Sostinės meno erdvėse – JAV ir vietos lietuvių kūrybiniai susitikimai.

“Man labai patinka rūdys. Jos panašios į zomšą. Mano hipiškoje jaunystėje zomšinis švarkas buvo didžiausia svajonė, jo niekur nebuvo galima gauti. Dar rūdys asocijuojasi su krauju. Vaikystėje dažnai gaudavau tokio nelabai skanaus saldainio “Hematogenas”, kuris neva gerina kraują ir pripildo jį geležies. Ir dar, žinoma, rūdys – aiškiausias irimo, žlugimo, praeities ir pabaigos ženklas”, – teigia skulptorius Mindaugas Navakas.
Tuos žodžius prisiminiau liesdama nuo lietaus sudrėkusias jo surūdijusios geležies skulptūras, stypsančias Nacionalinės dailės galerijos kieme. Juk rūdys – tai dar ir drėgmė, žaizdų druska, blizgančių jausmų nebesugrąžinimo ašaros…

Dainų šventės pėdsakais
Lietaus palaiminta Dainų šventė, ilgais sijonais prašlavusi miestų aikštes ir parkų estradas, nugarmėjo į kroniką, tačiau bent jau sostinės ekspozicijų erdvėse savo pėdsakų, bylojančių apie skirtinguose žemynuose alsuojančią lietuvybę, paliko.
Vienas jų – Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale (šalia Katedros) veikianti paroda “Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada”. Rodomi eksponatai iš muziejaus rinkinių – juostos, skaros, skarelės, karoliai, nosinės, vyriški krepšiai, Mažajai Lietuvai būdingos puošnios juosmeninės kišenės – delmonai. Parodą papildo 22 vyriški ir moteriški kostiumai, kuriuos atkūrė ir sukomplektavo paties muziejaus darbuotojos, ilgą laiką kaupusios valstiečių aprangos pavyzdžius ir išmokusios austi rankinėmis audimo staklėmis. Tačiau atskiroms kostiumo dalims parinkti ir fabrikiniai aksominiai bei šilkiniai audiniai, kurie Lietuvoje buvo naudojami jau XIX a. Kostiumai papuošti tradicinių technikų siuvinėjimu, nėriniais, mezginiais.