1884 metais šveicarų astronomas Arndtas pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, kai pareiškė orbitoje už Neptūno atradęs labai keistą kubo formos planetą.

Žinoma, net 1884 metais visi suprato, kad tai – nesąmonė. Tačiau pamėginus pamodeliuoti, kaip tokio pavidalo kūne veiktų, pavyzdžiui, gravitacija arba kokie reiškiniai vyktų, tarkim, atmosferoje, darosi visai įdomu.

1884 metais laikraštis „The New York Times“ savo lapkričio 16 dienos numeryje net išspausdino straipsnį, pavadinta „Kubo formos planeta“, rašo news.discovery.com.

Straipsnyje pateikiamas interviu su fiziku Theodore`u Vankirku, kuris pirmiausiai atmeta kubo formos planetos galimybę, o tuomet pasamprotauja, į ką toks kubo formos pasaulis būtų panašus.

Viskas susiveda į trauką. Mūsų rutulio pavidalo Žemėje gravitacija mus traukia „žemyn“, planetos masės centro link. Taigi ant lygaus paviršiaus mes stovime tiesiai.

Tačiau hipotetiniame kubiškame pasaulyje būtų šeši kvadrato formos paviršiai, o su trauka susidurtume tik arėjant šių regionų centro link. Vis labiau artėjant prie krašto, pasijustume taip, tarsi koptume šlaitu. Be to, būtų vis sunkiau stovėti tiesiai, nes gravitacija trauktų kubo sienelės centro link, kuris nebūtų tiesiai po mūsų kojomis. Stovėjimas ant šio kubinio pasaulio „krašto“ primintų stovėjimą kalnų grandinės viršūnėje.

Mūsų dienų kosmologė Karen L. Masters sutinka, kad kubinio pasaulio idėja yra žavinga, ypač kalbant apie atmosferos galimybes. Anot jos, visuose 6 planetos paviršiuose vyrautų vidutinių platumų klimatas, būtų centralizuoti vandens telkiniai ir nė viename iš paviršių nebūtų poliarinių ar pusiaujo platumų klimato. Be to, smailūs kubo kampai ir kraštinės kyšotų pro planetos atmosferą nelyginant didžiuliai kalnai.

„Tarkime, kad apvalią Žemę gaubia 1 tūkst. kilometrų storio atmosferos sluoksnis, – aiškina mokslininkė. – Taigi susidaro sfera, kurios spindulys 6400 km (planetos spindulys) +1000 km (atmosferos sluoksnis) = 7400 km. Tai turėtų būti maždaug tikslus skaičius. Kubo, kurio tūris toks pats, kaip ir apvalios Žemės, kraštinė turėtų būti 10 tūkst. kilometrų ilgio, taigi kraštai nuo centro būtų nutolę per 8,7 tūkst. kilometrų. Jie be jokios abejonės kyšotų iš atmosferos.“

technologijos.lt