Lietuva nespėjo pamatyti dvejus metus trukusių Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblio tvarkybos darbų rezultato – artimiausiu laiku žiniasklaidoje, matyt, mirgės tik naikinančio ugnies siautėjimo vaizdai.

Dar visai neseniai, 2011 metų rūgpjūtį, kai apie įspūdingąjį baroko ansamblį rašė “Statyba ir architektūra”, statybininkai ir restauratoriai rengėsi restauravimo darbų vienuolyne pabaigtuvėms. Buvo baigiami dengti vienuolyno ir bažnyčios stogai, tuo pat metu buvo planuojamas antrasis darbų etapas – likusių bažnyčios problemų sprendimas. Akivaizdu, kad darbų pobūdis naktį į sausio 26-ąją stipriai pasikeitė.

“Statyba ir architektūra” kartoja praėjusių metų rugpjūtį skelbtą straipsnį apie vieną garsiausių Lietuvos sakralinės architektūros paminklą.

Paveldo lobius randa ne kiekvienas
Bendrovės „Restauracija“ specialistų nuopelnas – žymiausių Lietuvos kultūros paminklų atnaujinimas

Vladas ŠERELIS

Tinkamai restauruoti paveldo objektus, prikelti juos antram gyvenimui seksis tik tuomet, jei rankoms ir protui vadovaus širdis. Bent jau taip atrodo klausantis Kauno bendrovės „Restauracija“ specialistų. Šių profesionalų darbų sąraše – patys žinomiausi ir iškiliausi kultūros objektai pradedant bažnyčiomis, baigiant pilimis.

Archyvų ieško ir užsienyje
Užrištomis akimis restauravimo darbų niekas nepradeda. Pirmiausia ne tik rengiamas projektas, bet ir atliekami kruopštūs objekto tyrimai. „Juk negalima tiesiog nuskusti visus dažų sluoksnius iki mūro – kiekvieną reikia atsargiai valyti, žiūrėti, ar po juo kas neslypi“, – aiškino Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto direktorė Eglė Čiurlienė.

Institute dirbantys atestuoti istorikai projekto rengimą įprastai pradeda nuo archyvinės medžiagos paieškų. Kartais dėl informacijos tenka važiuoti į užsienio: Lenkijos, Švedijos ar kitų istoriškai su Lietuva susijusių šalių – archyvus. Surinktos medžiagos pagrindu atliekami tyrimai, tuomet gimsta ir projektas.

Restauravimo darbus koordinuoja Restauravimo taryba, kurią sudaro bene labiausiai patyrę šalies restauratoriai, įvairių sričių: tapybos, lipdybos, medienos, chemijos – ekspertai. Kai jie pateikia projekto vertinimą, patvirtina užduotį ir darbų atlikimo metodiką, įrankių gali imtis restauratoriai.

Vienas objektų, kuriame šiuo metu pluša „Restauracijos“ auksarankiai – XVII–XVIII amžiuje statytas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblis Kelmės rajone. Čia darbas irgi pirmiausia prasidėjo nuo tyrimų. Istoriniams ir polichrominiams tyrimams reikia nemažai laiko, o Tytuvėnų vienuolyno restauravimo projekto rengėjai jo turėjo vos du mėnesius. Anot „Restauracijos“ direktoriaus Kęstučio Vaikšnoro, projektas parengtas gerai, todėl ir darbai vyksta sėkmingai.

„Žinoma, diskusijų visuomet kyla: ar tikrai buvo taip, o ne kitaip, ar čia buvo praėjimas, ar kitoje vietoje, ar anga buvo sienoje, ar užmūryta naujomis plytomis. Tyrimais turime atsakyti į kuo daugiau klausimų“, – sakė E. Čiurlienė.

Daug darbų liko ateičiai
Iki įžengiant restauratoriams, Tytuvėnų bernardinų vienuolynas ištvėrė daugybę įvairių remonto darbų, pertvarkymų, per kuriuos turbūt nedaugeliui rūpėjo išsaugoti autentiškas šio statinio detales. Ypač daug remontų būta sovietmečiu. Vis dėlto bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojas Andrius Striūna situacijos nedramatizuoja.

„Negalima sakyti, kad neberadome autentikos. Atradome net daugiau, negu tikėjomės, ypač sieninės tapybos darbų. Tai ir yra pats įdomiausias momentas restauratoriaus darbe, kai atidengęs dažų ir tinko sluoksnius po jais ką nors randi. Mūsų darbe dviejų vienodų objektų nebūna, visi yra unikalūs – bemaž kiekviename sekasi rasti tai, ko kituose nėra“, – pasidžiaugė A. Striūna.

Žinoma, ir šiuo atveju darbus vienuolyne restauratoriai pradėjo rimtai pasiruošę. Buvo surinkta informacija, kas kokiose vietose galėjo būti, rasta ir rašytinių šaltinių, kuriuose paminėta, kad vienuolyno celės buvo ištapytos. Tačiau restauratoriai nesitikėjo, kad freskų bus tokia gausa.

„Kiekviena celė buvo vienaip ar kitaip dekoruota. Suprantama, vyrauja religinė tematika. Tik meninis darbų lygis nėra labai aukštas, mat vienuoliai patys tapydavo kuris kaip mokėdavo“, – pasakojo A. Striūna.

Kur kas vertingesnės freskos atidengtos pirmojo aukšto koridoriuose. Vieną po kito nuimant sienų dažų ir tinko sluoksnius pasiektas pats pirmasis, kur rastos XVII amžiumi datuojamos freskos. Restauruoti tokio garbingo amžiaus sienų tapybą reikia ypatingo kruopštumo ir, žinoma – pasirengimo. Atlikti tai gali tik aukščiausios kategorijos restauratoriai.

Restauravimo technologija buvo sudėtinga, nes freskos šiame vienuolyne tapytos gana minkštais dažais. Restauratoriai daro prielaidą, kad tuomet vienuoliai nebuvo labai turtingi ir nepirkdavo kokybiškesnių, taigi ir brangių, dažų, tiesiog jų pasigamindavo patys. Todėl dabar atidengus tokius piešinius pirmiausia skubama sutvirtinti dažus, kad šie nenutrupėtų.

„Dar prieš pradedant darbus buvo matyti vienas kitas simbolis, o kai ėmėme dirbti, išvydome tikrai labai daug įvairių piešinių. Buvo atvejų, kai atidengus tinką rasdavome tapybos darbą, o netrukus paaiškėdavo, kad po juo yra dar ankstyvesnių. Tuomet tekdavo diskutuoti, kuris vertingesnis, kurį palikti. Atsižvelgėme į bendrą koncepciją – kokį laikotarpį norima labiau pabrėžti. Aklai nesilaikėme taisyklės, kad vertingiausia yra tai, kas seniausia, nors bemaž 90 proc. ši tiesa pasitvirtina. Pasitaiko ir išimčių, kai seniausias darbas būna visiškai sunykęs ir jį atkurti praktiškai neįmanoma. Tuomet paliekami vėlyvesnio laikotarpio darbai“, – aiškino A. Striūna.

Panašiai nutiko ir su krosnimi, kurią restauruoti nebebuvo iš ko – teko tiesiog statyti iš naujo. Pagal archeologų rastus autentiškų koklių likučius, kurie iš pradžių buvo atiduoti muziejui, pagaminti nauji. Stengtasi atkurti faktūrą, spalvą, ornamentiką. Tiesa, pirmiausia teko nemažai diskutuoti dėl krosnies vietos, nes kur ji stovėjo anksčiau – tiksliai nežinota.

Restauratoriai apgailestavo, kad darbų apimtis varžė pinigų stygius. Anot bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojo, rasta ir atidengta gal tik pusė visų piešinių, daug darbų teko palikti ateičiai.

Patys pasigamina detalių
Medžiagų, tinkamų restauruoti ne vieną šimtmetį skaičiuojantį paveldą, Lietuvoje nėra sudėtinga rasti. Anuomet pagrindinės statybinės medžiagos buvo molis, upės žvyras, kalkės. Tiesa, su šiomis kiek sudėtingiau, nes geros kokybės kalkių rasti yra sunkiau. Anksčiau buvo net specialiai apmokomi kalkių gesintojai, dabar tokių specialistų nebėra. Dažnai kalkių tenka atsivežti iš užsienio.

Bendrovė „Restauracija“ turi cechą, kuriame veikia kalvė, yra medžio ir metalo apdirbimo staklės. Tad nemažai detalių, reikalingų unikaliems pastatų fragmentams restauruoti, įmonė pasigamina pati. Tarp tokių – ir durų apkaustai, langų užraktai. „Restauracijos“ metalo restauravimo meistras Raimondas Bridikis pripažino, kad tokias detales gaminti ypač sunku, tačiau ir labai įdomu. Jis gamino ir Tytuvėnų vienuolyno durų apkaustus, kitas detales.

„Kai įstatėme duris, daugelis klausinėjo, kas jas pagamino – atrodė tikrai autentiškos. Man įdomiausia būna tuomet, kai istoriniuose statiniuose randama dar visiškai nesudūlėjusių detalių, kai dar matyti, kaip pagaminta, kiek kartų vinį ar apkaustą palietė kalvio kūjis“, – kalbėjo R. Bridikis.
Taip buvo ir Tytuvėnų vienuolyne, kur vienas duris užteko atnaujinti, o kitas – pagaminti visiškai naujas, bet pagal išlikusių pavyzdį.  „Vienos durys buvo nuostabios, pagamintos kirviu, su tapybos elementais. Kai jas pamačiau, net šiurpuliukai per kūną nuėjo. Jos labai daug pagelbėjo atkuriant neišlikusias duris“, – sakė metalo restauravimo meistras.

Sparta priklauso nuo finansavimo
Darbai vienuolyne prasidėjo 2009 metų rugpjūtį. Finansavimas buvo numatytas visam objektui restauruoti, tačiau pradėjus darbą meno vertybių rasta tiek daug, kad joms visoms atkurti lėšų neužteko. Kiti projekte suplanuoti darbai atlikti: sutvarkytos sienos, nutiesti inžineriniai tinklai. Tad vienuolynas jau gali funkcionuoti, o restauravimo darbus planuojama baigti šių metų rugsėjį.

„Sulaukiame priekaištų, kad ilgai užtrunkame su tyrimais, bet jų negalime pradėti nepatvirtinus finansavimo. Restauravimas nėra paprasti statybos ar remonto darbai, o finansuojant tokius projektus restauravimas atskirai nė neišskiriamas“, – apgailestavo E. Čiurlienė.

Specialistams ydingiausia atrodo lietuviška lėšų kultūros paveldo objektams skirstymo tradicija: visiems po truputį, bet nė vienam tiek, kad užtektų. Restauruojamiems objektams tai visiškai netinka – geriau tvarkyti mažiau objektų, bet iki galo.

Restauratoriai galėtų papasakoti daugybę istorijų, kaip statiniai nukenčia finansavimui nutrūkus jau įpusėjus darbus. Tada viską tenka užkonservuoti, ir neretai praeina ne vieni metai, kol restauravimas pratęsiamas. Laikas negailestingas net ir užkonservuotoms vertybėms, tad atsiradus lėšų dažnai tenka pirmiausia pulti taisyti anksčiau atliktus darbus.

Gausus patirties bagažas
Bendrovė „Restauracija“ gali išties pasigirti atlikusi darbus daugelyje pačių žymiausių kultūros paveldo objektų. Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos atestuoti aukštą kvalifikaciją turintys specialistai atliko itin atsakingus restauravimo darbus tokiuose objektuose kaip Kauno arkikatedra bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bazilika, Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis, Kauno rotušė, Kauno kunigų seminarija, Kauno ryšių muziejus, Kauno IX fortas, Kražių bažnyčia, Tenenių bažnyčia, Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, Laukuvos bažnyčia, Zapyškio bažnyčia, Čekiškės bažnyčia, Raudonės pilis, Tauragės pilis, administracinis Kauno miesto savivaldybės pastatas.

sa.lt