Citatų pasjanso partija su Vandžiogaloje įsikūrusiu poetu Aurimu Veikniu.

Žinojau, kad antrąją knygą „Paukštuko liudijimai“ išleidęs trisdešimt vienų metų poetas Aivaras pats yra ragavęs žurnalistikos. Žinojau ir tai, kad jos skonio, šiandien su šeima gyvendamas Vandžiogaloje ir duonai užsidirbdamas sunkiu darbu netoliese veikiančioje lentpjūvėje bei Norvegijos statybose, pernelyg nepasiilgsta.

Todėl vietoj rutiniško klausimų ir atsakymų maratono pasiūliau sužaisti pasjanso partiją, kurios metu vieną po kitos versiu ant stalo trumpas „Paukštuko liudijimų“ citatas ir prašysiu jas komentuoti, plačiau praskleisti už eilučių slypinčias patirtis bei jų padiktuotas gyvenimo pamokas.

Tos patirtys, kaip galės įsitikinti mūsų žaidimą be nugalėtojo kantriai stebėsiantys „Veido“ skaitytojai, – dažnai skaudžios, menančios anaiptol ne poetišką Aivaro vaikystę, prabėgusią Elektrėnuose, kaip dabar įprasta apibūdinti, socialinės rizikos šeimoje. Tai, kas slepiasi už šio sauso biurokratinio termino, atsispindi ir A.Veiknio eilėraščiuose: kartais – taupiomis metaforomis, o kartais – šiurpiomis atmintyje įsirėžusiomis detalėmis. Bet ir jos, kaip parodys Aurimo pasakojimas, tebuvo „uogelės“…

Taigi pradedu versti kortas.

Nei tupi paukštukas,

nei skrenda paukštukas,

nei gieda užkimusiu balseliu.

Tik dairos aplinkui

mažas paukštukas –

mažesnis už savo akis.

(„Štai ir paukštukas“)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.