Kuo nustebino šių metų meno mugė „Art Vilnius“.

Kultūringi žmonės parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ lankosi mažiausiai du kartus per metus: žiemą, kai vyksta tarptautinė Vilniaus knygų mugė, ir vasarą, kai neabejinguosius menui pašaukia šiuolaikinė meno mugė „Art Vilnius“.
O juk nedaug trūko, kad to antrojo karto būtų nebuvę. „Prisimenu, kaip su D.Stomiene sunkiai kovėmės, kad pirmoji šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius“ taptų programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalimi. Buvo tam prieštaraujančių, vos „pramušėm“, bet tikėjome, kad tai gali būti ilgalaikis projektas, kaip ir „Kultūros naktis“ arba Gatvės muzikos diena“, – prisimena profesorius Arvydas Šaltenis.
Menotyrininkė Danutė Zovienė akcentuoja švietėjišką meno mugių misiją: „Kadangi valstybė dabar nėra turtinga ir negali papildyti muziejų rinkinių šiuolaikinio meno kūriniais, mugė sudaro galimybę tai daryti privatiems kolekcininkams. Žinoma, kartu tai yra visuomenės ugdymas pažinti, suvokti meną ir jį vertinti. O ši mugė man atrodo išlaikytai profesionali: joje nėra eksperimentinio pobūdžio vienadienių kūrinių, laikomasi profesionalumo pagrindų ir kanonų“.

Dalyvių mažėja, reikalavimai griežtėja

Ketvirtąkart rengiamoje meno mugėje dalyvauja 50 meno galerijų iš Lietuvos ir užsienio šalių.
Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė neslepia, kad pirmojoje mugėje, surengtoje 2009-aisiais, dalyvavo dvigubai daugiau galerijų nei šįmet. Vėliau dalyvių skaičius nuosekliai mažėjo.
„Tai priklauso nuo to, kokius projektus galerijos pateikia. Rugsėjį reikėtų skelbti konkursą ir kviesti tiek Lietuvos, tiek užsienio galerijas teikti projektus ateinančių metų mugei. Tačiau konkretus mugės finansavimas tampa aiškus tik vasario-kovo mėnesiais, o per likusį laiką sukviesti šimtą aukšto lygio galerijų nebeįmanoma. Pernai mums nepavyko patekti į tęstinio finansavimo renginių sąrašus, o kitas toks sąrašas bus sudarinėjamas tik 2015-aisiais, nebent pradėjusi funkcionuoti Kultūros taryba ras būdų sąrašą peržiūrėti“, – teigia „Art Vilnius“ vadovė.
Šįmet mugei 140 tūkst. Lt skyrė Vilniaus miesto savivaldybė, dar 110 tūkst. Lt pridėjo Kultūros rėmimo fondas.

Šienas ir švitrinis popierius

Kas praėjusios savaitės mugėje buvo kitaip? Visų pirma pabrėžčiau tikro šieno kvapą, kuris labai derėjo prie žolynų meistrės Nomedos Saukienės nutapytos „Upės“ – dešimties metrų ilgio kūrinio, užimančio visą stendo sieną. Gėrėtis metų laikuose besikeičiančios upės tėkme lankytojai galėjo prisėdę ant tvirtai surištų šieno „briketų“. Tai – gerokai patogiau, nei sėdėti menininkės Renatos Vinckevičiūtės atkurtame sovietinio salono interjere, kuriame visų baldų gobelenai ir užtiesalai pagaminti iš švitrinio popieriaus.
Barbora Gadiminaitė kvietė pasidomėti, kokius atvaizdus sukursite sienoje, sudėliotoje iš mažų, įvairiais kampais pakreiptų veidrodinių plokštelių. Saulius Vaitiekūnas instaliacijoje „Būti ar nebūti?“ ragino pažvelgti lietuviškiems lauko rieduliams į skulptoriaus įstatytas metalines akis ir laukti, kada akmenys prakalbs.
Geriausiu jaunuoju menininku paskelbto Jono Aničo instaliacija, vaizduojanti šalia sutrūkinėjusio chemikalų maišo nustipusį ir suakmenėjusį paslaptingą gyvulį, suteikė progą galvoti, ar nerūpestingai besielgdami patys neatsidursime to pajuodusio padaro vietoje. O geriausiu skulptoriumi išrinkto Kęstučio Svirnelio instaliacijoje „Senis besmegenis“ – atsakymas į dažnai skambantį klausimą, kas toks, linksmai besisukdamas ratu, mums diktuoja mintis ir elgesio normas.
Jei jau prakalbome apie skulptūras – paminėkime ir tas, kurių nepastebėti neįmanoma. Tai – daugiau nei penkių metrų ilgio Raimondos Sereikaitės mėlynasis trimitas, gulėjęs ekspozicijų salėje, ir dešimties metrų aukščio Vlado Urbanavičiaus „Špūlė“, pasitikusi mugės lankytojus „Litexpo“ kieme. Pats skulptorius jaukavo, kad tai – per vidurį susprogęs Neries krantinėje jo pastatytas garsusis „vamzdis“.
Meditacijai kvietė tamsus skambantis kambarys, kuriame savo geometrines formas nuolat keitė Rimo Sakalausko elektroninė instaliacija. Sukaitę nuo ilgo vaikščiojimo galėjo ten regėti tirpstančius ledynus, o ramybės pasiilgusieji – tiesiog kelias minutes atsigauti nuo visur lydinčio mugės šurmulio.