"Veido archyvas

D.Juškaus planuose – galerijos Londone ir Niujorke

“Užaugau šioje galerijoje. Čia nuolat šurmuliuodavo dailininkai – akademijos dėstytojai, nes parodų tuomet dar būdavo nedaug. Greta esančiame pastatėlyje, kur veikė keramikos parduotuvėlė, aš pats po pamokų turistams suvenyrus į popierių vyniodavau. Rankų darbo juodoji keramika, tuomet kainavusi juokingus pinigus, tarp užsieniečių buvo labai populiari”, – su šypsena prisimena Donatas.

Grafikos skyrius tuomet veikė dar viename, anapus Sereikiškių vartų esančiame namelyje, tačiau įrengus priestatą galerija tilpo po vienu stogu. Čia dabar ir kviečia galerijos dvidešimtmečiui skirta paroda, kurioje eksponuojami Juškų šeimos keletą dešimtmečių kaupti lietuvių modernistų kūriniai.

Tačiau Donatas užsimena, kad trečdalis paveikslų jau dabar, prabėgus vos savaitei nuo parodos atidarymo, turi naujus šeimininkus. Ar negaila išparduoti šeimos “aukso fondą”? “Žinoma, kad gaila. Gerus kūrinius visuomet skaudu pardavinėti, nes žinai, kad jiems lygiaverčių gali ir neberasti. Bet reikia pasirinkti: arba esi turtingas, prabangą kaupti sau leidžiantis kolekcininkas, arba meno kūrinių prekyba besiverčiantis galerininkas. Mums galerija – šeimos verslas. Negalime virsti dar vienu turinčiu kuo pasigirti muziejumi”, – aiškina šeimininkas.

Geriau mažiau autorių ir daugiau jų paveikslų

Daugelis parodoje eksponuojamų paveikslų sukurti maždaug prieš pusę amžiaus. Įdomu, kad galima išvysti nemažai etapinių, unikalių autorių kūrybos pavyzdžių. Tarkim, Leono Katino “Natiurmortas” (1965) pristato dailininką tokį, koks jis buvo prieš pat užsitarnaudamas pirmojo Lietuvos modernisto vardą. Netipiškas dabartiniam Valentinui Antanavičiui ir “Vakaras Beržore” (1970): jei nebūtum susipažinęs su Lietuvos XX a.antrosios pusės dailės istorija, sunkiai pavyktų įspėti vėliau koliažais ir asambliažais pagarsėjusį paveikslo autorių. O Vinco Kisarausko “Urbanistinė kompozicija” (1967) išsiskiria faktūrine tapyba ir unikaliu geltonu koloritu, kurio dailininkas imdavosi labai retai.

"Veido" archyvas

Per savaitę pavyko parduoti jau trečdalį jubiliejinės ekspozicijos kūrinių

Galerijos savininkas neslepia, kad būtent šis paveikslas parodoje įkainotas brangiausiai – 40 tūkst. Lt. “Savo mėgiamoms griežtoms konstrukcijoms dailininkas čia “įdėjo” pašaipias akytes, ir paveikslas virto sovietinio realizmo šaržuote. Tokie dalykai kolekcininkams labai patinka”, – teigia D.Juškus.

Ar renkantis dailininko paveikslą verčiau orientuotis į tipiškus, ar į netradicinius autoriaus kūrinius? “Mano nuomone, apskritai neverta pirkti vieno to paties autoriaus kūrinio – kur kas įdomiau turėti kelis skirtingą jo kūrybos laikotarpį atspindinčius paveikslus. Tarkim, Antanas Gudaitis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo vienoks, po kelerių metų grįžęs iš Paryžiaus – jau visiškai kitoks, o aštuntajame dešimtmetyje jo kūryba patiria dar vieną virsmą. Neturint supratimo, ką dailininkas veikė anksčiau arba vėliau, jo vertinimas tampa vienpusiškas ir neteisingas. Todėl esu linkęs rekomenduoti verčiau apsiriboti mažesne autorių grupe, bet turėti bent po keletą jų darbų. Retrospektyvinis požiūris suteikia kolekcijai gilumo”, – pataria galerininkas. Ir priduria, kad neretai tradiciniu žymių dailininkų vardų sąrašėliu pradėję žmonės vėliau patys, susidomėję vienu ar kitu menininku, keičia savo kolekcijos kryptį.

Planuoja galerijas pasaulio didmiesčiuose

Meno kūriniais prekiaujančios galerijos vienos pirmųjų savu kailiu pajuto krizės sukeltus verslininkų bankrotus. Tačiau kainoms kritus susidarė palankios sąlygos norintiems į meną investuoti. “Investicijos į laiko patikrintą modernizmo klasiką ganėtinai saugios, nors sunkmečiu nuleistos kainos ir neatitiko tikrosios paveikslų vertės. Jeigu dvidešimt tūkstančių kainuojantį darbą buvo galima įsigyti už dešimt tūkstančių – tai nereiškia, kad jo vertė krito perpus. Tiesiog laiku investavusieji ateityje gali tikėtis dvigubai didesnės nei įprasta grąžos”, – teigia D.Juškus.

Ar “Juškus gallery” jau pajuto atkuntančią meno rinką? “Pajutome ne tik mes, bet ir didieji pasaulio aukcionai.

Sunkiausią laikotarpį, padedami ištikimų klientų, jau išgyvenome. Kitas dalykas, kad modernistų darbais prekiaujančios galerijos Lietuvoje greitai neturės ką veikti, nes senka paveikslų pasiūla: vertingiausi kūriniai “nusėda” muziejuose ir tarp privačių kolekcijų, jų judėjimas nėra toks intensyvus kaip norėtųsi. Tarkim, didžiąją Stasio Ušinsko palikimo dalį jau yra supirkęs kolekcininkas Edmundas Armoška. Rimtų privačių dailės rinkinių Lietuvoje apskritai tėra kelios dešimtys, korporatyvių kolekcijų – tik užuomazgos. Kadais domėjomės galimybėmis Lietuvoje prekiauti užsienio modernistų paveikslais, tačiau supratome, kad mintis netikusi, nes kainos prasidėjo nuo 100 tūkst. eurų. O kai lietuvių modernistus mėgini įsiūlyti Europos rinkai, jie mūsų Gudaičiui, Kisarauskui ar Ušinskui kaip priešpriešą nurodo panašiu laikotarpiu kūrusius Fernand’ą Leger, Chaimą Soutine’ą, Edvardą Munchą ar Pablo Picasso. Ir šie vardai tau pasako viską”, – pabrėžia D.Juškus.

Pasak jo, Lietuva neturi konjunktūrinių įtakingų vadybininkų dėmesį pritraukiančių šiuolaikinio meno pristatymo centrų (nesvarbu, ar tai būtų Guggenheimo, ar Prado, ar bet kuris kitas tapatus muziejus), o Tarptautinė Vilniaus meno mugė kol kas ir liko regionine muge. Nedėjome beveik jokių pastangų populiarinti savo klasikus pasaulyje, tad neverta tikėtis ir jų pripažinimo. “Tarkim, V.Kisarausko paveikslus galėtume pristatyti kaip įdomias antisovietines refleksijas, tačiau išprusęs ekspertas pasakys, kad jo darbų technika “iš akies” verta maždaug penkių tūkst. eurų. Tuo tarpu tam, kad apsimokėtų rimtai “prasukinėti” dailininko vardą užsienyje, paveikslai turėtų būti vertinami šimtais tūkstančių”, – pasakoja galerininkas.

Vis dėlto Donatas neslepia ambicijų per artimiausią dešimtmetį atidaryti po galeriją Londone ir Niujorke. Gali būti, kad tam bus pasitelkti užsienio partneriai. “Lietuvių menas šiose galerijose turėtų sudaryti 10–15 proc. pasiūlos, antraip būtų sunku išgyventi. O kolekcijos pagrindas – užsienyje žinomi rusų modernistai”, – pabrėžia perspektyvą pašnekovas.

Ateities kursas – marinistinė dailė

Iš kitų Lietuvos galerijų “Juškus gallery” išsiskiria tuo, kad prekiauja ne konsignacijos būdu, o yra tikrieji “art dealer’iai”, t. y. parduoda savo pačių prieš tai įsigytus meno kūrinius. Tam, kad būtų ką pasiūlyti klientams, ši kolekcija turi būti nuolat papildoma, – taip ir sukasi užburtas ratas.

Bet ar lieka paslėpta tokių “neliečiamų” vertybių, kurias Donatas kada nors perleis savo vaikams – pustrečių metukų dukrai Norai ir keturių mėnesių sūnui Leonardui? “Yra, tik šis fondas ne itin gausus. Ir daugiausia jame piešinių”, – prisipažįsta Donatas.

Dabartinis galerijos savininkas viliasi, kad jo vaikai užaugę tęs šeimos tradiciją: “Jie, nuo mažens pratinami vertinti meną, turi šansų tapti Lietuvos elitu, įgyti “mėlynojo kraujo” šlaką. Juk svarbiau ne milijonai sąkaitose, o aukštas mentalitetas, kūrybiškas požiūris į gyvenimą. Jei norės – dar po dvidešimties metų jau pradės čia dirbti vadybininkais. Atžalų perspektyvos mane motyvuoja labiau nei uždarbio dydis”.

Beje, išgyventas sąstingis dailės rinkoje D.Juškų paskatino imtis kitokių žygių: nuomojama jachta, pagerbiant šešioliktojo amžiaus keliautoją Mikalojų Kristupą Radvilą-Našlaitėlį, su draugais apiplaukti Viduržemio jūrą. “Su “Gold of Lithuania” komanda kitą vasarą planuojame lankytis Maroke, Alžyre, Portugalijoje ir pietų Ispanijoje. Ibicoje po dviejų mėnesių žygio planuojame linksmą jo uždarymo vakarėlį. Kadangi komandą sudarys apie dvidešimt žmonių, greičiausiai plauksime dviem jachtomis”, – pasakoja pašnekovas. Pats D.Juškus netrukus žada vykti prie Viduržemio jūros laikyti tarptautinių I eilės jachtos vairininko egzaminų.

Potraukis burėms vis smarkiau veikia ir Donato meninį skonį: “Namuose jau turiu keletą darbų marinistikos tematika. Neslėpsiu – yra ir idėja pamažu pereiti prie marinistinės kolekcijos formavimo. Žinoma, tai būtų ne vien lietuvių autorių paveikslai. Lietuviškosios marinistikos dailės kūrinių apskritai nėra daug, tačiau tuo smagesnė tampa tokių kūrinių medžioklė”.