"veido" archyvas

“Lietuvoje meno rinka įvairesnė nei Kijeve”, – tvirtina O.Ščeluščenka

“Mūsų šalyje daugiau meno pirkėjų, o pas jus – kūrėjų. Todėl lietuvių menininkus reikėtų integruoti Ukrainoje”, – “Veido” žurnalistę įtikinėjo garsios Kijeve privačios šiuolaikinio meno galerijos “Cechas” įkūrėjas Oleksandras Ščeluščenka.

Lietuvių menininkai jo galerijoje – tokie dažni svečiai, kad ukrainiečiai Oleksandrą šelmiškai traukia per dantį klausinėdami, ar šis dar nepakeitė pilietybės. Tačiau guvus vyriškis, anksčiau dirbęs kino ir reklamos srityje, didžiuodamasis primena, kad jo gyslomis teka viena šešioliktoji lietuviško prosenelės kraujo.

Į atidarymus – pro griežtą apsaugą

“Cechas”, vertinant lietuviškais masteliais, įsikūręs atokiau nuo turistams demonstruojamo miesto centro, tačiau kijeviečių tai netrikdo. Buvęs pramoninis rajonas Dnepro slėnyje pamažu keičia savo veidą, link jo įkalne artėja šiuolaikiškų kotedžų kvartalai. Nekilnojamasis turtas Kijeve – brangus, tad 325 kvadratinių metrų ploto “Cechas” laikomas didžiausia Kijeve (po oligarcho Viktoro Pinchuko įsteigto meno centro) privačia galerija. “Tačiau “Cechas”, priešingai nei V.Pinchuko centras, parodų kuratoriaus vaidmeniui nekviečia garsaus kovų meistro Vitalijaus Kličko”, – ironizuoja O.Ščeluščenka.

“Dauguma Kijevo galerijų – kūrinių prigrūstos meno parduotuvės, kuriose nėra vietos net sofai pastatyti. Matote šias skulptūras? Jas man laikinai patikėjo kolegos, po parodų neturintys kur darbų sandėliuoti. O aš mačiau daug sėkmingai veikiančių galerijų Vakaruose, todėl ieškojau kitokios erdvės: tokios, kuri būtų patogi bet kokių parametrų kūriniams eksponuoti, saugoti ir kartu tiktų lankytojams jaukiai priimti “, – pasakoja šeimininkas.

Baltai išdažyto buvusio cecho gale, virš baro, įrengta nedidelė palėpė. Joje telpa maža paveikslų saugykla, šeimininko darbo stalas ir baltos odos sofa, ant kurios sėdint smagu gurkšnoti gerą vyną ir stebėti ekspozicijų salę iš viršaus.

Kiekvieną popietę praverti buvusio eksperimentinių metalo vožtuvų, o dabar – šiuolaikinio meno cecho duris gali bet kuris to pageidaujantis smalsuolis. Tačiau be savininko kvietimo geriau nemėginkite patekti čia parodų atidarymo vakarais: tada prabangius svečių automobilius aikštelėje rikiuoja ir prie durų kvietimus uoliai tikrina desantininkus primenantys apsaugos vyrukai. Tokia didmiesčio specifika: norinčiųjų patekti ten, kur renkasi turtingieji, – daug, o šeimininkas turi atsakyti už savo svečių ir meno kūrinių saugumą. Todėl jei ankstesniame “Cecho” vakarėlyje pernelyg įsijautėte arba turite uždelstų finansinių įsipareigojimų galerijos savininkui – labai tikėtina, kad ginkluotas apsaugininkas paprasčiausiai užtvers jums kelią.

Dauguma klientų – užsieniečiai

O.Ščeluščenka neslepia ir kuruojamiems menininkams esąs ganėtinai griežtas. Jei nori būti “Cecho” atstovaujamu dailininku (o tokių norinčiųjų netrūksta) – privalai ne tik sudominti galerijos savininką meninėmis idėjomis, bet ir paisyti jo nustatytų taisyklių. Iš jų pati svarbiausia, bet ukrainiečiams sunkiai suvokiama – nebendradarbiauti su kitomis galerijomis ir neprekiauti paveikslais namuose ar dirbtuvėse. Net jei autorius ketina savo paties darbą dovanoti artimam draugui – pirmiau privalo gauti O.Ščeluščenkos leidimą. O šis mainais tikriausiai paprašys dar vieno autoriaus paveikslo galerijos dispozicijon. “Savaime aišku, tokie atvejai nebūna dažni. Antraip dovanotume paveikslus į kairę ir į dešinę ir liktume nieko neuždirbę”, – šypteli Oleksandras.

Skaičiai byloja patys: galerijos užuomazgos laikotarpiu O.Ščeluščenka turėjo šešias dešimtis globojamų menininkų, o dabar, po penkerių metų, – vos šešis. Kiti nepateisino vilčių arba pažeidinėjo nustatytas taisykles. “Tas taisykles ne aš sugalvojau – panašiu principu veikia žymiausios Europos galerijos. Tačiau Ukrainoje, kur daug metų profesionalių meno vadybininkų nebuvo, dailininkai įprato patys sau būti “vaikščiojančiomis galerijomis”. Ir bendradarbiaudami su manimi leisdavo sau neleistinus dalykus. Tarkim, kitą dieną po parodos uždarymo susirinkdavo paveikslus ir parduodavo juos sutartinėmis kainomis. Man sakydavo, kad paveikslas kainuoja dešimt tūkstančių, o patys parduodavo jį už tris. Aišku, kad klientai vėliau atėję juokdavosi… Taip Kijeve įprasta: galerininkai apgaudinėja menininkus, menininkai – galerininkus, ir visi stengiasi kažkaip išgyventi. Bet aš atėjau iš verslo pasaulio ir norėjau dirbti pagal sąžiningas taisykles”, – pabrėžia “Cecho” įkūrėjas.

Ukrainos rinkoje, pasak O.Ščeluščenkos, tebekaraliauja tapyba ir grafika. Kitokie meno objektai čia paprasčiausiai neturi paklausos, todėl neatsiranda ir kūrėjų. “Jūsų meno rinka gerokai įvairesnė. Tai įrodė neseniai “Ceche” kartu su Lietuvos ambasada Ukrainoje surengta paroda “Best of Lithuania”, kuri netrukus sulauks konceptualaus tęsinio “Best of Lithuania 2″, – pasakoja galerijos šeimininkas.

Beje, lietuviai gali džiaugtis patekę į neblogą kompaniją: savo pieštus portretus “Ceche” neseniai eksponavo O.Ščeluščenkos galeriją personalinei parodai Kijeve pasirinkusi prancūzų aktorė Juliette Binoche. Kino garsenybė pati viešėjo Ukrainos sostinėje ir mielai klausėsi komplimentų, kuriais ją už grafikos meistriškumą apibėrė ukrainiečiai kolegos.

Ar Ukrainos meno rinką palietė krizė? Oleksandras tvirtina, kad taip: “Anksčiau buvo madinga pirkti paveikslus įstaigoms ir viešbučiams, bet sunkmečiu procesas įstrigo. Dabar daugiausiai mūsų nuolatinių klientų – meno kolekcionierių – gyvena Rusijoje ir Vakarų Europoje: Belgijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Ir tik penki tokie beliko Kijeve. Dauguma Ukrainos turtuolių vis dar žavisi saldžiu saloniniu interjeriniu menu, kurio mano galerijoje nepamatysi”, – aiškina “Cecho” savininkas.

Brangiausias – 15 tūkst. eurų

Iš šešių menininkų, kuriems atstovauja, galerininkas per geriausius tarpininkus – galerijoje saugomus paveikslus – pristato du: tapytojus Nikolajų Belousą ir Eugenijų Petrovą. Apie pirmąjį, pasinaudojęs profesionalaus kinematografininko diplomu, O.Ščeluščenka baigia susukti dokumentinį filmą “Kolianas”. Filme apie dailininką byloja moterys, įsigijusios nepigiai kainuojančių N.Belouso paveikslų. “Mūsų Kolianas – stiprus, vienišas užmiesčio trobelėje gyvenantis vilkas, todėl juo ypač žavisi moterys. Nebuvo sunku Nikolajaus gerbėjas prikalbinti filmuotis įsigytų paveikslų fone”, – teigia galerininkas.

N.Belouso paveikslai įdomūs tuo, kad sluoksnis po sluoksnio akrilu tapomi keliomis pasirinktomis, paletėje maišomomis spalvomis, kurios tarpusavyje nekontrastuoja ir galiausiai sudaro tarsi pro nerūpestingai nuplauto lango stiklą regimo vaizdo įspūdį. Tuštuma šiuose paveiksluose – visuomet juoda.

N.Belouso spalvų žaidimai iš žiūrovo reikalauja pagarbios distancijos ir įdėmaus žvilgsnio, o kito “Cecho” pasididžiavimo – Eugenijaus Petrovo darbai paperka realistiniais, bet visuomet tikslingai iškreiptais siužetais. Rainas “Katinėlis” kaimo keliuko fone dvigubai didesnis už šalia stovinčius vaikus, spalvoti “Neatskleistieji” smenga į pievą tarsi pamiršę laiku išskleisti parašiutus nelaimėliai. Kažkam patiks kruvinos bulterjerų imtynių scenos, kažkam – tropiniuose vandenyse tarp ryklių nardančios figūringos moterys. Naujausi E.Petrovo kūrinių ciklai – akvarelės sužavėjo Paryžiaus meno specialistus, kai buvo dvejus metus iš eilės pristatomi šio miesto Rudeniniame salone.

Kiek kainuoja “Cecho” siūlomų autorių darbai? O.Ščeluščenkos tvirtinimu – įvairiai, priklauso nuo menininko ir kūrinio formato. Brangiausiai galerijoje parduotas paveikslas kainavo 15 tūkst. eurų, tačiau siūloma ir 800 ukrainietiškų grivinų (maždaug 260 Lt) kainuojančių darbų. Nuo 30 iki 50 proc. paveikslo kainos tenka dailininką kuruojančiai galerijai. Žinoma, jei galerininkas pats prieš tai paveikslą įsigijo – parduoti jį gali už bet kokią sumą.

P.S. Už viešnagę “Ceche” ir pažintį su galerininku O.Ščeluščenka dėkojame susitikimą Kijeve organizavusiai Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje ir Gruzijoje Gabrielei Žaidytei.