Istorinės ir gamtinės sąlygos lėmė ryškesnę Žemaitijos skirtį nuo kitų etnografinių Lietuvos regionų, tik šiam kraštui būdingą sodybų išdėstymą ir architektūrą. Bet paveldo situacija visuose regionuose panaši – jis nyksta užleisdamas vietą naujiems moderniems statiniams. Tik saugomose teritorijose, muziejuose ir rūpestingų šeimininkų sodybose vis dar siekiama išsaugoti ar atkurti tai, kas pradėta griauti sovietmečiu, o kartais naikinama ir šiandien.

Žemaitiją nuo Aukštaitijos ar Dzūkijos etnografinių regionų pirmiausia skiria senoji vienkiemių sodybų tradicija. Be to, ir sodybos čia gerokai didesnės nei kituose kraštuose – stambesnio ir vidutinio ūkininko sodybose buvo priskaičiuojama iki dvidešimties pastatų. Tų, kurie vertėsi amatais, ūkiuose pastatų buvo daugiausia: čia buvo galima pamatyti ir vandens ar vėjo malūną, kalvę, aliejaus spaudyklą ir pan.

Pagrindiniai žemaičių sodybos pastatai, kaip ir Aukštaitijoje – troba ir lygiagrečiai su ja esantis svirnas (klėtis). Sodyboje taip pat buvo statomas tvartas, jauja, žardinė, pirtis, taip pat tik Žemaitijai būdinga ubladė – nedidelis pastatas su duonkepe krosnimi.

Turtingo ūkininko sodybos pastatų gausa liudija, kad Žemaitijoje sodybos buvo laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ar Suvalkijoje, o pastatai – įvairesnės paskirties. Žemaitijoje jie buvo statomi platesnėmis pastogėmis, kad apsaugotų sienas nuo lietaus ir smarkių šoninių pajūrio vėjų. Plačios pastogės darė pastatą tarsi prispaustą arčiau žemės ir nepaliko daug ploto jo puošybai.

Žemaitiškos sodybos neretai statytos prie vandens: ežero, upės, kūdros, o nesant jų sodyboje būdavo du šuliniai – gyvuliams ir žmonių reikmėms. Prie gerojo – žmonių šulinio – stovėdavo svirnas, gyvenamasis namas. Taip pastatai sudarydavo tarsi gerąjį kiemą. Arčiau tvartų būdavo kitas šulinys. Toliausiai nuo visų pastatų sodyboje buvo statomi tie statiniai, kuriuose būdavo kuriama ugnis, t. y. pirtis, jauja.

Arčiau jūros, taigi ir arčiau prekybos kelių gyvenę žemaičiai buvo ne tik pasiturintys ūkininkai. Juos sparčiau pasiekdavo naujovės iš Vakarų Europos. Net pastatų šildymas žemaičių sodybose buvo kitoks nei įprastas kituose Lietuvos regionuose. Aukštaičių krosnių dūmai iš dūmtraukio išeidavo įkaitę ir beveik neatidavę šilumos, o žemaičių troboje sumūrytas didysis kaminas atvėsindavo dūmus, ir šie per šiaudinį stogą išeidavo beveik visai atvėsę.

sa.lt