Netiesinės optikos reiškinių ekspertas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, studentų mėgstamas dėstytojas. Kas verčia šį mokslininką eiti į priekį?

Per šiuos „Veido“ surengtus pažangiausių ir perspektyviausių Lietuvos mokslininkų rinkimus fizinių mokslų srityje daugiausiai kolegų balsų surinko netiesinės optikos ir lazerių fizikos specialistas, fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Audrius Dubietis.
Nieko stebėtina, kad šiuos rinkimus laimėjo mokslininkas, dirbantis su lazeriais ir netiesine optika. Juk jau keli dešimtmečiai Lietuvos lazerinių technologijų mokslo atstovai garsina tiek savo gildiją ir jos narius, tiek visos šalies fizikų vardą. Vieną garsiausių šios srities pradininkų Lietuvoje prof. Algį Petrą Piskarską žino kone kiekvienas šalies pilietis, o viena pirmųjų lazerinių technologijų gamintojų bendrovė „Ekspla“ šiandien už savo gaminamus lazerius skina aukščiausio lygio tarptautinius apdovanojimus.
Be to, būtent lazerininkai yra atsakingi už ypač sklandų karščiausių mokslo idėjų įgyvendinimą versle – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsikūrė daugybė su lazerių technologijomis susijusių įmonių. „Altechna“, „Eksma“, „Optida“, „Standa“, „Šviesos konversija“, „Teravil“ – šios ir kitos bendrovės šiandien tarptautinėje rinkoje yra žinomos kaip pažangių lazerinių technologijų kūrėjos ir gamintojos.
Tačiau tam, kad šios bendrovės turėtų pakankamai idėjų, kurias galėtų materializuoti gaminių pavidalu, būtini jas generuojantys mokslininkai. Daugumos tokių specialistų darbai šiandien dar negali būti panaudoti, tačiau jie jau dabar žvelgia toli į priekį, nagrinėja neperprantamus reiškinius ir savo atradimais bando brėžti naujus mokslo horizontus. Tokiu mokslininku šiais metais dauguma fizikų gildijos atstovų išrinko būtent A.Dubietį. Tad pabandykime suprasti, koks tai žmogus ir koks vidinis „variklis“ neleidžia jam sustoti ir prarasti natūralaus jausmo – smalsumo.

Šviesa, perverianti medžiagą
Pagrindinė A.Dubiečio mokslinių tyrimų tema – netiesinė optika. Ši mokslo sritis tyrinėja, kaip ypač intensyvus lazerio šviesos pluoštas ar blyksnis (impulsas) elgiasi kietuosiuose kūnuose, skysčiuose ir dujose. Esant dideliam intensyvumui, šviesa skaidriose medžiagose sukelia fenomenalius procesus, kurie gali negrįžtamai pakeisti pačią medžiagą, o pakitusi medžiaga savo ruožtu dar labiau pakeičia per ją sklindančią šviesą. Mokslininkus netiesiniai optiniai reiškiniai domina dviem atvejais – kai jie trukdo ir juos reikia nuslopinti arba kai norima išnaudoti šiuos optikos dėsnius, kuriant naujas technologijas.
A.Dubietis jau daug metų tyrinėja kai kuriuos netiesinius optinius reiškinius – daugiausiai kolegų dėmesio yra sulaukusios netiesinės kūginės šviesos bangos, šviesos gijos ir šviesos kulkos. Išsamesnis šių optinių reiškinių pažinimas leis kurti tobulesnius lazerius, kurių pluoštai geriau įveiks kai kurias kliūtis.
Galimi šviesos kulkų taikymai aprėpia platų šiuolaikinio mokslo sričių spektrą – nuo informacinių technologijų, nanotechnologijų iki atmosferos tyrimų. Pavyzdžiui, teršalų diagnostikai naudojamų lazerių veikimo atstumą riboja atmosferoje esančios dalelės (rūkas, debesys, smogas), kurios išsklaido šviesą – štai čia padėtų šviesos kulkos, sugebančios „atsikurti“ už kliūties, tad toks lazeris „matytų“ teršalus daug toliau.
Kita šių netiesinių reiškinių panaudojimo sritis – medicina. Žmogaus kūne esančios ląstelės yra skaidrios, tačiau jos sklaido šviesą, todėl A.Dubiečio nagrinėjama sritis gali padėti kurti geresnius neinvazinius įvairių ligų diagnozavimo bei vaistų pernašos prietaisus.
Dar viena, šiek tiek paslaptingesnė ir labiau susijusi su jų pavadinimu šviesos kulkų panaudojimo sritis – karo pramonė. Mat intensyvi lazerio spinduliuotė sugeba jonizuoti (suskirstyti į teigiamus ir neigiamus krūvininkus) dujas, o to pakanka, kad daug lengviau jomis pradėtų tekėti elektros srovė. Panašiai kaip žaibo atveju šviesos kulkos gali sukurti kanalą dujose, kuriuo galima nukreipti elektros išlydį. Pasak A.Dubiečio, pastaruoju metu šį aspektą nagrinėjančių straipsnių stipriai sumažėjo, kai kurie jų įslaptinti, o tyrimus finansuoja įvairių šalių karinės struktūros.
Žinoma, nereikia pamiršti ir „žemiškesnių“ netiesinių optinių reiškinių panaudojimo būdų – tai medžiagų mikroapdorojimas, informacijos užrašymas ir nuskaitymas, fotoninių kristalų kūrimas, netiesinė mikroskopija, galiausiai ir naujos kartos galingų supertrumpų šviesos impulsų lazerių kūrimas.
Pasak paties mokslininko, ne tik šių reiškinių pavadinimai skamba egzotiškai, bet ir gana sudėtinga juos paaiškinti paprastiems žmonėms. Be to, kol kas sunku numatyti visą taikomąją naudą, kurią duos dauguma profesoriaus atliktų darbų.
„Moksle nėra tokių „grandiozinių“ atradimų, kai pastebimas kažkoks reiškinys ir visiems staiga nušvinta naujas viską keičiantis dėsnis. Tarkim, mobilusis telefonas juk nebuvo sukurtas per naktį – daugybė įvairių sričių mokslininkų ilgą laiką dirbo ir kaupė tas žinias, kurios galiausiai materializavosi kaip daiktas, gulintis beveik kiekvieno mūsų kišenėje“, – apie mokslo proveržius pasakoja profesorius.
Tačiau tai, kad pašnekovo atliekami tyrimai yra svarbus žingsnis optikos moksle, patvirtina tarptautinė mokslininkų bendruomenė, dažnai cituodama A.Dubiečio straipsnius. Be to, 2004 m. mokslininkas kartu su savo kolegomis Gintaru Valiuliu ir Arūnu Varanavičiumi gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Netiesinė šviesos lokalizacija (1993–2003 m.)“.

Smalsumas, kritinis mąstymas ir astronomija
Kiekvienas mokslininkas – tai ne tik jo darbai ir laimėjimai, bet ir asmenybė. A.Dubietis – šmaikštus, energingas bei mokantis iš savęs pasijuokti – jokiais būdais neprimena dramblio kaulo bokšte užsidariusio ir mintyse paskendusio mokslininko. „Jei būčiau flegmatikas, tikrai tiek darbų nebūčiau nuveikęs“, – juokdamasis prisipažįsta.
Vis dėlto pats svarbiausias A.Dubiečio bruožas, „neleidęs“ jam rinktis jokio kito mokslo, tik fiziką, – nepasotinamas smalsumas ir noras suvokti, kaip veikia pasaulis. Dar mokykloje jį traukė astronomija, tad stodamas į universitetą jau aiškiai žinojo, kokią profesiją rinksis.
„Fizika šiandien dažnai suprantama labai siaurai, o juk iš tikrųjų jos padedami galime paaiškinti viską, kas mus supa. Na, gal sąmonės veikimo kol kas nepavyksta paaiškinti. Be to, fizika yra tarsi skiepai nuo kvailumo – ji ugdo kritinį mąstymą“, – šmaikščiai apibendrina A.Dubietis. Pasak jo, fizikos supratimas žmogaus smegenyse suformuoja tam tikrą įvykių ir daiktų perpratimo algoritmą, kuris padeda lengvai perprasti bet kokią situaciją ir prie jos prisitaikyti. Fizikas lengvai perpranta kitus mokslus, tačiau ne atvirkščiai.
Vis dėlto viskas pasisuko taip, kad A.Dubiečiui neteko tapti astronomu – jis pasuko optikos ir lazerinių technologijų link. Jau bakalauro studijų metais jo kursinio vadovu tapo žymusis profesorius A.Piskarskas – nuo to laiko šis mokslinis bendradarbiavimas tęsiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. A.Piskarskas bei Insubrijos universiteto mokslininkas prof. Paulo Di Trapani – tai dvi kertinės asmenybės, suformavusios A.Dubietį kaip mokslininką ir padėjusios jam išgryninti savo darbo metodus.
„Laikau save nepriklausomos Lietuvos mokslininku, nes mano mokslinė karjera prasidėjo beveik tuo pačiu laikotarpiu. Didžiuojuosi tuo, todėl neišvažiavau dirbti į kokį nors užsienio universitetą ar laboratoriją“, – atitaria A.Dubietis, paklaustas apie tai, ar nebuvo pagundos palikti Lietuvą dėl geresnių sąlygų užsienyje.
Jo nuomone, jei visi būtų išvažiavę, nebūtų kas lieka ir toliau plėtoja mokslą Leituvoje. Mūsų šalyje parengti fizikos specialistai yra vertinami užsienyje, todėl pašnekovas siūlo fiziką studijuoti čia, o vėliau visada bus galimybių išvažiuoti užsienin.
Taip kalbėdamas, profesorius neperdeda – jis pats yra pedagogas, mėgstamas studentų. Savo laiką lygiomis dalimis jis dalija tarp laboratorijos ir auditorijos. Pasak jo, dėstymas universitete yra labai svarbi mokslininko tobulėjimo paskata – aiškindamas kitiems, daugumą dalykų pats geriau supranti.
Na, o pasakodamas apie savo pomėgius profesoriaus prisipažįsta kaip tikras lietuvis mėgstąs būti gamtoje, žvejoti, grybauti. „Tačiau kaip europietis labiau mėgstu futbolą, o ne krepšinį“, – juokauja pašnekovas.
Ir nuo astronomijos A.Dubietis vis dėlto nenutolo – ji tapo profesoriaus pomėgiu, kuris kėsinasi tapti darbu. Su kolegomis yra išspausdinęs keletą mokslinių straipsnių, kuriuose nagrinėjamos ne lazerinės problemos, o, pavyzdžiui, sidabriškųjų debesų naktinio švytėjimo priežastis. Tokie ir panašūs atmosferiniai optiniai reiškiniai labai domina mokslininką, todėl jis daug fotografuoja ir bando juos paaiškinti savo mokslo populiarinimo straipsniuose.
„Fiziko diplomas yra jūsų bilietas į pasaulį. Tiesą sakant, nemačiau bedarbio fiziko“, – agituodamas jaunimą rinktis fiziką, pokalbį užbaigia profesorius.