HERAKLIS

Spalio afišose Jonas Vaitkus toliau gilinsis į šventųjų, o Krzysztofas Zanussi – į nuodėmingųjų gyvenimą.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tuo metu, kai už telelangelio rinkimų morčiaus instinkto apimti vienas kitam į akis šokinėja kandidatai, žadėdami rojų Marijos žemėje, premjerų apžvalgą norisi pradėti nuo liūdnos istorijos apie Keną.

Ne tą Keną, kuris tapo lėlės Barbės vyru, o škotų advokato sūnų Keną, kurio vaikystė buvo pilna išbandymų: kai Kenui buvo penkeri, pagimdžiusi ketvirtą vaiką mirė jo mama, o tėvas per trejetą metų prasigėrė tiek, kad vaikų globa buvo patikėta senelei, turėjusiai namą Berkšyre prie Temzės. Kenas buvo puikus mokinys, bet jo studijoms Oksfordo universitete giminės nerado lėšų. Taigi kol bendramoksliai trynė kelnes prestižinėse auditorijose, Kenas nuo žemiausio laiptelio pradėjo karjerą banke. O kadangi buvo stropus ir nuovokus, tais laipteliais nuosekliai kopė į viršų, prasiblaškymui mėgindamas ir prozininko plunksną. Vis dėlto trys jo išleistos knygos nesulaukė didelės sėkmės.

Netrukus Kenas vedė ir susilaukė sūnaus Alisterio. Berniukas gimė neišnešiotas ir silpnas, beveik aklas. Kad praskaidrintų jo vienišas dienas ir išmokytų, kas yra draugystė, tėvas, metęs tarnybą banke, pradėjo kurti ir pasakoti silpnaregiam vaikui šiltas istorijas apie Temzės pakrantėje gyvenančius neišskiriamus bičiulius: kantrųjį Kurmį, poetą Žiurkiną, išmintingąjį Barsuką ir pagyrūną Rupūžių. Visi jie – tipiški provincijos anglai: rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus ir jaukias popietes prie arbatos.

Iš šių pasakojimų sudėliota knyga „Vėjas gluosniuose“ pasirodė 1908 m., kai Alisteriui buvo aštuoneri. Netrukus knyga tapo itin populiari ir plačiai išgarsino rašytojo Kennetho Grahame‘o vardą. Kai 1910 m. JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas lankėsi Oksforde, vienas jo pageidavimų buvo asmeniškai susitikti su „Vėjo gluosniuose“ autoriumi.

Tačiau nei K.Grahame‘ui, nei jo mylimam sūnui knygos sėkmė laimės taip ir neatnešė. Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, Alisteris baigė savo gyvenimą po traukiniu, o palaidoję vienintelę atžalą tėvai jautėsi vienas kitam svetimi ir niekam nereikalingi. Nepaisant leidėjų raginimų, „Vėjas gluosniuose“ niekada nesulaukė tęsinio.

Užtat sulaukė daugybės leidimų, vertimų ir inscenizacijų. „The Guardian“ įtraukė šią knygą į visų laikų geriausių knygų šimtuką – garbingu trisdešimt aštuntuoju numeriu. „Vėjas gluosniuose“ paliko ne menkesnį pėdsaką vaikų kultūroje nei Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“. Įdomu, kad net „Pink Floyd“  albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ („Trimitininkas prie Aušros vartų“) pavadinimas iš tiesų yra K.Grahame‘o „Vėjo gluosniuose“ septintojo skyriaus pavadinimas, pasiūlytas paties Sydo Barretto.

Lietuva apie garsųjį K.Grahame‘o kūrinį sužinojo lygiai prieš pusę amžiaus, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos studentų būrelis pirmąkart išvertė jį į lietuvių kalbą. Tačiau lietuviškame teatre keturių upės bičiulių nuotykiai atgimsta tik dabar. Įvyks tai Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, kuriame premjerą „Vėjas gluosniuose“ parengė patyręs vaikiškų spektaklių statytojas Antanas Gluskinas.

Anūkai ir seneliai

Ir tai – anaiptol ne vienintelė jauniesiems žiūrovams skirta spalio premjera. Kaip K.Grahame‘as, kurdamas Rupūžiaus personažą, jam suteikė savo sūnaus Alisterio bruožų, taip aktorius Paulius Tamolė nori nenori savo statomoje „Raudonkepurėje“ įžvelgia savo penkerių metų dukrelę Elzę. Tiesa, Nacionalinio dramos teatro scenoje išvysime jau ne brolių Grimmų, o nūdienos prancūzų aktoriaus ir dramaturgo Joellio Pommerat „Raudonkepurės“ versiją, kurioje Vilką atstoja mergaitės baimės ir kompleksai.

Joel Pommerat

„Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Joje bendrauja dukra, mama ir močiutė“, – pasakoja režisierius.

Jei jau prakalbome apie tris kartas, tai seneliai gaus progą anūkus nuvesti į to paties pavadinimo „Lėlės“ teatro spektaklį, kurį patys yra regėję vaikystėje. Ką jau ką, o „Dainuojantį ir šokantį mergaitės vieversėlį“, 1978 m. pagal Sigito Gedos tekstą sukurtą Vitalijaus Mazūro, jei ne teatro salėje, tai bent „telelangelyje“ matė visi anų laikų vaikai. Mindaugo Urbaičio sukurta spektaklio muzika netgi buvo išleista atskira plokštele, kurioje pagrindines partijas įdainavo Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė ir Viktoras Malinauskas.

Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

Vis dėlto dukart į tą pačią upę neįbrisi, todėl šis spektaklis bus visiškai kitoks: tai režisieriaus Algirdo Mikučio, dailininkės Aušros Paukštienės ir kompozitoriaus Olego Ditkovskio „Vieversėlis“. „Eiliuota S.Gedos pjesė – savotiška opozicija šių dienų tikrovei, slegiamai karo aktualijų: pasaulis čia pateikiamas kaip sapnas, kuriame dėl žmogaus sielos grumiasi įvairūs stebukliniai veikėjai – laumės, kipšai, žvėrys. Visi siekia naudos, gaivališkai trokšta įtvirtinti savo galią, tačiau Mergaitę saugo ir į priekį veda Vieversėlis – intuicijos, naivaus tikėjimo grožiu, harmonija, žmogų saugančių gamtos stichijų simbolis“, – pasakoja A.Mikutis.

Debiutiniai spektakliai

„Lėlės“ teatre jau šį šeštadienį numatyta dar viena premjera, tačiau prasidės ji gana neįprastu laiku: žiūrovai teatre laukiami 23 val. Ir rengiasi jai ne lėlininkai, o jauni teatralai, Oskaro Koršunovo auklėtiniai. Vis dėlto spektaklis „Vaikystė“, nors skirtas suaugusiems, – taip pat apie baimes: jame rodomas kūdikėlis, kuris labai bijojo savo mirties, todėl ištisai verkė. O vieną naktį ėmė ir pabudo savo paties sapne…

Kūdikėliai, suprantama, šiame kontekste gerokai paūgėję ir sprendžiantys atsitraukimo nuo teatrinės mokyklos spenio problemas. „Vaikystė“ – pirmasis O.Koršunovo mokinio Karolio Vilko režisūrinis darbas. Ką gali žinoti, gal meistras rengia savęs vertą pamainą?

Keistuolių teatre savo diplominį spektaklį „Heraklis“ kaip repertuarinį pradeda rodyti Aido Giniočio auklėtinis Gildas Aleksa. Anot jo, geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?“. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O kaip praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų?

G.Aleksa teigia, kad bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Irako, Afganistano, Sirijos, Ukrainos ir kitų mūsų amžiaus karų realios istorijos perteikiamos pasitelkus antikinį mitą apie Heraklį. Šis, kaip ir nuolat kuriame nors pasaulio krašte kariaujantys JAV ar Rusijos kariai, nuolatos atlieka žygdarbius, kurių motyvų iki galo nežino, nes niekas apie juos nepasako. Spektaklis kviečia susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Pjesė sukurta remiantis tikrais žmonių pasisakymais.

Režisūrinį kelią pradeda ir Nacionalinio dramos teatro aktorius Paulius Markevičius. Jis stato kamerinį spektaklį pagal Igno Šeiniaus „Kuprelį“, vadinamą pirmuoju moderniu lietuvių romanu. Inscenizaciją parašė vyresnis tos pačios trupės kolega Arūnas Vozbutas, pats vaidinsiantis ir pagrindinį personažą Olesį – kuprių vargonininką, įsimylėjusį gražią ir turtingą merginą Gundę. Deja, atėjus pasirinkimo metui Gundė, kurios vaidmenį spektaklyje kuria Jurga Kalvaitytė, pasirinks kitą, labiau prakutusį ir daugiau pasaulio mačiusį jaunikį. O jos išduotasis kuprelis nebenorės regėti žmonių ir pasitrauks į nuošalų malūną.

„Žinau, kad rašytojo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius“, – sako A.Vozbutas.

Dvasių namai

Metai be Henriko Ibseno? Lietuvoje taip nebūna. Pernai Klaipėdoje krito pašauta „Laukinė antis“, šįmet Kaune leisis nuo kalnų numirėlių dvasios: režisierė Monika Klimaitė ėmėsi paskutinės autoriaus dramos „Kai mes mirę nubusim“. Šią pjesę ji nagrinėjo pernai vasarą stažuodamasi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke, o grįžusi Lietuvon pradėjo ieškoti trupės, kurioje savo matymą galėtų įgyvendinti. Ir surado.

Pasakojimo centre – menininkas Rubekas, svajojantis sukurti didįjį savo gyvenimo kūrinį, skulptūrą „Prisikėlimo diena“. Prisikėlimą turėjo įkūnyti atvaizdas jaunos moters, ką tik pabudusios iš snaudulio… Rubeko įkvėpėja tampa Irenė, kuri palikusi savo šeimą iškeliauja su juo. Bet paaiškėja, kad Rubekas temyli savo meninę viziją…

Jie vėl susitiks sanatorijoje Norvegijos kalnuose tuomet, kai skulptorius jau penkerius metus bus vedęs jauną gražuolę Mają. Jausmai kažkada atstumtai pozuotojai suliepsnos iš naujo, bet juk visi žino, koks negailestingas H.Ibsenas savo pagrindiniams veikėjams. Tikrųjų gyvenimo vertybių ir prasmių suvokimas jo dramose dažniausiai būna pavėluotas.

Šalia padėkime visiškai kitos nuotaikos premjerą, kuri tam tikra prasme galėtų būti H.Ibseno dramos tęsinys. Tiesa, Pam Valentine komedijos „Spirit level“, kurios pavadinimą „Domino“ teatras verčia „Prie dangaus vartų“, herojai nuskęsta, o ne žūva kalnuose. Ir Džekas – ne skulptorius, o garsus detektyvų rašytojas. Be to – ateistas, dėl ko pražuvėlių poros neįleidžia į dangų ir jie priversti vaidentis savo viloje, baidydami potencialius savo buvusių namų pirkėjus. Kol galiausiai viloje įsikuria jauna pora…

Detektyvo ar net trilerio elementų įžvelgsite ir kitoje spalio komedijoje – Ramūno Cicėno režisuotoje „Amnezija už 400 000 eurų“. Vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, kol galiausiai pats gydytojas puola į neviltį įtardamas, kad nuo savo pacientų galėjo apsikrėsti skleroze.

Pacientas Rapolas teigia turintis vieną žmoną, tačiau išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę ir abi jos pradeda atakuoti daktarą reikalaudamos, jog vyras būtų pripažintas neveiksniu. O pats Rapolas nuspręs, kad kalėjimas nėra blogesnis už jo pilką gyvenimėlį be rizikos, be kibirkšties, be prieskonių ir be pinigų.

Su šokiu ir muzika

Panaši nesusipratimų, intrigų ir meilės ryšių painiava tvyro prancūzo Roberto Planquette‘o operetės „Kornevilio varpai“ librete. Bet kam gi rūpi operečių siužetai? Visi ir taip žino, kad po kelių valandų gražios muzikos viskas baigsis laimingai. Įdomiau, kad jau triskart Kaune  statytų „Karnevilio varpų“ šįsyk imasi vieniečių komanda – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine‘as Dibas, gimtinėje žinomas kaip karikatūrų piešėjas. Jie pasiūlė operetei pritaikyti Vakaruose populiarų komiksų vaizdinį sprendimą, kai veiksmą scenoje žiūrovas stebi tarsi naivių piešinukų seriją. Tam padeda ir pernelyg sudėtingų sprendimų nesirenkanti režisūra.

Visiškai kitos taktikos laikysis lenkų choreografas, Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, statydamas Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. 1993 m. Vladimiro Vasiljevo pastatytas to paties pavadinimo spektaklis buvo tapęs mūsų baleto vizitine kortele ir, Mstislavui Rostropovičiui diriguojant, apkeliavo viso pasaulio scenas.

Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ K.Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. „Šį kūrinį pasirinkau ne tam, kad ką nors užgaučiau ar šokiruočiau publiką. Tiesiog noriu parodyti, kad jo pasakojimas puikiai atitinka mūsų gyvenimą šiandien. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, savo „iPad’e“ naršančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus“, – liudija choreografas.

Muzikos ir šokio turėtų netrūkti ir Valstybinio jaunimo teatro premjeroje „Bėgikas“, nes Rusų dramos teatre nebeišsitenkanti režisierė Olga Lapina į pagalbą pasikvietė režisierių Antaną Jasenką ir choreografę Sigutę Mikalauskaitę. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesė pasakoja apie jaunų žmonių mėginimus pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. Kūrinyje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną.

Jono Vaitkaus apreiškimai

Viename teatre seniai nebeišsitenka ir pats Rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, ką tik savo scenoje pristatęs sunkiasvorę biblinės tematikos premjerą „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Dabar režisieriaus laukia Nacionalinis dramos teatras ir vėlgi biblinė tematika, tiesa, perimta iš poeto rankų: J.Vaitkus stato Paulo Claudelio „Apreiškimą Marijai“. Pagrindinis vaidmuo ir vėl  skirtas Vytautui Anužiui, taip pat vaidins Neli Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Ainis Storpirštis.

Teatralai žino, kad P.Claudelis, rašydamas dramas, nematė reikalo mąstyti apie tai, kaip jos bus vaidinamos scenoje. Kai kurios iš jų niekada nebuvo parodytos visa apimtimi, nes vien tekstui perskaityti balsu prireiktų daugiau kaip dešimties valandų. Kiek trunka spektaklis, tokiu atveju sprendžia dramą kupiūruojantis režisierius. O J.Vaitkus tekstus gerbia ir, kaip dar kartą įrodė keturias su puse valandos trukę „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, nėra linkęs daryti nuolaidų nei žiūrovams, nei aktoriams.

„Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“, – sako režisierius, pridurdamas, kad kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti, kuo ji stipri šitame gyvenime, gali būti prilyginta Marijai.

Kai peržengta riba

Pabaigai pasilikau dar vieną „sunkiąją artileriją“ – lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio statomą spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Pirmasis repeticijų etapas vyko rugpjūčio mėnesį režisieriaus sodyboje Lenkijoje. Dabar įžymybė dirba Panevėžyje ir styguoja jau šį savaitgalį numatytą pasaulinę savo pjesės „Hybris“ premjerą.

Hybris (gr. nuodėminga puikybė) – ribų, kurias nubrėžia dievai, peržengimas. Tokios puikybės pasekmė – dievų kerštas. Antikos žmonės tikėjo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Manyta, kad ir žmogaus elgesys turi savo ribas, o už jų peržengimą, visuotinės tvarkos pažeidinėjimą, saiko neturėjimą būna baudžiama.

Pjesėje, kurios veiksmas vyksta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas. Konradas siekia atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota: Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir 6-ojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. O Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

Abiem pagrindiniams vaidmenims pakviesti skirtingų kartų bardai iš sostinės: jaunasis Artūras Dubaka ir senjoras Vidas Petkevičius. Beje, vaidinimo muzika rūpinasi pats K.Zanussis. Šeštadienį po pirmojo premjerinio spektaklio jis pasiliks teatre pabendrauti su smalsiausiais žiūrovais. ■

Penkiolika spalio premjerų

Penkiolika spalio premjerų

■ 1 d. 23 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Vaikystė“. Rež. Karolis Vilkas

■ 1, 2, 22 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hybris (Puikybė)“. Rež.  Krzysztofas Zanussis

■ 5, 6, 7 d. 19 val., 8, 22 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Prie dangaus vartų“. Rež. Marcinas Slawinskis

■ 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „CC_dvasia“. Chor. Austėja Vilkaitytė

■ 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Kornevilio varpai“. Rež. Hermannas Keckeisas

■ 8, 9 d. 12 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Rež. Algirdas Mikutis

■ 8, 9, 23 d. 12 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Vėjas gluosniuose“. Rež. Antanas Gluskinas

■ 8 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Heraklis“. Rež. Gildas Aleksa

■ 16 d. 19 val. Vilniaus „Legendos“ klube, 19 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Amnezija už 400 000 eurų“. Rež. Ramūnas Cicėnas

■ 16, 23 d. 12, 15 val., 18 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudonkepurė“. Rež. Paulius Tamolė

■ 20, 21 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Bėgikas“. Rež. Olga Lapina

■ 22, 23 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kuprelis“, Rež. Paulius Markevičius

■ 28, 29 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Romeo ir Džuljeta“. Chor. Krzysztofas Pastoras

■ 29, 30 d. 18.30 d. Nacionaliniame dramos teatre – „Apreiškimas Marijai“. Rež. Jonas Vaitkus

■ 29, 30 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Kai mes mirę nubusim“. Rež. Monika Klimaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA