Jos mus ir užkariavo, ir užvaldė. Jų pramonės apyvarta – net 800 mlrd. eurų, o pagaminama jų net po 110 mln. t. kasmet. Kalbame apie plastiką ir kitas sintetines medžiagas.

Jis užčiaupia žadintuvą – vienas. Atitraukia dušo kabinos duris – du. Spaudžia dantų pastos tūtelę – trys. Ant lentynėlės deda dar drėgną dantų šepetuką – keturi. Virtuvėje įjungia elektrinį virdulį – penki.

Šitaip prasideda 42 m. vilniečio Manto Šimkaus diena. Jis matęs pasaulio, pritaria ekologinėms idėjoms, maistą perka be visokių E priedų ir šiaip pirmenybę teikia natūraliems produktams. Tačiau kasryt per pirmas 5 min. Mantas neišvengia mažiausiai penkių kontaktų su sintetinėmis medžiagomis. Kaip ir jo draugai Japonijoje, JAV ar Pietų Afrikoje.

Sveiki atvykę į plastiko planetą

Dirbtinių medžiagų pramonės metinė apyvarta – 800 mlrd. eurų. Gaminiai – nuo žaislų ką tik gimusiems iki papuošalų mirusiems, iš viso 110 mln. t kasmet. Deja, išradėjai kai ko nenumatė: kad plastikinis pieno butelis vartotojui nebereikalingas po šimto valandų, bet nesuyra ir po šimto metų. “Trumpalaikes” pakuotes (60 proc. – plastikas) vėjas nešioja net Sacharos dykynėse.

Vien Lietuvoje per metus susikaupia 50 tūkst. t plastiko atliekų. Įsivaizduokime, kad mums leistų jas palaidoti kad ir toje pačioje Sacharoje, – prireiktų tūkstančio krovininių lėktuvų…

Beje, laimėjusi prekių pasaulyje, sintetika jau įsitvirtina žmonių organizme: silikonas – krūtyse, kenksmingi sintetiniai junginiai – kraujyje, kepenyse, smegenyse, lyties organuose. Kur dar toliau?

Jūrose plastiko daugiau negu planktono

Kai 1930 m. Danielius Dolskis dainavo “Palangos jūroj…”, bepigu buvo jo jausmams skęsti tarp Baltijos kriauklių ir gintarų. Dar buvo likę treji metai iki polietileno išradimo ir ketveri – iki sintetinių medžiagų masinės gamybos iš naftos: nailono, akrilo, vinilo… “Palangos jūroj neskęsta mano meilė” – tokie dainos žodžiai turėtų būti šiandien: nori skęsti jūroje – pirmiausia prasimušk pro 1001 sintetinį gaminį: vienkartinius indus, saldainių popierėlius, parduotuvių maišelius, sauskelnes. Apie 80 proc. šito blogio – iš sausumos, kitką bangos atneša iš jūros platybių (kai kurie laivų kapitonai vengia uostuose mokėti už šiukšlių utilizavimą – verčia jas per bortą). Sakysite, kad perdedame – ne tiek jau daug tų teršalų Palangos jūroj?

JTO ekspertai sako, kad 1 kv. km pasaulinio vandenyno yra užterštas vidutiniškai 18 tūkst. vnt. plastikinių šiukšlių. Kodėl jų nematyti? Atsidūrę jūroje, plastiko gaminiai ilgainiui dingsta nuo vandens paviršiaus. Bet ne apskritai: 70 proc. jų nugrimzta į dugną, pamažu suyra į smulkiausias daleles ir pludūriuoja vandenyje. Žuvys, dar neišmokusios plastiko dalelių atskirti nuo planktono, badauja – nors skrandžiai prikimšti. “Aplink kiekvieną planktono organizmą pludūriuoja vidutiniškai šešios plastiko dalelės, prie pajūrio kurortų – dešimt kartų daugiau”, – įspėja amerikietis jūrų tyrinėtojas Charlesas Moore’as. Beje, planktonas sudaro 99 proc. visų jūrų gyvūnams reikalingų maisto atsargų.
Sintetika pakerta ne vien žuvis ir vėžlius. Daugiau negu 1 mln. jūros paukščių kasmet žūva po to, kai “pasisotina” arba užspringsta plastiku. Tiriant sparnuočius, nugaišusius prie Farerų salų (toli nuo masinio turizmo), plastiko randama kone visų skrandžiuose (90 proc.).

Ką gali kiekvienas

“Aš plastiko atliekas atskiriu ir metu į specialų konteinerį. Kodėl? Na, iš žmogiškumo… Kad perdirbtų, panaudotų dar kartą. Pas mus Jonavoje, kiek žinau, prekybos centruose plastmasinių butelių dar nesuperka, bet už kelis centus galima parduoti turgaus prekybininkams, pardavinėjantiems pieną, aliejų. Jie išsiplauna ir pritaiko”, – sako 62 m. Algirdas L.
Žmogiškumas – tinkamas žodis, bet yra ir daugiau argumentų. Tarkim, aplinkos tausojimas. Arba ekonominė nauda: panaudodama senus plastiko gaminius, pramonė suvartoja 60–70 proc. mažiau energijos, negu prekes gamindama tiesiogiai iš naftos.

Beje, vienoje antrinių žaliavų supirktuvėje darbuotojai pasakojo apie pensininkę, kuri prisidurdavo keletą litų, kasdien atitempdama maišus alaus skardinių ir plastikinių butelių, surinktų Vilniaus Vingio parke. Ateidavo kasdien – kaip į darbą. Tačiau kartą prapuolė. Kai po savaitės vėl pasirodė, buvo linksma ir įdegusi: “Ne, nesirgau. Susitaupiau iš tų priduotų butelių. Atostogavau Turkijoje. Dabar dirbsim toliau…”