Mūsų metamorfiškoji ateitis“. Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra 1960–1980 m.