"Veido" archyvas

Poetas bendravo su didžiausiais XX a. intelektualais: Albertu Einsteinu, Albertu Camus, Thomasu Mertonu

2011-ieji Lenkijoje ir Lietuvoje paskelbti poeto Czeslawo Miloszo, kurio gimimo šimtmetis netrukus bus minimas, metais. Apie tai – “Veido” pokalbis su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi Mindaugu Kvietkausku.

Cz.Miloszui skirtos monografijos, kurią baigia rengti du jos autoriai – literatūrologai Mindaugas Kvietkauskas ir Viktorija Daujotytė, vasarį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje skaitytojams pačiupinėti dar nepavyks. “Jau turime dvylika knygos lankų, trūksta tik kelių paskutinių skyrių. Su profesore esame pasidaliję konkrečias temas, tačiau dirbame “grandinės” principu: kai kur aš darau intarpus jos rašytame tekste, kai kur ji mano mintis praplečia”, – pasakoja M.Kvietkauskas.

Lietuvių mokslininkas turėjo galimybę padirbėti JAV Jeilio universitete, kur saugoma pagrindinė Cz.Miloszo didžiulio rankraštinio archyvo dalis – keli šimtai dėžių (beje, kitą archyvo dalį saugo Kalifornijoje gyvenantis poeto sūnus, ir kol kas vyksta derybos dėl jos perdavimo). M.Kvietkauskas tikisi, kad monografijoje pavyks paskelbti ir šiame archyve rastų nuotraukų, jei pavyks išspręsti autorinių teisių problemas. Jis pasakoja, kad matyti originalūs poeto rankraščiai ne tik smarkiai subraukyti, bet dažnai ir apipaišyti: “Labai norėtume kelis tokius piešinukus parodyti ir Lietuvos skaitytojams. Kartu, žinoma, bus skelbiama nemažai archyvinės medžiagos iš Cz.Miloszo paliktų rankraščių ir laiškų”, – pasakoja knygos autorius.

Kuo Miloszas skiriasi nuo Milašiaus

M.Kvietkauskas neabejoja, kad Cz.Miloszo palikimo tyrinėjimams gerokai daugiau nusipelnę lenkų, o ne lietuvių mokslininkai: jie šiai temai yra skyrę jau daug mokslinių monografijų. Dabar rengiama lietuviškoji monografija – tik pirmoji. “Be to, pasirodys Algio Kalėdos studija apie Lietuvos lenkiškąją literatūrą, kurioje daug dėmesio irgi bus skirta Cz.Miloszui. Tačiau lietuviškosios šios asmenybės refleksijos vis dar trūksta,” – pripažįsta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius.

Jo vadovaujamas institutas pernai pradėjo įgyvendinti Cz.Miloszo tyrinėjimams skirtą projektą: rengė seminarus, kuriuose vieną pranešimą skaitydavo Lietuvos, kitą – Lenkijos mokslininkas. Ar juose išryškėjo skirtingi valstybių kaimynių mokslininkų požiūriai? “Tarp lietuvių ir lenkų, kuriems artimos Cz.Miloszo pažiūros, nėra ir negali būti jokios įtampos. Ginčai kyla tik dėl politinio Cz.Miloszo asmenybės vertinimo. O politinis vertinimas Lenkijoje dar nenusistovėjęs, todėl ir skelbiant Cz.Miloszo metus buvo girdėti įvairiausių nuomonių. Kaimynai sieja Cz.Miloszo metus su savo pirmininkavimu Europos Sąjungai, tad kilo diskusijos, ar poetas vertas tokiu lygiu reprezentuoti Lenkiją, ar tai tas autorius, kuris atitinka lenko tapatybę. Juk Cz.Miloszas visuomet pabrėždavo savo kilmę, kurią siejo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) tradicija. Jis ne kartą yra kalbėjęs, kad neišsitenka konservatyviame lenkiškume, ir kritikuodavo lenkų tautos ir katalikybės suplakimą. Be to, poetas daugeliu atžvilgių neigiamai vertino tarpukario Lenkijos valstybę ir pritarė “Didžiosios Lietuvos”, t.y. Lenkijos ir Lietuvos konfederacijos, daugiakultūrės atminties idėjai. Nors, žinoma, suprato, kad po dviejų pasaulinių karų LDK nebeįmanoma prikelti”, – pasakoja M.Kvietkauskas.

Konservatyvaus tautiškumo požiūriu Cz.Miloszas nepatogus tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje, kurioje irgi netrūksta perdėto, kraštutinio nacionalizmo apraiškų. “Lenkijos plačiajai visuomenei (“žmogui iš gatvės”) Cz.Miloszas bent jau žinomas kaip iškili kultūros figūra. Lietuvos plačiajai visuomenei ši asmenybė tebėra nežinoma. Kai Seime ir Vyriausybėje vyko svarstymai dėl Cz.Miloszo metų paskelbimo, nuolat skambėjo abejonės, ar iš tiesų Cz.Miloszas mūsų žmonėms reikšmingas. Dėl M.K.Čiurlionio, kurio mirties šimtmetis šįmet irgi minimas, panašių diskusijų niekada nekildavo – visi sutinka, kad tai lietuvių meno genijus. O kas mums yra Cz.Miloszas? Atvirai kalbant, ne vienam valdžios veikėjui pirmiausia tekdavo priminti, kad Oskaras Milašius ir Czeslawas Miloszas – tai dvi skirtingos asmenybės”, – šypteli mokslininkas.

Šviesa ir tiesa bus mūsų herbas

Pats Mindaugas spėjo gyvam Cz.Miloszui paspausti ranką. “Buvau parašęs straipsnį apie vieną iš sudėtingesnių poeto gyvenimo epizodų – jo grįžimą į Lietuvą 1940 m. ir tariamo lietuviškojo paso istoriją. 1939 m., kai naciai okupavo Lenkiją, su pabėgėlių banga poetas atsidūrė Bukarešte. Iš ten apsisprendė grįžti į Vilnių, tuo metu kaip tik perduotą Lietuvos Respublikai. Ilgą laiką Lenkijoje sklido gandai, kad 1940 m. Cz.Miloszas išdavė Lenkiją ir tapo Lietuvos piliečiu, nes paėmė pasą, kuriame nurodyta jo lietuviška tautybė. Šią versiją savo atsiminimuose palaikė Juozas Keliuotis, kuriam per Juozą Urbšį pavyko išrūpinti dokumentą, su kuriuo poetas sėkmingai atvyko į Lietuvą. Tačiau pats Cz.Miloszas tvirtino, jog šiame dokumente apskritai nebuvo nurodyta jokia pilietybė – tai tebuvęs leidimas atvykti į Lietuvą”, – dėsto M.Kvietkauskas.

Jo straipsnį apie tai pageidavo skelbti Krokuvoje leidžiamas savaitraštis “Tygodnik powszechny”, tačiau lenkai norėjo, kad faktai būtų suderinti su pačiu Cz.Miloszu. Tuo metu minėto savaitraščio redaktoriumi dirbęs profesorius Andrzejus Romanowskis suderino vizito laiką, ir M.Kvietkauskas aplankė poetą jo bute Krokuvoje. “Iš pradžių Cz.Miloszas ilgai kartojo, kad galime skelbti kas tik mums patinka, nes jis daugiau nebenori dėl nieko aiškintis. Vėliau vis dėlto straipsnį peržiūrėjo ir išdėstė savo įvykių versiją. Dar vienas dalykas, kurį tuomet aptarėme, buvo 1940 m. “Naujojoje romuvoje” pasirodžiusi poeto esė “Apmąstymai apie gaisrų sezoną”, kurią Cz.Miloszas J.Keliuočiui įteikė prancūzų kalba. Teišliko lietuviškas šio teksto vertimas, kuris lenkų tyrinėtojams netgi nebuvo žinomas. Poetas patvirtino, kad esė originalo nebeturi, taigi lenkams teko ją išsiversti iš lietuvių kalbos”, – prisimena pašnekovas.

Jeilio universiteto archyvų medžiaga, anot M.Kvietkausko, patvirtina, kad Cz.Miloszo ryšiai su lietuvių kultūra visąlaik buvo labai intensyvūs. “Ketvirtajame dešimtmetyje Cz.Miloszą matome kaip “Naujosios romuvos” bendradarbį ir artimą J.Keliuočio bičiulį, su kuriuo kartu Kaune eina žiūrėti M.K.Čiurlionio paveikslų ir kuria Lietuvos ir Lenkijos muziejų kultūrinių mainų planus. Nenutrūksta ryšiai ir su tais draugais iš Lietuvos, kurie persikelia išeivijon. Negana to, buvusio vilniečio Juozo Kėkšto 1952 m. Argentinoje, Buenos Airėse lietuviškai išleista Cz.Miloszo “Epochos sąmoningumo poezija”, kaip dabar aiškėja, buvo pirmasis didžiojo poeto eilių rinkinys užsienio kalba. Vladas Drėma, jį gavęs, Cz.Miloszui prancūziškai parašė ilgiausią laišką, kuriame interpretavo jo eilėraščius. Tai buvo dviejų istorijos išskirtų bičiulių intelektualinis dialogas, plėtotas sudėtinga meno filosofijos kalba. Įprasta V.Drėmą gerbti kaip architektūros istoriką, bet kai pamatai, kokio aukšto lygio buvo jo meninė kultūra ir kokia puikia prancūzų kalba minėtas laiškas parašytas, – supranti, kodėl V.Drėma buvo vienas pirmųjų, kuriuos Cz.Miloszas aplankė atvykęs į nepriklausomą Lietuvą 1993-iaisiais”, – pasakoja mokslininkas.

Cz.Miloszas palaikė ryšius ir su Los Andželo universiteto dėstytoja Marija Gimbutiene, kurios namuose dažnai lankydavosi ir su kuria aptardavo lietuvių literatūros naujienas. Iš korespondencijos matyti, kad M.Gimbutienė siuntė rašytojui Mariaus Katiliškio romanus, Algimanto Mackaus poeziją. Cz.Miloszas lietuviškai skaitė, tik nedrįsdavo kalbėti.

Jau 1938 m. J.Keliuotis užsiminė, kad poetas lietuviškai supranta neblogai ir vis planuoja pasidomėti gramatika… Pats Cz.Miloszas tvirtino, kad šnekamoji lietuvių kalba jam pažįstama dar iš Šeteniuose praleistų metų. “Įdomu, kad atgavus nepriklausomybę, kai lietuviai pradėjo su Cz.Miloszu kontaktuoti jo kūrinių leidimo reikalais, daug laiškų jam buvo rašoma lietuviškai. Poetas į juos atsakydavo lenkiškai, nepamiršdamas atsiprašyti, kad negali atsakyti lietuvių kalba”, – prisimena M.Kvietkauskas.

Taip pat įdomu, jog lietuviai buvo vieni pirmųjų, mėginę Cz.Miloszą pristatyti Nobelio premijai gauti. Tokį teikimą dar aštuntojo dešimtmečio viduryje parengė Algirdas Landsbergis kartu su “Santaros-Šviesos” bendradarbiais. Tuo pačiu metu savąjį teikimą rengė ir Jerzy Giedroycas žurnale “Kultura”. Po kelių bandymų šis teikimas buvo sėkmingas – Cz.Miloszui Nobelio literatūros premija skirta 1980-aisiais.

1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Cz.Miloszas į lenkų kalbą išvertė Vinco Kudirkos “Tautišką giesmę”. “Nežinia, ar pats sau, ar turėdamas kokį nors tikslą, tačiau šis vertimas labai įdomus, nes jame bandoma įspausti bajoriškos tradicijos ženklų. Tarkim, frazė “Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi” jame pažodžiui lietuviškai skambėtų “Ir šviesa, ir tiesa tegul bus mūsų herbas”, – pasakoja mokslininkas.

Turistams nėra ką parodyti

Iki Vilniaus knygų mugės turėtų pasirodys naujas Cz.Miloszo esė vertimų rinkinys “Poezijos liudijimas”, kurį sudaro Harvardo universitete poeto skaitytų paskaitų ciklas. Metų pabaigoje greičiausiai išeis ir atnaujinta, gerokai išsamesnė Cz.Miloszo poezijos rinktinė. Tam rengiamos specialios vertėjų dirbtuvės, kurioms vadovauja Kornelijus Platelis.

“Daugelio Cz.Miloszo poemų ir poetinių traktatų iki šiol į lietuvių kalbą tebuvo išversti menki fragmentai. Neišverstas liko ir jo politinis romanas “Valdžios paėmimas”, už kurį autorius pelnė Europos literatūros prizą. Nors pats Cz.Miloszas, kuris savęs niekada nelaikė romanistu, šio savo kūrinio nemėgo, bet literatūros kritikai jį vis geriau vertina”, – teigia literatūrologas.

Knygų mugėje bus ir poeto jubiliejui skirtų renginių. Į juos atvyks nemažai poeto palikimo tyrinėtojų: garsiųjų pokalbių su Cz.Miloszu autorius profesorius Aleksanderis Fiutas, “Znak” leidyklos direktorius Jerzy Illgas, buvusi poeto sekretorė, o dabar jo buto Krokuvoje prižiūrėtoja Alina Kosinska… Sulauksime ir Tomo Venclovos, artimai bendravusio su Cz.Miloszu. “Viena iš diskusijų, kurią aš pats moderuosiu, bus skirta Cz.Miloszo asmenybės poveikiui aptarti. Tikiuosi, pavyks atskleisti skaitytojams dar nežinomų detalių, nes poeto charakteris buvo maištingas ir gana “kampuotas”. Jis mėgo elgtis nestereotipiškai”, – tvirtina M.Kvietkauskas.

Kaip jis pats pajuto Cz.Miloszo asmenybės poveikį? “Jo knygos man buvo studentiškų metų atradimas, atvėręs LDK kultūrinio palikimo pasaulį. Kita vertus, didelį įspūdį darė paties Cz.Miloszo poetinė laikysena. Intelektualius dalykus jis sugebėdavo pateikti kaip aktualius dabarties gyvenimui. Jis – dabar čia, jis – labai žemiškas. O lietuvių literatūroje tokio derinio, manau, reikėtų gerai paieškoti”, – svarsto mokslininkas.

Kaimynų Cz.Miloszui skiriamų renginių programa – milžiniška. Vien geografinė jos sklaida iškalbinga: minėjimai vyks JAV, Pietų Amerikoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Rusijoje… Vis dėlto pagrindinis renginys – tai Cz.Miloszo festivalis Krokuvoje gegužės mėnesį. Turėtų pasirodyti ir nauja išsami Cz.Miloszo biografija, kurios autorius – literatūros tyrinėtojas Andzejus Franaszekas.

Pagrindinis poeto pagerbimo vakaras Lietuvoje birželio pabaigoje bus surengtas Vilniaus Šventų Jonų bažnyčioje. Kiti lietuviškosios programos renginiai numatomi Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose ir Šeteniuose – tai “lietuviškasis Miloszo kelias”. Jis renginių dalyvius nuves į naująjį Cz.Miloszo centrą Krasnogrudoje netoli Seinų, dabar baigiamą įrengti Miloszų šeimos giminaičiams iš tėvo pusės priklausiusiame dvare.

Cz.Miloszui skirta atminimo lenta bus atidengta Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme. Gaila, bet kitos su poeto jaunyste susijusios vietos Vilniuje nėra pažymėtos. Pavyzdžiui, buvusi Žygimanto Augusto gimnazija K.Kalinausko ir Tauro gatvių sankryžoje, kur dabar veikia Vilniaus kolegijos Geležinkelio fakultetas. Arba kitoje gatvės pusėje esantis Tauro bendrabutis, kurio kambaryje penktame aukšte Cz.Miloszas gyveno. Dar stovi jo jaunystės namas Pakalnės gatvėje, kuriuo atvykėliai irgi domisi: “Neseniai buvo atvažiavusi studentų grupė iš Varšuvos universiteto, kuri pageidavo lankyti su poeto gyvenimu susijusias vietas. Bet neturėjome ką jiems parodyti”, –  liūdnai konstatuoja M.Kvietkauskas.

Privačiomis lėšomis rekonstruotas Cz.Miloszo kultūros centras Šeteniuose jau irgi reikalauja būti tvarkomas, nes pastatas stovi šalia upės, drėksta jo rūsiai. “Valstybė iki šiol prie šio centro įrengimo nėra prisidėjusi. O ten galėtų veikti kūrybos namai menininkams, žurnalistams, kurie gautų stipendijas pagal kultūrinių mainų programą. Tokia idėja Cz.Miloszui būtų labai patikusi”, – neabejoja mokslininkas.