Neturėdami rimtų žemės turtų šveicarai kadaise privertė pasaulį įvertinti jų kruopštumą, o šiandien legendinių laikrodžių gamintojui jau rūpi investuoti į mokslo pažangą.

Dideli ežerai, snieguotos Alpių viršūnės, pasiturintys slidinėjimo ir kitokių poilsio malonumų ieškantys turistai, turtingi bankai, gal dar Davoso verslo forumas – nedidelę Šveicariją dažniausiai siejame su tokiais vaizdiniais ir stereotipais. Tačiau Alpių papėdėje jau seniai dera ir gausus intelekto derlius – akivaizdus minčiai kuriamos erdvės ir požiūrio į švietimą bei mokslą vaisius.

Vieno litro variklis

Benzino kainos vis kyla, automobilių pramonės šulai suka galvas, kaip sumažinti degalų sąnaudas. Išganymu čia laikomas hibridinis variklis. Kiek realistiškos elektrinio variklio viltys, paaiškės po keleto metų. Šiandien jie dar labai brangūs – tiek grynai elektriniai, tiek hibridiniai. Kainą įsivaizduoti padėtų tokia supaprastinta taisyklė: su kiekvienu papildomu kilometru, kurį automobilis gali nuvažiuoti varomas vien tik elektra, jis pabrangsta maždaug tūkstančiu litų. “Šveicarijoje tokius dar įperka, – sako Ciuricho ETH (Konfederacijos technikos universiteto) termotronikos profesorius Lino Guzzella, – Prancūzijoje ar Italijoje – jau gerokai mažiau, o ką kalbėti apie Indiją ar Kiniją”. Tačiau kaip tik ten automobilių daugėja sparčiausiai. Po poros dešimtmečių pasaulyje jų gatvėmis važinės dvigubai daugiau.

"Veido" archyvas

Ciuricho ETH universiteto mokslininkai kuria suspausto oro hibridinį variklį

“Mes inžinieriai, o ne svajotojai, – entuziastingai pabrėžia profesorius. – Kokia nauda iš geriausio išradimo, jei jo niekas negali įpirkti?” Be to, elektros pievelėje nepasišienausi – ji gamtoje neauga, jai pagaminti irgi reikia energijos. Tad ar elektra varomas automobilis yra “žalias”, jei ta elektra gaunama, tarkim, deginant rudąsias anglis ar mazutą?

Užtat jo vadovaujamos grupės mokslininkų sukurtas suspausto oro hibridinis variklis leidžia sutaupyti nuo ketvirtadalio iki trečdalio dabar reikalingo benzino kiekio, o mieste degalų reikia perpus mažiau. Naujasis variklis bus nedaug brangesnis už įprastinį benzininį – jam nereikia brangios baterijos ir papildomo elektrinio variklio.

Didžioji jų bėda, kad iš degaluose esamos energijos tik 17 proc. panaudojama automobilio judėjimui. Teoriškai būtų galima pasiekti 35 proc., tačiau kasdieniame gyvenime tai ir lieka teorija, mat dabartinių automobilių galingumas – beviltiškai per didelis, jie lengvai pasiekia daugiau nei 150 AG, kai retai prireikia daugiau nei 60. Kai litražas mažesnis – variklis veiksmingesnis.

Šiuo variklio mažinimo principu ir pagrįstas Ciuricho ETH hibridinis variklis. Jis perpus mažesnis už benzininį, tačiau gali pasiekti didelį galingumą. Vis dėlto tikroji naujovė yra trečia sklendė, jungianti degalų degimo kamerą su suspausto oro baku. Stabdant bake sukaupiamas suspaustas oras leidžia greit pasiekti didelį greitį, nenukenčia ir manevringumas. Didžioji užduotis mokslininkams – patikimas elektroninis tos sklendės valdymas – jau įveikta: pirmas dviejų cilindrų prototipas sukonstruotas. Dabar profesoriaus L.Guzzellos, įtrgistravusio jau ne vieną patentą, grupė tikisi, kad atsiras automobilių gamintojas, išradimą paversiantis tinkamu rinkai, ir patys aktyviai jų ieško.
Energijos tyrimai Ciuricho ETH jau pelnę gerą reputaciją visame pasaulyje.

Minties polėkiui reikia erdvės

Tos pačios Ciuricho ETH absolventai rimtai prisidėjo ir prie itin modernaus mokymosi centro Lozanoje idėjos įgyvendinimo. Tik šių metų vasarį duris atvėręs “Rolex” mokymosi centras buvo sumanytas kaip biblioteka ir erdvė protiniam darbui. Lozanos EPEL (Konfederacijos aukštosios politechnikos mokyklos) prezidentas neurofiziologas dr. Patrickas Aebischeris įsitikinęs, kad mokslininkams, kaip ir menininkams, reikia erdvės minties polėkiui. Užtat ir ieškojo rėmėjų būsimam mokymosi centrui – biudžeto skirtų lėšų būtų užtekę tik “valdiškam” pastatui. Tarp prisidėjusių Šveicarijos firmų yra ir Lietuvoje gerai žinomų – “Rolex”, “Logitech”, “Novartis”, “Nestle”.

"Veido" archyvas

Įspūdingas “Rolex” mokymo centras Lozanoje

Naujajame centre įsikūrusi ir CRAFT laboratorija, žinoma avangardistiniu požiūriu į mokymosi technikų tobulinimą, – ji sukūrė interaktyvius baldus, būdus, kaip kompiuteriui suprasti popieriuje esančią informaciją, bei į akių judesius reaguojančius prietaisus. Naujojoje vienoje didžiausių Europos techninių bibliotekų šūsnį knygų pasiimti ir grąžinti dabar dar paprasčiau – užtenka jas kartu su kortele padėti ant elektroninės lentynos. O netrukus turėtų atsirasti ir ant paprasto stalo statomos interaktyvios lempos, kuriomis bus galima ne tik ant lubų ar kitų paviršių projektuoti “žinutes” aplinkai, bet ir kurti garsinį foną.

Suprantama, ne tik naujausių pedagoginių technologijų pasiūla, bet ir neįprasta architektūra (ją kūrė SAANA – japonų architektų biuras, vadovaujamas Kazuyo Sejimos ir Ryue Nishizavos) skatina inovatyvų požiūrį į skaitomus tekstus ir studijuojamus dalykus. Intymi viešoji erdvė turėjo įkūnyti EPFL atviro interdisciplininio bendradarbiavimo filosofiją. Beje, mokymosi centras veikia iki vidurnakčio.

Drąsiausia naujojoje bibliotekoje, žinoma, tai, kad nėra jokių fizinių ribų, atskirų skaityklų ar skaitymo nišų, tik tyla (prie kurios prisideda specialios garsą sugeriančios lubos) ir ant kalvelių bei slėniuose išsidėsčiusios ramios zonos, tarp kurių įsiterpia kavinės ir bendravimo salelės.

Iš esmės tai griežtas 88 tūkst. kv. m stačiakampis, tačiau gretimai banguojančios lubos ir grindys paverčia jį lengvu ir žaismingu. Tos vietos, kuriomis pastatas remiasi į žemę, beveik nepastebimos – o lankytojams iš bet kur lengva rasti įėjimą. Viduje dėl tų “bangų” tarsi ištirpsta pastato briaunos, o nei fizinių, nei optinių pertvarų tarp atskirų zonų nėra.

Nereikia laiptų ar laiptinių – užtat yra specialūs permatomi “horizontalūs liftai”. Nuo kalvelių matyti ne tik visas kompleksas, bet ir netoliese esantis Ženevos ežeras bei Alpės. Greta atviros erdvės su bendravimo kampeliais bei didžiulės amfiteatrinės auditorijos, įrengti ir seminarams ar “minčių audroms” tinkami stikliniai burbulai.

Suprantama, kad toks projektas reikalavo ir itin gabių konstruktorių bei statybininkų tikslumo: montuojant konstrukciją buvo pasitelkta ir GPS, o optimalų vėdinimą bei šildymą įrengti padėjo kompiuterinė programa.

Pigi ekologija – per brangu

Nė nepamanytum, kad į mažą miestelį vaizdingoje Alpių papėdėje Vimisą suvežami visi Šveicarijoje surinkti atitarnavę įvairiausių formų, dydžių ir cheminės sudėties galvaniniai elementai, o katalizatoriai ir gyvsidabris – ir iš toliau. Šalia iškrautų konteinerių juntamą senų baterijų kvapą labai jau sunku sieti su pačiu pažangiausiu mokslu.

Tačiau įmonės vadovas Reto Königas neslepia pasididžiavimo, kad “Batrec” – vienintelė firma Europoje, uždaroje sistemoje visiškai atskirianti ir surenkanti tiek galvaniniuose elementuose esančius metalus, tiek pavojingas medžiagas ir nedaranti jokios žalos aplinkai. Pajuokauja, kad ir maža uždara šalis turi rimtų privalumų – lengviau sukontroliuoti ypatingas atliekas, tad jos vėl tampa žaliavomis ir patenka į gamybos apytaką.

Kasmet Europoje praduodama daugiau nei 5 mlrd. galvaninių elementų ir baterijų. Atidirbusiuose yra daug labai vertingų medžiagų, tačiau yra ir grėsmę aplinkai keliančių – gyvsidabrio, cinko, švino ir kadmio, kurios jokiu būdu neturėtų vėl patekti į medžiagų apytaką gamtoje. Užtat Šveicarija galvaninių elementų perdirbimui kelia dar griežtesnius reikalavimus nei ES. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio aplinkosaugos judėjimo įpliekstos diskusijos tapo apčiuopiamais vaisiais: paskutinis ypatingų atliekų sąvartynas jau uždarytas ir bus sanuojamas. Suprantama, tokių atliekų neleidžiama “skiesti” paprastomis. 72 proc. visų galvaninių elementų surenkama (o specialų konteinerį jiems randi be didelių pastangų), nukenksminama ir perdirbama. Antroje vietoje pagal šį rodiklį esančioje Vokietijoje neišmetamas ketvirtadalis elementų, Lietuvoje – tik kas dvidešimtas.

Kiekvienas šveicaras už baterijų perdirbimą per metus sumoka vidutiniškai po 1,45 franko. Bet už tai gauna tausojamą aplinką ir garantiją, kad medžiagos vėl bus panaudotos.

Kristinos Sprindžiūnaitės nuotr.
“IDSC/ETH Zürich” nuotr.
“Roles learning center EPFL Lausanne” nuotr.