Nors dažnai skundžiamės, kad mūsų mokslas neturi komercinės orientacijos, yra puikių pavyzdžių, kai mokslininkai ieško naujų būdų, kaip pritaikyti technologijas rinkoje.

Vaiva Sapetkaitė

„Tie, kurie sako, kad Lietuvoje nėra sąveikos tarp mokslo ir verslo, tikriausiai nesusipažino su Gediminu Račiukaičiu“, – apie „Veido“ projekto „Mini Nobelis“ technologijos mokslų srities laureatą atsiliepia Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) direktorius prof. habil. dr. Gintaras Valušis.

„Veidas“, jau ketvirtą kartą rinkdamas iškiliausią šalies technologijų srities atstovą, pirmenybę teikė mokslinės veiklos pritaikymui ir jo duodamai naudai. G.Račiukaitis pasirodė esąs idealus kandidatas. Beveik penkiolika metų jis dirbo tarp mokslo ir verslo, aktyviai prisidėdamas prie lietuviškų lazerinių technologijų rinkos kūrimo bei plėtros, ir „vertėjavo“ tarp lazerių kūrėjų ir galutinių vartotojų, kad mūsų nacionaliniu pasididžiavimu laikomos technologijos rastų kelią į pramonę. Dar tiksliau – būtų plačiau naudojamos medžiagų mikroapdorojimo srityje.

Negana to, G.Račiukaitis vadovauja dideliam tarptautiniam projektui „Appolo“, kuris taip pat nukreiptas į platesnį lietuviškų lazerių naudojimą.

„Veido“ kalbinti ekspertai, be G.Račiukaičio, minėjo tokius šios srities atstovus, kaip Artūras Žukauskas, Gintaris Kaklauskas, Pranas Baltrėnas, Rimvydas Simutis ar jau anksčiau „Veido“ „Mini Nobelį“ pelnęs Rymantas Jonas Kažys.

Prototipų vertimas patraukliais produktais

Lietuviški lazeriai jau seniai užsitarnavo gerą vardą mokslo rinkoje, bet įeiti į pramonės segmentą jiems buvo kur kas sunkiau. Nors bandymai patekti į pramonę vyko jau senokai, tik neseniai ėmė didėti šios rinkos svoris: po truputį lazerių technologijų pardavimas pramonei ima persverti pardavimą mokslinėje rinkoje. Prie to daug prisideda ir Fizikos instituto Lazerinių technologijų skyriaus vadovas G.Račiukaitis. „Mūsų darbas yra padaryti produktą, iš kurio būtų naudos pramonei, o ne tenkinti kažkokias savo asmenines ambicijas ar dirbti savo malonumui“, – sako mokslininkas.

Dirbti su lazeriais jis pradėjo dar studijuodamas fiziką Vilniaus universitete, disertaciją apsigynė taip pat iš šios srities. Po studijų prasidėjo darbas vienoje garsiausių lazerių gamybos įmonių Lietuvoje „Ekspla“, kurioje dirbta apie dešimtmetį. Vėliau G.Račiukaitis perėjo dirbti į FTMC – vėl sugrįžo prie mokslo ir užsiėmė tuo, kad ieškojo naujo lazerinių technologijų panaudojimo, kūrė rinką industriniams taikymams, pramonei. Greitai buvo suprasta, kad būtina dirbti globaliai, nes diegti lazerines technologijas – brangus malonumas ir tam reikia didelės rinkos. Lietuvoje ar net regione potencialių vartotojų paprasčiausiai per mažai.

Taigi pagrindinė jo užduotis yra paimti prototipą, patikrinti, ar jis reikiamai veikia, ar yra stabilus, ir atrasti, kaip jį patobulinti, kad jis kuo labiau atitiktų galutinio vartotojo poreikius. Tai tikrai nėra lengvas dalykas. Prieš daug metų, dar „Eksploje“, susirinko grupelė žmonių ir ėmė mąstyti, koks turėtų būti lazeris pramonėje. Kai kurie užsibrėžti parametrai nėra pasiekti dar ir šiandien – sukurti svajonių lazerį pasirodė sudėtinga. Vis dėlto vartotojui nėra svarbu, ar kas nors sudėtinga, ar ne: jis nori įrankio tam tikram darbui atlikti.

Atrodo, kad su šia užduotimi susitvarkoma neblogai, nes, kaip patikina mokslininkas, Lietuvos lazerių pramonė neabejotinai yra matoma. Jei sprendžiama, kokį lazerį pirkti, nepaisant to, kad šalia yra Amerika, Prancūzija, Vokietija, vis vien pamąstoma ir apie Lietuvą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.