Jei tarp kelių darbo susitikimų turite laisvą valandėlę sostinės Senamiestyje – nebūtina iškart sukti kavinėn. Tebūnie tai proga patyrinėti, ką įdomaus siūlo čia susispietusios meno galerijos.

Pradėkime nuo Aliaus Berdenkovo drožtų kūnų raizgalynės „Akademijoje“. Gerąja prasme vyriška paroda, leidžianti ne tik stebėtis iš žmonių figūrų sudėliotais falo formos bokštais (kaip čia neprisiminsi Ričardo Gavelio…), bet ir pamąstyti apie didžiūnus ir pasmerktuosius, apie asmenybės brandos etapus, apie sociume neišvengiamą konkurenciją ir kitus gyvenimiškus aspektus. Auksinėmis detalėmis puošti A.Berdenkovo kūriniai šįkart stambesnio formato, todėl menininką persekiojantiems vagims gali pasirodyti neparankūs. Kompaniją skulptūroms palaiko ant sienų eksponuojami patyrusia ranka brūkštelėti moterų ir vyrų aktai.
Daugiau laiko pareikalaus „Titaniko“ parodų salės. Ypač išsami lietuviško siurrealizmo apraiškų apžvalga „Dienos svajos, nakties košmarai“. Eikite drąsiai: dienos svajų čia daugiau negu nakties košmarų. Jei prie Šarūno Saukos tapytų sapnų ir Valentino Antanavičiaus lėlių koliažų jau esate pripratęs, greičiausiai padarysite išvadą, kad lietuvių dailininkai, netgi sovietmečiu paišydami sau, nebuvo aistringi Salvadoro Dali tradicijų sekėjai. Kaip taikliai pastebi parodos kuratorė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, lietuviški košmarai dažniau teprimena meninės fantazijos nulemtus miražus, kuriuose iškraipoma ar sąmoningai dekonstruojama realybė.

Japoniškos introdukcijos

Atgaivą nuo siaubo miražų rasite kitoje „Titaniko“ ekspozicijoje, pristatančioje dvylikos japonų autorių kakedžiku – tapybą ant popieriaus ar šilko ritinėlių. Nuo senų laikų japonai kabindavo kakedžiku svetainėje, kad parodytų savo pagarbą ir svetingumą svečiams. Tokiuose kūriniuose dažniausiai vaizduojamos gėlės, paukščiai, kraštovaizdžio motyvai. Vieni naudoja šiuolaikiškas tapybos priemones, tokias kaip įprastas popierius, akriliniai dažai ar guašas, kiti – tradicines medžiagas: ryžių popierių, šilką bei natūralių ingredientų japoniškus dažus. Gerbiančioje gamtos kaitą kultūroje svarbus piešinio sezoniškumas, todėl šeimininkas privalo parinkti kakedžiku, atspindintį metų laiką bei svečių atvykimo progą. Nebenaudojamas kūrinys tiesiog susukamas į ritinėlį, neužimantį daug vietos. Vis dėlto šiandien jau retas japonas pasitinka svečius, pakabinęs kakedžiku.
Pratęsdami japonišką tematiką, galite užsukti į grafikos galeriją „Kairė-dešinė“, kurioje tarp kitų jaunų autorių rasite Tatjanos Diščenko parodėlę „Murakami manija“. Dailininkė neslepia, kad kūrybai ją neretai įkvepia japonų rašytojo Haruki Murakami knygos, žadinančios įvairiausius vaizdinius. Rankų darbo knygos pagamintos senoviškais japonų įrišimo būdais – „orichon“ (susiūtos iliustracijos) ir „kansubon“ (ritiniai su piešiniais).
„Mane visuomet traukė ir domino japoniška minimalizmo estetika, simbolizmo kalba, aiškumas ir santūrumas. Patinka menamas paprastumas – mažai žodžių, daug potekstės. Neatsitiktinai į meno kūrinį įtraukiu tuščią, kartais nebaigtą fragmentą, kad žiūrovas pats intuityviai užbaigtų autoriaus sumanymą. Tačiau kūriniuose personažai pasakoja metaforų kupinas istorijas, kurios yra užbaigtos. Kaip haiku“, – teigia T.Diščenko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.