Politikai nepraleidžia progų pasidžiaugti išplėtota Lietuvos informacinių technologijų infrastruktūra, tačiau nulipę nuo tribūnų pamiršta, kad infrastruktūrą reikia ir išnaudoti.

Pasimetimas tarp valstybės plėtros prioritetų – bendra Lietuvos valdžių problema. Tačiau dėl vieno buvę ir esami aukščiausi šalies pareigūnai sutaria: Lietuvos ateitis neatsiejama nuo informacinių technologijų (IT).
Informacinės visuomenės kūrimą, kaip prioritetą, dar 2003 m. yra deklaravęs net įprastai “ūkininku” laikytas prezidentas, vėliau ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, nors tada internetu naudojosi tik kas ketvirtas šalies pilietis ir didelė dalis manė, kad jiems pasaulinis tinklas niekada nebus reikalingas.
Šią tradiciją tęsia ir dabartinis premjeras Andrius Kubilius, dar 2001 m. siūlęs Lietuvos ekonomikos ateitį sieti su klasteriais, arba žinių ekonomikos branduoliais, o pernai pareiškęs, kad Lietuva sieks tapti Šiaurės Baltijos šalių aukštųjų technologijų centru.
Ryšių su visuomene specialistai tokius pasisakymus sveikintų: kalbėdami apie inovacijas politikai rodo, kad yra šiuolaikiški ir žinantys daugiau už rinkėjus (kiek prieš dešimtmetį gatvėje sutiktų žmonių būtų galėję paaiškinti sąvoką “klasteris”? Kiek jų tai padarytų dabar?..). Tačiau deklaracijos lieka deklaracijomis, o tikrieji inovatoriai – programuotojai, IT srityje dirbantys verslininkai – dažnai palikti dirbti patys sau, nesulaukdami ne tik paskatinimo, bet ir užsakymų iš valstybinio sektoriaus.

IT boingą turime, trūksta keleivių ir pilotų

Politikai apie informacines technologijas kalba ne be pagrindo. Verslo konkurencija (prisiminkime penkerių metų senumo mobiliojo ryšio tiekėjų kovas, lėmusias itin sparčią šio sektoriaus plėtrą) ir ES lėšos lemia tai, kad šiuo metu pirmaujame Europoje pagal plačiajuosčio interneto greitį, esame viena iš septynių pasaulio valstybių, turinčių ketvirtos kartos internetą. Per dešimtmetį namų ūkių, turinčių kompiuterį, padaugėjo nuo 8,1 iki 53,8 proc. Prie šių kompiuterių užaugę jaunuoliai tapo pripažintais programuotojais. Pavyzdžiui, lietuvių sukurta nuotraukų redagavimo programa “Pixelmator” per 20 dienų “Apple” parduotuvėje uždirbo milijoną dolerių. Kitas pavyzdys – taip pat lietuvio Iljos Laurso bendrovė “GetJar”, pasaulinėje mobiliųjų programėlių rinkoje atsiliekanti tik nuo tų pačių “Apple”.
Sąrašą galima tęsti, bet jo išvada atrodo aiški: Lietuva turi tiek infrastruktūrą, tiek intelektinių išteklių tapti pirmaujančia IT šalimi. Tačiau tam reikia, kad šia kryptimi verslas ir valstybės sektorius žengtų vieningai ir palaikytų vienas kitą. Kaip metaforiškai apibūdina “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis, kad į Lietuvos IT infrastruktūros boingą susėstų tiek keleiviai, tiek pilotai ir jis pakiltų.
Didžiausios Baltijos šalyse mobiliojo ryšio bendrovės vadovas boingą į pakilimo taką bandė nukreipti pernai, siūlydamas ambicingą projektą “Informacinė Via Baltica”. “Mūsų noras buvo, kad 80 proc. žmonių Lietuvoje turėtų elektroninio raštingumo pagrindus, kad šeimų, turinčių plačiajuostį internetą, skaičiaus irgi pakiltų iki 80 proc. Pagal pasaulinę statistiką, iš tūkstančio žmonių, kurie yra prijungiami prie plačiajuosčio interneto, sukuriama 80 darbo vietų. Kiekvieni 10 proc., kuriais padidėja plačiajuosčio interneto skverbtis, duoda šaliai 1,5 proc. BVP augimo. Tai būtų leidę atsirasti didžiuliam valdžios sektoriaus modernumui, didėtų BVP, būtų sukurta nemažai naujų darbo vietų”, – ir dabar visus projekto skaičius tiksliai prisimena A.Zabulis.
Tąkart buvo apskaičiuota, kad įgyvendinti “Informacinę Via Balticą” kainuotų 0,5 mlrd. Lt, tačiau ši suma atsipirktų jau per pirmuosius vykdymo metus. Negana to, visą reikalingą finansavimą bendrovė siūlė skirti išimtinai iš ES struktūrinių fondų.
Akivaizdžiai lobistinis, bet didžiuliu postūmiu į IT plėtrą galėjęs tapti projektas nebuvo pradėtas įgyvendinti. “Stabdyti reformas yra labai lietuviška. Jei kažkas pasiūlo gerą idėją, atsiras dvidešimt tokių, kurie bandys ją paneigti. Susitarimo stokos pas mus labai trūksta”, – nesėkmės detalių nekonkretizuoja A.Zabulis, kuris taip pat yra visuomeninis premjero konsultantas informacinės visuomenės klausimais.

Debesų kompiuterija – pernelyg nauja, kad pasiektų valstybės tarnybą

Kitą iškalbingą pavyzdį randame bendrovėje “Blue Bridge”, skelbiančioje, kad ji pirmoji Lietuvos rinkai pasiūlė debesų kompiuterijos paslaugas. “Debesų kompiuterija” – gana skambus ir vis dar šiek tiek mistinis terminas. Pats tas viešoms politikų kalboms apie IT inovacijas, juolab kad pastaraisiais metais apie duomenų perkėlimą “į debesį”, t.y. į virtualų serverį, lengvai pasiekiamą iš bet kurio prie interneto prijungto kompiuterio, visame pasaulyje kalbama kaip apie neišvengiamą ateities technologinį sprendimą.
Atrodytų, IT pažangą deklaruojantys politikai turėtų skatinti šią technologiją ir patys ja naudotis. “Blue Bridge” klientų sąrašai sako ką kita: jų teikiamomis debesų kompiuterijos paslaugomis iš viso valstybinio sektoriaus naudojasi vienintelė Lietuvos verslo paramos agentūra. Užuot tapęs šios ar kitos panašios bendrovės klientu ir taip paskatinęs IT verslą bei kartu optimizavęsis, valdžios sektorius lieka prie senųjų investicijų į fizinius serverius.
“Tai sistemos klausimas. Debesų kompiuterija yra paslauga, o valdžios institucijos apskritai bet kokių paslaugų stengiasi pirkti mažiau, jos perka konkrečias prekes”, – padėties nedramatizuoja “Blue Bridge” pardavimo ir rinkodaros direktorius Dalius Butkus.
Jis sako ir nesitikėjęs, kad įvedus į rinką naują paslaugą valdžios institucijos iškart pradės ja naudotis: “Kol kas mūsų klientai yra daugiausia privačios bendrovės, nes jos nėra taip “surištos” su biudžeto eilutėmis, gali leisti sau eksperimentuoti. Tačiau technologija yra pakankamai išplėtota, dėl to valdžiai tereikia apsispręsti, kurie duomenys gali būti perkelti “į debesį”, o kurie turi būti saugomi vidiniame serveryje. Visiškai realu, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks.”

VMI inovacija kasmet sutaupo septynis milijonus

Žinoma, teigti, kad valdžios sektorius visiškai neskatina IT plėtros šalyje, taip pat būtų klaida. Sveikintina beveik dešimtmetį veikiančios naudojimąsi internetu ir informacinį raštingumą skatinančios asociacijos “Langas į ateitį” veikla, dar 2008 m. apdovanota Europos Komisijos aukso medaliu. Pagyrimo nusipelno ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) inicijuota elektroninio mokesčių deklaravimo sistema. Paslauga naudojasi devyni iš dešimties klientų, jiems tai leidžia išvengti eilių, o inspekcijai per metus sutaupyti apie 7 mln. Lt. Kiek būtų sutaupyta, jei analogiškai pasielgtų 20–30 institucijų?
Tiesa, net ir VMI projektas nėra baigtas iki galo. Kaip pastebi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Džiugas Paršonis, sistema veikia tik tuomet, kai “išklausai ir neprieštarauji” inspekcijos turimiems tavo pajamų apskaičiavimams: “Jei ne – laukia klaiki biurokratija, mėnesiai visokių pažymų, jų kopijų ir sąskaitų nešiojimo. Nors iš esmės puiku, kad deklaravimas vyksta naršyklėje, bet dėl minėtos priežasties nelabai laukiu daugiau analogiškų ne iki galo baigtų sistemų.”
Problema ta, jog kol kas panašių, net ir ne iki galo baigtų valstybės tarnybos inicijuotų el. sprendimų yra per mažai, kad įvyktų proveržis. Priešingai – kai kurios ankstesnės geros iniciatyvos užmirštamos. Pavyzdžiui, Dž.Paršonis primena prieš trejus metus egzistavusią galimybę perkant naują kompiuterį susigrąžinti dalį mokesčių. “Sakyčiau, kad tai buvo didžiausias valdžios žingsnis iš esmės gerinant technologijų padėtį Lietuvoje. Tuo metu kompiuterius įsigijo daugelis sunkiau gyvenančių šeimų, kurios anksčiau pirkinį atidėliojo. Buvo gražu, gera, naudinga šaliai ir jos verslui, mokslui ir švietimui, bet… dabar tie kompiuteriai jau paseno. Klausimas, ar šiandien gyvename turtingiau nei 2007–2008-aisiais? Ko gero, ne. Todėl naujos senstančios technikos pamainos daugelio namuose gali ir neatsirasti. O tai jau žingsnis atgal”, – konstatuoja interneto specialistas.
Naujoje šalies strategijoje “Lietuva 2030″ vėl pasidžiaugiama išplėtota IT infrastruktūra, “sumaniąją ekonomiką” ketinama inicijuoti “sukuriant moderniausias informacines technologijas ir skaitmeninę infrastruktūrą”. Kad ir kokios tos moderniausios technologijos būtų, aišku viena: norint, kad Lietuvos IT boingas pakiltų, reikės daugiau, nei vien deklaracijų.