Darijus Gerlikas

Renata BALTRUŠAITYTĖ
Juvelyras Darijus Gerlikas (nuotr.) Valdovų rūmuose pristatė trijų Lietuvos valdovams priklausiusių žiedų rekonstrukcijas. Pasak jo, įdomiausia buvo autentiškuose žieduose įžiūrėti XVI a. juvelyrų pjūklelių rėžius ir suprasti, kaip anuomet buvo gaminami karaliams skirti papuošalai.
Pirmą kartą idėja patyrinėti valdovų žiedus vilniečiui juvelyrui kilo 2004 m. apsilankius Valdovų rūmų teritorijos radinių parodoje. Jau tada Lietuvos dailės muziejaus direktorius Rimantas Budrys sakė, kad žiedas su deimantu – pats gražiausias šioje ekspozicijoje. Ir D.Gerlikui tas žiedas labai patiko, nors tada nedrįso svajoti, kad kada nors galės prie jo prisiliesti.

Vis dėlto tokia galimybė atsirado, kai prieš dvejus metus juvelyras susipažino su archeologe Rasa Valatkevičiene, atsakinga už Valdovų rūmuose saugomų metalo dirbinių restauravimą. Finansiškai muziejus negalėjo paremti žiedų rekonstrukcijos, todėl pats D.Gerlikas įteikė projektą Kultūros tarybai, gavo stipendiją ir galėjo imtis kadaise šmėkštelėjusios idėjos įgyvendinimo.

Kartą pirmadienį, kai ekspozicijos neveikė, muziejininkai ištraukė eksponuojamus žiedus iš užantspauduotų Valdovų rūmų vitrinų, padėjo juos po mikroskopu, leido apmatuoti ir įvairiais kampais nufotografuoti.

„Galbūt būtų leidę trumpam ir dirbtuvėn pasiimti, bet pats to neprašiau. Vis dėlto tokios vertybės dirbtuvėje be specialios apsaugos verčiau nepalikti, jeigu nori ramiai miegoti. Be to, penkis amžius žemėje išgulėjęs metalas yra trapus – maža kas nešiojant galėtų nutikti“, – sako D.Gerlikas.

Dirbama plika akimi

Juvelyras jau dešimtmetį vadovauja Vilniaus senamiestyje įsikūrusiai juvelyrikos mokyklai ir galerijai „Vilnensis“, kurioje prie specialiai įrengtų stalų gaminti papuošalus gali išmokti kiekvienas norintis. Pačiam Darijui studijuoti Vilniaus dailės akademijoje nusišypsojo laimė kaip tik tuo metu, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir užsienio šalys pradėjo siūlyti stipendijas mūsų studentams. D.Gerlikas su Italijos užsienio reikalų ministerijos stipendija Florencijon išvyko pusmečiui, bet savo paties iniciatyva liko ten aštuoneriems metams. Iš pradžių Florencijos universitete studijavo architektūrą, vėliau mokėsi juvelyrikos. Tačiau reikšmingiausiais juvelyras vadina trejus garsaus meistro Leonardo Chilleri dirbtuvėse praleistus metus. Chilleri juvelyrų šeima jau nuo XIX a. kolekcionuoja brangenybes, turi savo parduotuves ir dirbtuves.

„Italijoje beveik 90 proc. juvelyrų naudojamų brangakmenių iki šiol yra deimantai, spinduliuojantys savo vidinę jėgą ir todėl visais laikais vertinti turtuolių. Kadangi į šios šalies uostus pirkliai iš Indijos ir Turkijos atplukdydavo daug brangakmenių, juvelyrai turėjo puikias sąlygas savo meistriškumui ugdyti. Ten susiformavo ir savitos šio amato technologijos, kurių mūsų meistrai iki šiol nenaudoja. Pavyzdžiui, akmenys į metalo apsodus Italijoje iki šiol dedami naudojant štikeliais vadinamus kaištukus. Be to, laikomasi tradicijos dirbant nesinaudoti didinamuoju stiklu, nes klientai mato ir vertina tavo kūrinį plika akimi“, – pasakoja tikrose italų juvelyrų dirbtuvėse patirties sėmęsis D.Gerlikas.

„Italijoje beveik 90 proc. juvelyrų naudojamų brangakmenių iki šiol yra deimantai, spinduliuojantys savo vidinę jėgą ir todėl visais laikais vertinti turtuolių

Elektros neatsisakė

Gamindamas valdovams priklausiusių žiedų kopijas juvelyras neturėjo tikslo pedantiškai laikytis XVI a. juvelyrų naudotų technologijų. Meistras neatsisakė savo elektrinio grąžto, elektrinės krosnelės emaliui degti ir jau tikrai nesirengė dirbti žvakių šviesoje. Sako tiesiog negalėjęs sau leisti vienam projektui skirti šitiek laiko.

„Įdomiausia buvo atrasti nežinomo meistro rėžtuko paliktas žymes. Profesionaliu požiūriu tai nėra idealiai tobulas darbas, bet tuo šie žiedai ir yra jaukūs, gyvi, kalbantys. Papuošalus anuomet gamindavo ilgai – padaryti žiedą užtrukdavo apie pusmetį. Ir užsiimdavo tuo ne vienas žmogus: vyriausiajam meistrui dirbtuvėse talkindavo mažiausiai pora pameistrių ir dar keturi penki nekvalifikuoti pagalbininkai, kurie paduodavo įrankius, patrindavo, pašlifuodavo“, – pasakoja D.Gerlikas.

Vis dėlto kalbant apie paties aukso grynumą reikėtų prisiminti, kad tuo metu dar nemokėta jo išgryninti tiek, kiek dabar. Todėl senasis auksas dėl gausesnių sidabro, vario ir kitų metalų priemaišų dažniausiai būdavo sodresnės spalvos. Ne veltui nūdienos ekspertai, nustatinėdami papuošalų amžių, atlieka ir paties aukso cheminę analizę. Remiantis tokiais tyrimais buvo datuojami ir Valdovų rūmų teritorijoje rasti žiedai.

Vis dėlto kalbant apie paties aukso grynumą reikėtų prisiminti, kad tuo metu dar nemokėta jo išgryninti tiek, kiek dabar. Todėl senasis auksas dėl gausesnių sidabro, vario ir kitų metalų priemaišų dažniausiai būdavo sodresnės spalvos.

Itališkos mokyklos žiedas

Vienas jų – jau minėtas žiedas su deimantu, kadaise sužavėjęs juvelyrą. Šį žiedą, rastą kartu su keraminių indų ir koklių liekanomis, puošia grakštūs vynuogių spurgelių formos raižiniai ir dviejų spalvų emalis.

„Ir tikrai – man jis, turintis daug negatyvinės (tai yra į vidų išlenktos) formos detalių ir kompozicija primenantis gėlės žiedą, iki šiol pats gražiausias. Jo deimantas yra kvadrato formos, piramidinio šlifavimo, bet turintis kelias papildomas briaunas. Tokie deimantai buvo ypač populiarūs XVI a. viduryje. Kadangi deimantas – ypatingai kietas ir sunkiai šlifuojamas akmuo, Renesanso laikais jame niekas nešlifuodavo tiek briaunų, kiek priimta dabar. Šiais laikais panašus deimantas turėtų 58 briauneles, o senojo žiedo akmuo teturi 10. Kadangi Lietuvoje taip šlifuoti deimanto niekas neapsiėmė, po ilgų paieškų tik Londone pavyko rasti pagyvenusį meistrą, kuris turėjo savo stakles ir sutiko imtis tokio ekskliuzyvinio darbo“, – pasakoja D.Gerlikas.

Žiedą su deimantu juvelyras priskirtų itališkai juvelyrikos mokyklai. Tokia versija tikėtina žinant, kad karalienė Bona Sforca į Lietuvą buvo atsikvietusi Italijos meistrų. Panašiai elgdavosi ir kitos iš svetimų kraštų atitekėjusios karalienės, kartu atsigabendavusios savo papuošalus ir kraičio dalį. Todėl D.Gerlikas spėja, kad kitas Valdovų rūmų teritorijoje rastas auksinis žiedas su rubinu į rūmus galėjo atkeliauti su pirmąja Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaite, nors istorikai neturi žinių tokiai prielaidai patvirtinti. Tiesiog žiedas skirtas labai liaunam piršteliui, o Elžbieta ištekėjo paauglė ir mirė sulaukusi vos devyniolikos.

Be to, žiedas su rubinu savo stilistika priklausytų vokiečių juvelyrikos mokyklai. Vokiečių meistrų tais laikais būta ir Vilniuje. Jų žinias vėliau perėmė jiems padėję vietiniai meistrai. Tačiau kas konkrečiai gamino Valdovų rūmuose rastus žiedus, nėra patikimų žinių: tai neidentifikuotų meistrų kūriniai.

Rubinai ir špineliai

Didelio, maždaug 0,8–0,9 karato dydžio natūralaus rubino, tinkamo šio karališko žiedo kopijai, irgi teko ilgai ieškoti. Paaiškėjo, kad šiais sintetinių rubinų laikais natūralų tokių matmenų rubiną jau sudėtinga rasti, o jų kainos prilygsta deimantų kainai. Pagrindinės šio akmens radimvietės dabar yra Birmoje, kuri garsėja ypatingo „balandžio kraujo“ raudonumo rubinais.

„Nors tais laikais dar nebuvo sintetinių rubinų gamybos technologijų, tai nereiškia, kad nepasitaikydavo netikrų rubinų. Tiesiog klastotojai vietoj tikro rubino „prakišdavo“ panašios spalvos natūralų, tik minkštesnį ir pigesnį akmenį – špinelį. Klastotes būdavo įmanoma atpažinti nebent pasiryžus patikrinti akmens kietumą. Nenuostabu, kad šiuolaikiniai prietaisais ginkluoti tyrinėtojai špinelių vietoj rubinų aptiko netgi Anglijos karalienės karūnoje“, – pasakoja D.Gerlikas.

Dėl pasikeitusių šlifavimo technologijų juvelyrui teko ieškoti didesnio rubino, kad galėtų jį peršlifuoti reikalingu kontūru. Kai tinkamą akmenį vis dėlto pavyko rasti, juo užsiėmė senovinę formą rubinui suteikęs gemologas Mindaugas Čebatariūnas.  Kadangi tais laikais brangakmeniai šlifuoti paprasčiau, tam, kad rubinas ryškiau spindėtų, meistrai po akmeniu žiede dėdavo plonutės sidabro folijos atšvaitą.

Žiedas su rubinu taip pat nustebino D.Gerliką kontrastinga mažo apskritimo skersmens ir stambaus, maždaug 0,8–0,9 karato, akmens proporcija. Senovinė akmens įtvirtinimo technologija, kai jis ne panardinamas metale, o iš viršaus  prispaudžiamas metalo kojytėmis, optiškai jį dar labiau padidina.

Auksinis žiedas su rubinu buvo rastas kasinėjant buvusio rūmų tualeto vietoje. Matyti, kad auksas buvo puoštas emaliu, kuris šimtmečių egzamino neištvėrė: raižiniuose matyti tik pavieniai emalio luobelės trupinėliai. Todėl juvelyras atkūrė du žiedo variantus: vieną – originalaus radinio, eksponuojamo muziejaus stende, kitą – emaliu dengto žiedo, kuriuo kadaise galėjo grožėtis jo savininkė.

Nuoširdumas, taika ir šlovė

Trečiojo rekonstruoto žiedo pavyzdžio juvelyras neturėjo, nes Barboros Radvilaitės žiedas, rastas tvarkant Vilniaus katedros rūsius po didžiojo 1931-ųjų potvynio, yra paslaptingai dingęs. Aišku tik tiek, kad vandeniui nuslūgus šventovės kriptoje tąsyk buvo rasti trijų Lietuvos valdovų – Aleksandro Jogailaičio, Elžbietos Habsbugaitės ir Barboros Radvilaitės kapai su brangenybėmis. Kartu su Radvilaitės palaikais aptikta karūna, skeptras ir valdžios ženklas – obuolys. Karalienės kaklą puošė auksinė grandinėlė, dešinę ranką – du žiedai: vienas pintas, kitas puoštas dviem deimantais. Ant kairės rankos rastas auksinis žiedas su trimis brangakmeniais – baltu deimantu, žaliu smaragdu ir raudonu rubinu.

Būtent pastarąjį iš detalių grafikos piešinių, darytų 1932 m. surengtoje brangenybių ekspozicijoje, dabar atkūrė D.Gerlikas. Manoma, kad šį žiedą savo mylimajai dovanojo jos vyras Žygimantas Augustas. Iš išlikusių Barboros laiškų Žygimantui Augustui žinoma, kad laiškuose ji gaudavusi ir žiedus. Šaltiniai mini paties Žygimanto Augusto turėtą lobyną su daugybe brangakmenių, kurių gausa nustebino netgi popiežiaus pasiuntinį Bernardo Bongiovanni. Jo lobyne minima ir 15 tūkst. svarų paauksuoto sidabro, atgabento iš Venecijos.

Nors viduramžiais nešioti saikingai, Renesanso epochoje žiedai tapo labai populiarūs. Tačiau tik nuo XVIII a. žiedus pradėta nešioti dėl grožio. Iki tol jie turėdavo įvairią praktinę paskirtį: tai būdavo arba didiko antspaudas, arba santuokos ar sužieduotuvių simbolis, arba skiriamasis reprezentacijos ženklas, arba relikvijorius, arba tiesiog magijos priemonė, nešiota kaip naujųjų laikų amuletas. Todėl Renesanso laikais žieduose naudoti akmenys turėjo svarbią simbolinę reikšmę. Deimantas reiškė nuoširdumą, nuolankumą, smaragdas – taiką, ramybę, o rubinas – šlovę ir sėkmę. Todėl galima sakyti, kad Barboros Radvilaitės žiedas linkėjo jai svarbiausių tos epochos vertybių.

Tačiau tik nuo XVIII a. žiedus pradėta nešioti dėl grožio. Iki tol jie turėdavo įvairią praktinę paskirtį

Auksiniai papuošalai – neamžini

Vertindami nūdienos akimis pastebėtume, kad senieji meistrai aiškiai persistengdavo su dekoru: šių laikų juvelyras, turėdamas rankose tokius vertingus brangakmenius, veikiausiai rinktųsi subtilesnes metalo formas, leidžiančias dar labiau akcentuoti pačių akmenų grožį.

Bet D.Gerlikas ragina nepamiršti, kad žiedai buvo skirti valdovams, o šie privalėdavo aplinkiniams kelti akinantį, kone antgamtiško spindėjimo įspūdį, taip palaikydami savo ypatingos kilmės legendą. Taigi valdovai siekdavo išskirtinio puošnumo ir rungtyniaudavo juo tarpusavyje. Nei apdarams, nei juvelyrikai jie netaupydavo valdomos šalies biudžeto. Pavyzdžiui, viena auksu siuvinėta Italijos valdovų Medičių aksominė skraistė savo kaina prilygo ištisiems rūmams. O juk panašių prabangos atributų Medičių aplinkoje buvo daug. Valdovų tikslas ir buvo pabrėžti savo išskirtinumą, viešai pasididžiuoti sukauptais turtais. Todėl kiekvienas jų nešiotas drabužis ar papuošalas privalėdavo būti „pats pačiausias“.

Įdomu, kad panašių į Valdovų rūmuose rastus XVI a. žiedus netgi turtingesnėse Europos valstybėse nėra išlikę daug. Priežastis – dažnai nešiojamas auksas sudyla, susidėvi, o perlieti jį naujam, madingesniam papuošalui nesudėtinga. Taip elgdavosi ir valdovai. Todėl geriausios būklės archeologų randami tie žiedai, kurie pačių šeimininkų būdavo pamesti, gerai paslėpti arba kartu su jais nukeliaudavo į kapą.

„Pats esu taisęs nemažai praėjusio šimtmečio pradžios žiedų, todėl galiu konstatuoti, kad ir per vieną amžių auksas pastebimai susidėvi: įskyla, sulūžta pagrindas arba nudyla akmenis laikančios kojytės. Tokio žiedo jau nebeįmanoma nešioti, o pataisyti irgi neišeina, todėl dažniausiai iš seno gaminamas naujas papuošalas. Plonesni kasdien nešiojami (pavyzdžiui, vestuviniai) žiedai gali sudilti ir per pusę šimto metų. Žinoma, skrynelėse saugomi papuošalai išlieka ilgiau, nes auksas nesioksiduoja ir, priešingai nei žalvaris ar sidabras, yra atsparus aplinkos poveikiui. Todėl būtent auksiniai papuošalai archeologų aptinkami geriausios būklės“, – pasakoja D.Gerlikas.

Visą šį savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA