Scanpix nuotr.

Pasaulio astronomai, pasitelkę devynis galingus radijo teleskopus, metus fotografuos ir sujungę savo informaciją į bendrą vaizdą pirmą kartą išvys, kaip atrodo juodoji bedugnė.

Rima JANUŽYTĖ

Pačiame Paukščių Tako centre astronomai jau kuris laikas stebi keistus dalykus. An­tai tuzinas žvaigždžių lyg pakvaišusios skrie­ja aplink kažkokį nematomą objektą. Vie­na iš jų tą objektą apskrieja per 16 metų, lėkdama sunkiai įsivaizduojamu 5 tūkst. km per se­­kundę greičiu. Palyginti su šia spartuole, mū­­sų Saulė erdvėje juda kaip tikra lėtapėdė – „vos“ 220 km per sekundę greičiu.

Toks keistas žvaigždžių elgesys mokslininkams leido spėti, kad mūsų galaktikos centre yra nematomas, bet nepaprastai masyvus ob­jektas, kurio gravitacinė trauka varo iš proto vi­sas aplinkines žvaigždes.

O štai pats objektas beveik nejuda – jo greitis nesiekia nė kilometro per sekundę. Tai liudija, kad šio paslaptingo objekto masė yra milžiniška, priešingu atveju jį patį pritrauktų ir išjudintų kiti netoliese esantys dangaus kūnai.

Astrofiziko Marko Reidofo iš Harvardo-Smitsono astrofizikos centro teigimu, įvairūs ap­skaičiavimai leidžia daryti prielaidą, kad ta masė prilygsta 4 mln. saulių masei. Bet dydžiu tai anaiptol ne gigantiškas objektas.

Priešingai, jis ir apie jį besisukančios žvaigždės išsitenka labai nedidelėje erdvėje, vos 100 kartų viršijančioje atstumą tarp Že­mės ir Saulės. Galaktikos mastais tai yra mažytis lopinėlis. Be to, objekto skersmuo neviršija nė penktadalio atstumo tarp Žemės ir Saulės.

Fotografuos visame pasaulyje

Taigi pačiame mūsų galaktikos centre „tu­pi“ nematomas objektas, savo mase 4 mln. kar­tų viršijantis Saulės masę ir vis dėlto už­i­mantis tiek nedaug vietos, kad galėtų su­tilp­ti į Merkurijaus orbitą. Šis paslaptingas ob­jektas buvo pavadintas „Sagittarius A“, ar­ba Šauliu A, ir jau kurį laiką buvo spėjama, kad tai gali būti juodoji skylė, nors tik 2012 m. mokslininkai galutinai apsisprendė dėl tokios išvados.

Dabar jų tikslas – pamatyti, kaip ši juodoji skylė išties atrodo. Ji nutolusi nuo Žemės per 26 tūkst. šviesmečių. Pamatyti ją yra tokia pat galimybė, kaip iš Žemės įžvelgti Mėnulio paviršiuje nukritusią degtukų dėžutę.

Tačiau galingi teleskopai šią paslaptingą mūsų galaktikos centro gyventoją padės išvysti nuotraukose. Įvairių šalių mokslininkai ga­lingais radijo teleskopais iš įvairių mūsų planetos vietų fotografuos „Saggittarius A“ tol, kol turės pakankamai duomenų bendram jos vaizdui sukurti.

Kosminė cenzūra

Projekte „The Event Horizon Telescope“ (EHT) dalyvaujantys mokslininkai sujungs į vieną sistemą devynis radijo teleskopus Čilėje, Ispanijoje ir JAV, taip aprėpdami visą Žemės ru­tulį ir sukurdami milžinišką virtualų teleskopą.

Projekto pavadinimas – ne atsitiktinis: teleskopais astronomai tikisi pažvelgti į juodosios skylės įvykių horizontą, kuriuo vadinamas toks paviršius, pro kurį iš išorės patekti įmanoma, ta­čiau iš vidaus pabėgti jau nebeišeina, taip pat ir šviesai ar kitoms dalelėms bei objektams.

„Mes esame arti naujo atradimo. Visi ins­trumentai parengti, teorinė darbo dalis sėkmingai baigta, bet dar laukia daugybė iššūkių. Visą stebėjimų spektrą tikimės baigti iki 2017 m.“, – teigia EHT grupės narys prof. Feryalas Ozelis.

Mokslininkams šis projektas suteiks galimybę išbandyti fiziką praktikoje ir galbūt išsiaiškinti kai kurias didžiąsias konflikto tarp reliatyvumo teorijos ir kvantinės mechanikos mįsles.

Mat pagal bendrąją reliatyvumo teoriją, ob­jektui susitraukus mažiau kritinio skersmens, jo tolesnio traukimosi nebegali sustabdyti jo­kios jėgos, todėl juodoji bedugnė susitraukia iki taško arba apskritimo, o jos tūris lygus nu­liui. Tuomet erdvė ir laikas išsikreipia iki begaly­bės, o fizikos dėsniai nustoja galioti.

Čia kyla viena svarbiausių šiuolaikinės fizikos problemų: reliatyvumo teorija juodųjų be­dug­nių atveju prieštarauja kvantinei fizikai, teigiančiai, kad dalelės negali užimti mažesnės nei jų bangos ilgis erdvės. Tačiau šiuo metu neįmanoma nustatyti tikrosios vidinės juodųjų be­dugnių struktūros, nes visais žinomais atvejais jas dengia įvykių horizontas, dar vadinamas kosmine cenzūra.

Mokslininkai viliasi, kad „Saggittarius A“ pa­­­­dės susigaudyti, kuri – kvantinė fizika ar re­lia­tyvumo teorija – klysta. „Kažkurią kada nors trėsime koreguoti, tik negaliu pasakyti, kurią ir kaip“, – kol kas skėsčioja rankomis F.Ozelis.

Na, o paprastiems mirtingiesiems tai galimy­­bė pamatyti tai, kas iki šiol buvo ne tik ne­ma­toma, bet ir sunkiai suvokiama: galbūt vos taško dydžio, didžiulės masės, aklinos tamsos objektą, ryjantį galaktikas ir iškreipiantį erdvę bei laiką.