Pagal interneto prieinamumą žmonėms vis dar esame ES uodegoje, atsilikėlių gretose rikiuojamės ir pagal plačiajuosčio interneto paplitimą.

Nors interneto plėtra Lietuvoje juda septynmyliais žingsniais (daugiausia skatinama ES finansinės paramos), kur jau atėjome, galime pamatyti tik pažvelgę į save iš šalies.

Lietuvos valdžia per visus užsienio vizitus giriasi itin sparčiu plačiajuosčiu internetu ir per kelerius metus žada atvesti jį iki kiekvienos Lietuvos karvės, tačiau kol kas ši moderni technologija prieinama tik nedidelei lietuvių daliai, palyginti su kitomis ES šalimis. Net nuo latvių, ką jau kalbėti apie estus, atsiliekame ir pagal kitus rodiklius: ir pagal namuose naudojamo interneto, ir pagal prisijungimo spartos, ir pagal mobiliųjų telefonų su interneto ryšiu statistiką esame pirmose vietose nuo galo. Palyginti su Europa, vis dar mažai pas mus ir elektroninių valdžios paslaugų.

Ekspertai pabrėžia, kad elektroninei visuomenės pažangai neužtenka vien dosnios ES piniginės. Be jos nebūtų nutiesta kabelių, nemažai europinių pinigų skiriama ir žmonių, ypač vyresnės kartos, kompiuteriniam švietimui, tačiau be pačios Lietuvos gebėjimo ne tik matyti, bet ir daryti save informacinių technologijų lydere, pažangūs ir toliau atrodysime tik patys sau.

Pradžia – mokykloje

Prakalbus apie kompiuterinį raštingumą, žvilgsnis pirmiausia krypsta į mokyklas. Kyla klausimas: kaip dabar atrodo kompiuterių klasės, ar internetas jau tapo kasdieniu mokymo ir mokytojų bei mokinių bendravimo įrankiu?

Technologinė pusė atrodo neblogai: remiamos ES, pasaulinių kompiuterinės įrangos gamintojų, mokyklos jau turi modernius kompiuterius, spartųjį internetą, ir tuo naudojamasi jau ne vien informatikos, bet ir daugelyje kitų pamokų. “Anksčiau buvome pasenusios Vakarų Europos technikos sandėlis – mus pasiekdavo tik ten jau nebereikalinga technika. Tačiau per pastaruosius kelerius metus padėtis radikaliai pagerėjo – turime naują techniką, internetą, kai kuriose mokyklos zonose jau net ir bevielį”, – džiaugiasi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas.

Pasak jo, ypač ryškus proveržis įvyko po to, kai buvo pradėta įgyvendinti ES lėšomis finansuojama Mokyklų tobulinimo programa, leidusi aprūpinti jas ne vien kompiuteriais, bet ir interaktyviomis lentomis, skaitmeninėmis kameromis. Pašnekovas skaičiuoja, kad šiuo metu jų mokykloje vienu kompiuteriu naudojasi šeši septyni mokiniai.
Tačiau tai gerokai bendrą Lietuvos statistiką viršijantis skaičius. 2009 m. duomenimis, bendrojo lavinimo mokyklose vienu kompiuteriu naudojosi apie 12 mokinių. Džiaugtis galima nebent progresu: dar 2004 m. dėl vietos prie kompiuterio turėjo grumtis 22 mokiniai.

Švietimo informacinių technologijų centro direktorius Vainas Brazdeikis pripažįsta, kad Lietuvos rodikliai ES kontekste atrodo prastai. “Šveicarijoje jau diskutuojama apie tai, kad kiekvienas mokinys mokykloje turi gauti po nešiojamąjį kompiuterį”, – palygina jis.

Tuo tarpu Lietuvos siekiamybė – kad vienas kompiuteris tektų keturiems penkiems vaikams. Tai ketinama pasiekti per artimiausią penkmetį. Įdomu, ko per tą laiką jau bus pasiekę tie asmeniniais nešiojamaisiais kompiuteriais jau dabar mokyklose apdalyti mažieji šveicarai…

“Nieko nepadarysi, lėšų galima skirti tiek, kiek turime”, – atsidūsta ekspertas. Jis pripažįsta, kad be ES paramos kompiuterinio progreso mokyklose iš viso nebūtų – nacionalinės investicijos šioje srityje dėl krizės sumažintos kelis kartus.

Informacinių technologijų bendroves vienijančios asociacijos “Infobalt” atstovai tokį požiūrį vadina labai trumparegišku. “Kur mes tokiu tempu nueisime? Apskaičiuota, kad jau 2015 m. 90 proc. visų darbo vietų Europoje reikalaus informacinių technologijų išmanymo”, – sako “Infobalt” ES reikalų vadovė Vilma Misiukonienė.

Tiesa, problemų turime ne vien dėl lėšų stygiaus – mentalitetas keičiasi dar lėčiau nei įranga kompiuterių klasėse. “Beje, technologijų plėtra yra iššūkis ne Lietuvos mokiniams – jaunimas smalsus ir lankstus. O štai pedagogai, ypač vyresnės kartos, dar turi išmokti naudotis tuo, kas jau pasiekė jų klases”, – teigia V.Brazdeikis. Jo duomenimis, pavyzdžiui, visiems patogus mokytojų ir mokinių bendravimas socialiniuose tinklalapiuose kol kas – retos išimtys, o ne taisyklė Lietuvoje, nors tokias technines galimybes dauguma pedagogų jau turi.

“Infobalt” taip pat skambina pavojaus varpais dėl to, kad Lietuvoje jau pradeda stigti informacinių technologijų specialistų. “Teisininkai rikiuojasi darbo biržoje, bet jų ir toliau kepama per daug. IT specialistų stinga jau dabar – universitetai jų galėtų kasmet parengti septyniais šimtais daugiau nei šiuo metu, bet šios srities finansavimas per studijų krepšelius kažkodėl nuolat mažinamas”, – piktinasi V.Misiukonienė.

Padrika elektroninė valdžia

Na, o kol kas skaičiai liudija internetą tapus tik palyginti nedidelės dalies lietuvių kasdienio gyvenimo dalimi. Pavyzdžiui, prekes internetu kartkartėmis užsisakinėja tik apie 5 proc. lietuvių – dar rečiau tai daro tik rumunai ir bulgarai. Nors pagal interneto prieigos namuose skaičių Lietuva neatrodo labai prastai – ją turi daugiau negu pusė visų Lietuvos namų ūkių, ir pagal šį rodiklį nedaug teatsiliekame nuo ES vidurkio.

Tyrinėjant kitus skaičius galima pastebėti, kad lietuviai internetu privengia tik pirkti, o štai elektronine bankininkyste naudojasi plačiai, laikraščius, žurnalus ir kitas informacijos priemones internete skaitome panašiai kaip ir vidutinis europietis.

Čia derėtų paminėti kai kuriuos teigiamus pavyzdžius. Tarkime, tikrai gerai funkcionuoja elektroninė mokesčių deklaravimo sistema, kai kurios “Sodros”, registrų, dokumentų išdavimo sistemos paslaugos – visos jos kuria lyg ir neblogą Lietuvos elektroninės valdžios įvaizdį. Statistika liudija, kad populiariausios viešosios e. paslaugos Lietuvoje yra mokesčių deklaravimas, darbo paieška, su sveikatos apsauga susijusios paslaugos, taip pat priėmimas į aukštąsias mokyklas, viešųjų bibliotekų paslaugos, socialinės apsaugos pašalpos ir asmens dokumentų išdavimas.

Tačiau vėlgi geriau savo laimėjimus galima įvertinti tik turint platesnį, o ypač tarptautinį kontekstą. Priminsime, kad internetu valstybės teikiamomis paslaugomis naudojasi tik apie 18 proc. lietuvių. Pagal šį rodiklį ir vėl rikiuojamės ES narių sąrašo pabaigoje, daugiau negu tris kartus atsilikdami nuo progresyviausiųjų klubui priklausančių danų, olandų ar švedų.

Programinę įrangą verslui ir valstybinėms organizacijoms gaminančios pasaulinės bendrovės SAP atstovybė Lietuvoje pastebi esminę viešojo sektoriaus elektroninių paslaugų plėtros ydą: visas procesas yra padrikas, nes kiekviena įstaiga informacines sistemas diegia savarankiškai. UAB “SAP” pardavimo vadovas Tomas Vitkus kritikuoja dabar vykstantį Lietuvos savivaldybių programinės įrangos atnaujinimą, panaudojant tam daugiausia ES lėšas.

“Kokias technologijas diegti, savo nuožiūra sprendžia atskirų savivaldybių tarnautojai”, – stebisi jis.

Pasak specialisto, taip visų pirma neefektyviai leidžiami valstybės pinigai, nes centralizuotai organizuojant viešuosius pirkimus kiekviena savivaldybė išleistų mažiau. Jis suskaičiavo, kad dabar, pirkdamos atskirai, visos savivaldybės išleis apie 100 mln. Lt. “Tuo tarpu už 30–40 mln. Lt būtų galima įdiegti tobulą pačių naujausių technologijų bendrą sistemą”, – tvirtina pašnekovas.

Be to, diegiant centralizuotą sistemą būtų sukurtas kur kas efektyvesnis ir, svarbiausia, skaidresnis savivaldybių elektroninis tinklas. “Kiekvienas žmogus galėtų internete palyginti, kiek kurioje savivaldybėje užtrunka tokio paties leidimo išdavimas”, – pateikia pavyzdį T.Vitkus. Kartu, jo manymu, bendra bei atvira sistema mažintų korupcijos ir kitokio valdininkų piktnaudžiavimo galimybes.