Klaipėdoje atidaryta Isroildžono Baroti paroda „Suzani“, įkvėpta menininko tėvynės Tadžikijos tradicinių ornamentų.

„Pagaliau galėsim sutvarkyti Džono dirbtuvę“, – džiūgauja galerininkė Andželika Baroti.
Kol senamiesčio kambarys buvo prigrūstas senų baldų ir stambių keraminių skulptūrų, grindų perkloti jame nebuvo kaip. O dabar tiek baldai (kai kurie paties menininko sukalti), tiek skulptūros mėnesiui draugiškai persikraustė į Baroti galerijos salę. Pasirodo, visai nebūtina eksponuoti molines skulptūras ant nebylių sniego baltumo konstrukcijų: dailininko sumeistrautas medinis padėklas atrodo gerokai autentiškiau. Tik štai stalus ir sofas, daug metų praleidusius keramiko dirbtuvėje, kaip prisipažįsta parodos autoriaus žmona Andželika, prieš parodant galerijos lankytojams teko ilgokai grandyti ir šveisti.

Su mėsmale ir trintuve

Yra ir tokių keramiko kūrinių, kuriems eksponuoti galerijoje baldų apskritai neprireikė: jie kybo ant sienų tarsi glazūruotos molio plokštės paveikslai. Spalvas ir motyvus jiems Isroildžonas Baroti nusižiūrėjo nuo savo tėvynėje, Tadžikijoje, kaimuose siuvinėjamų kilimų bei staltiesių tradicinių raštų. Tokie ornamentiniai siuvinėjimai adata Persijos regione vadinami žodžiu „suzani“.
Tačiau kaip galima siuvinėti molį? Adatos, tam, žinoma nereikia, tačiau mažyčiais molio plaušeliais nuklotas paveikslo paviršius išties primena audeklo faktūrą. Kaip „suverpti“ ir lygiai, tarsi ant trupininio pyrago, išbarstyti mažyčius molio plaušelius, žino tik pats I.Baroti. Pasirodo, menininko virtuvė primena kiekvienos šeimininkės virtuvę: molinė tešla tiesiog „tarkuojama“ smulkia trintuve. Svarbiausia, pasak keramiko, sulaukti šiai operacijai palankiausios molio konsistencijos.
Degimo krosnyje kaitinamos glazūruoto molio plokštės retkarčiais, kaip ir trapios tešlos kepiniai orkaitėje, sutrūkinėja: gerai įsižiūrėję įžvelgsite tokių plyšelių ir parodos „suzani“. Tačiau dekoratyvinėje keramikoje, pasak autoriaus, tai menka nuodėmė – priešingai negu gaminant funkcinius indus. Įdomu, kad Tadžikijos kaime indų lipdytojai apskritai apsieidavo be krosnių: baigtus dirbinius liaudies keramikai tiesiog surinkdavo į krūvą, apkraudavo karvių mėšlu ir padegdavo. O vėliau pripildydavo indus druskingo vandens ir palaikydavo karštoje Tadžikijos saulės atokaitoje: to užtenka, kad moliniai indai taptų patvarūs.
Anksčiau savo darbuose I.Baroti mėgdavo naudoti ir molinius „spagečius“. Dailininko žmona atsidūsta: per tuos „makaronus“ neteko savo tvirčiausios ir patikimiausios, dar sovietmečio fabrikuose gamintos mėsmalės, kuri persikraustė į keramiko dirbtuvę. Iš kilometrinių molio „sliekų“ menininko rankos suformavo ištisas skulptūrines kompozicijas.
“Suzani” ciklą I.Baroti žada pratęsti, tačiau nuo molinių plokštumų persimes prie labiau reljefiškų sieninių bareljefų. Žada išbandyti ir bronzinę skulptūrą: juk kiekviena medžiaga menininkui diktuoja savus reikalavimus, o ta pati idėja, įkūnyta skirtingose medžiagose, atsiskleidžia naujai. Juolab ir darbo su bronza technologija, turint omenyje liejiniui rengiamas plastilino formas, artima keramikai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.