Sostinės galerijoje „Meno niša“ dar galima paspoksoti į kaunietės tapytojos Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės „Varnų bažnyčią“.

Renata Baltrušaitytė

Mažai kas bežino, kas yra varnų bažnyčia. Iš tiesų tai nelabai malonus pokštas, suaugusiųjų krečiamas nenuoramoms vaikams. Iš pradžių klausdavo: „Nori pamatyti varnų bažnyčią?“ Jei norėdavai – iš nugaros suspausdavo delnais galvą ir pakeldavo. „Ar matai?“ – „Matau, matau!“ – šauki, kad greičiau paleistų, nes iš skausmo aptemdavo akyse…

„O dabar galvoju, kad varnų bažnyčia – tai medis, pilnas varnų. Nes varnos savo tvirta, vyriška eisena ir laikysena primena vienuolius, ir jų nutūptas medis atrodo kaip maldininkų pilna bažnyčia, kurioje pro šakas prasismelkiantys saulės spinduliai švyti it langų vitražai“, – pasakoja dailininkė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Varnų juoduliai vakarietiškoje kultūroje neišvengiamai sklando virš mirties ir kapinių. Vienas dailininkės paveikslas taip pat skirtas poeto Edgaro Allano Poe „Varnui“, visas jaunuolio viltis užbraukiančiam nepermaldaujamu „Nevermore“ (niekada). Eilėraštis, kurio herojus gedi prarastos mylimosios, išgarsino amerikiečių rašytoją visame pasaulyje, nors autoriui sumokėtas honoraras 1845-aisiais tesiekė devynis JAV dolerius.

„Kartais galvoju: gal ir sveika žmogui apgaulingų iliuzijų išsklaidymas. Varnas, kuris greičiausiai tėra skausme skendinčio jaunuolio vaiduoklis, kalbinamas nesuteikia jam nė menkiausios paguodos, bet kartu kompromisų nepripažįstančiu atvirumu padeda jo sielai greičiau užgyti“, – svarsto tapytoja, paveikslo pavadinime „Nevermore“ sąmoningai pakeitusi į „Nevermind“ (nesvarbu).

Pritariu, kad E.A.Poe varnas anaiptol nėra bejausmis: jis bent jau atsiliepia kalbinamas. O štai švytuoklė (iš siaubo literatūros klasika vadinamos to paties autoriaus novelės „Šulinys ir švytuoklė“) artėja nepermaldaujamai. Ir net į kalbas nesileidžia…

Todėl paaugliai savo malonumui tikriausiai niekada netapytų varnų, nors E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, dėstanti Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje, kartais skiria tokią užduotį savo mokiniams. Varnų buvimas šalia, jų stebėjimas tarsi padeda žmogui prisijaukinti mintis apie mirtį, nors pati mirtis, kaip ir lauke užaugusi varna, – neprijaukinama.

„Stebėdama jas nuolat patiriu, kad esu joms nesvarbi. Užtat man varnos – reikalingos: jau treti metai per jas išreiškiu savo vidines būsenas, be jokių sentimentų sau. Ir sakau, kad tapysiu varnas tol, kol tapysiu“, – įsitikusi Elena.

Tuščias langelis

Savo dar tapomiems paveikslams autorė dažnai surengia „fotosesijas“: nuotraukos vėliau leidžia stebėti, kaip kinta ir vystosi idėja, kol ateina iki kulminacinio taško, kai jau nieko nebegali nei atimti, nei pridėti. „Būna toks labai aiškus pojūtis“, – tvirtina dailininkė.

O tada dar viena varna, sąmoksliškai mirktelėjusi savo gimdytojai, nutupia „Varnų bažnyčion“. Ant jai skirtos sienos galerijoje puikuojasi šešiolika nedidukų varnų portretų, o štai septynioliktasis, pilkai melkšvos spalvos „langelis“ – tuščias.

Gali fantazuoti, kad tą dieną Kaune išaušo ūkanotas rytas – toks, kai ne tik varnos neįžiūrėsi, bet ir savo nosį apsičiupinėti turi. Nes juk visos Elenos varnos jos nužiūrėtos iš rytinių pasivaikščiojimų su šunimi Vilijampolės paneriais, kuriuose pilkųjų draugužių netrūksta.

O gal tai tiesiog asfalto plotelis, kuriuo ką tik šokavo pilkoji, o tada mostelėjo – ir paliko boluoti išplaukusio kontūro šešėlis…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.