Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos mokslas iš Europos Sąjungos gavo maždaug 2 mlrd. Lt paramos. Tai leido atnaujinti daugybę laboratorijų, įsigyti moderniausios įrangos ir sustiprinti šalies mokslinį potencialą, bet kartu užkrovė nemažą finansinę naštą, nes šiuolaikinės įrangos eksploatavimas gana brangus ir dažnai neaišku, iš kur tam gauti lėšų.

Iš 2 mlrd. Lt, kuriuos gavo Lietuvos mokslas, daugiausiai atiteko penkiems integruotiems mokslo, studijų ir verslo slėniams kurti bei plėtoti. Į Lietuvos “Jūrinio”, „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“ ir „Nemuno“ slėnius iš viso investuota apie 838 mln. Lt, iš kurių 85 proc. – ES parama. O kitos lėšos paskirstytos Lietuvos aukštosioms mokykloms, institutams ir tyrimų centrams.
Beje, negalima nepaminėti, kad jau pagal kitas ES programas daug naujos šiuolaikiškos įrangos, technikos ir pažangiausių aparatų nupirkta ir mūsų šalies klinikoms bei ligoninėms, energetikos ir transporto įstaigoms.
Iš viso mūsų valstybę modernesnę padarė įrenginiai, kainavę maždaug 4–5 mlrd. Lt.

Apie daugelį aspektų tiesiog nepagalvota

Sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet jį pašerti vis tiek reikia. Taigi iš pirmo žvilgsnio ES parama – neabejotina nauda ir paspirtis mūsų valstybei, tačiau, pasirodo, yra ir vienas didžiulis trūkumas, apie kurį anksčiau nebuvo pagalvota. Visą tą naują techniką ir įrangą reikia prižiūrėti bei išlaikyti. O tai kainuoja nepigiai, be to, šiam tikslui lėšų dažniausiai nebūna numatyta.
Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininkas prof. habil. dr. Eugenijus Butkus įspėja, kad įrangos eksploatavimo išlaidos gali būti išties didelės. Profesoriaus teigimu, pasaulinė patirtis rodo, kad per metus jos gali siekti iki 10 proc. įrangos vertės. Nors teoriškai visos galimos papildomos išlaidos turėjo būti gerai apsvarstytos iš anksto ir numatytos dar rengiant projektus ES paramai gauti, E.Butkaus vertinimu, to nenumačiusių paramos gavėjų Lietuvoje gali būti daugiau nei pusė.
“Pateiksiu konkretų pavyzdį: maždaug 1 mln. Lt kainuojančiam chromatografui prižiūrėti per metus tenka skirti 100 tūkst. Lt. O jei įstaiga modernios įrangos turi daugiau ir brangesnės, jos aptarnavimo išlaidos tampa iš tiesų didžiulės, – antrina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius. – Taigi tiek mokslo, tiek sveikatos įstaigų vadovai ir mokslininkai turėtų gerai pagalvoti, kaip ši įranga atsipirks ir ar bus iš ko ją išlaikyti. Juolab kad net ir pati moderniausia technika greitai sensta. Praeina treji ketveri metai, ir sukuriama geresnė, jautresnė įranga, o kartu su ja gali būti nustatomi nauji būtini kriterijai, kurių nepasiekiant reikia keisti aparatą ir pirkti naują.“
Ilgainiui išryškėjo ir daugiau nesklandumų, kurių kilo įsigijus daug naujos įrangos: daugumoje mokslo įstaigų ir medicinos klinikų labai stinga su nauja technika mokančių dirbti specialistų, todėl dalis naujos įrangos dulka nenaudojama. Be to, naujoji įranga labai imli elektros energijai, taigi daugumos įstaigų išlaidos elektros energijai stipriai padidėjo. Štai Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas įvairių aparatų įsigijo už maždaug 10 mln. Lt, o  išlaidos sąskaitoms už elektrą sumokėti, instituto direktoriaus prof. Kęstučio Sasnausko teigimu, šoktelėjo apie 30 proc.
Tai ne tokia didelė bėda toms institucijoms, kurioms naujausia įranga padeda uždirbti, bet dauguma mokslo įstaigų išradimus sukurs ir iš jų uždirbs anksčiausiai po trejų ketverių metų, o vadinamasis mokslo ir verslo bendradarbiavimas (kuris taip pat leistų gauti nemažai pajamų) Lietuvoje taip pat dar embriono stadijos.
Štai Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, vykdžiusi ES remtą projektą ir sukūrusi integralią atvirą elektroninių dokumentų priėmimo ir saugojimo valstybės archyvuose infrastruktūrą, dabar susiduria su nemenkais sunkumais, norėdama užtikrinti šio projekto tąsą: dėl naujų serverių stipriai padidėjo ne tik elektros energijos sąskaitos, bet ir išlaidos, skiriamos patalpų priežiūrai, ryšiams, saugos užtikrinimo priemonėms, licencijų naudojimui ir kitiems dalykams.
„Suskaičiavome, kad 2012–2021 m. sistemos palaikymo investicijoms ir eksploatavimo išlaidoms reikės skirti vidutiniškai po 1,242 mln. Lt per metus“, – tvirtina Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Informacijos ir dokumentų naudojimo skyriaus vedėja Ilona Nečiporenkienė.
Specialistės teigimu, šio projekto investiciniame projekte buvo skaičiuota, kad visai infrastruktūrai aptarnauti kasmet iš valstybės biudžeto papildomai reikės maždaug 1,6 mln. Lt, bet toks finansavimas nei 2012, nei 2013 m. neskirtas, o kitų finansavimo šaltinių Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba neturi, tad, pasak jos, dėl to kasmet tenka prašyti papildomo finansavimo iš valstybės biudžeto, be to, bus bandoma pasinaudoti ir 2014–2020 m. ES fondų finansavimo galimybėmis.
Finansų ministerija visus tokius faktus ir skundus atremia vienu paaiškinimu. „Rengiant projektą galimas rizikas ir išlaidas turėjo įvertinti tiek projekto rengėjai, tiek jo vertintojai. Antrųjų pagrindinis darbas ir buvo nustatyti, ar projektas parengtas realistiškai ir ar veiklos tęstinumas bei turto išlaikymas užtikrintas ne mažiau kaip penkeriems metams po projekto baigimo. Taigi šiuolaikiškos įrangos aptarnavimo išlaidos ir visos paaiškėjusios papildomos ir nenumatytos išlaidos yra pačių ją įsigijusių institucijų galvos skausmas”, – tvirtina Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Vytautas Lenkutis.
Betgi Vyriausiojo archyvaro tarnyboje viskas numatyta buvo, bet pinigų naujai technikai ir įrangai prižiūrėti vis tiek nėra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.