Paroda. Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje – žymios grafikės kūrybinės biografijos „Judesiai“.

Prieš metus Vilniaus vaikų ir jaunimo galerijos „Vėjas“ organizuotoje parodoje „Kai aš mažas buvau 2“ eksponuoti Jūratės Stauskaitės mokyklos laikų darbeliai – neįtikėtinai kruopščios, smulkiausių realistinių detalių kupinos spalvotos literatūrinės iliustracijos. To kruopštumo regime ir „Titanike“ vykstančioje parodoje neatsitiktinai atsiradusiame grafikės diplominio darbo nespalvotame oforte, o toliau – detalių vis mažiau, erdvės žiūrovo interpretacijoms – vis daugiau, dailininkės darbai kryptingai lakoniškėja iki lengvai suskaičiuojamų potėpių popieriaus lapo vakuume. Kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad kūryboje atsispindėtų būtent tokios perturbacijos?

„Tiesiog turi nutikti pats gyvenimas. Džiaugiuosi, kad niekada neteko savęs prievartauti laužant galvą, kaip čia paišyti, ką naujai sugalvoti… Keistas pasakymas, kad dailėje nuolat reikia ieškoti kažko nauja: man tie ieškojimai asocijuojasi su grybavimu miške, kai randi baravyką arba ne. Pats ieškojimas yra beprasmis, nes ieškotojas niekada nebūna įsitikinęs, ar jo radinys – tikras atradimas“, – sako grafikė.

Būdama maža mergaitė, ji, kaip dauguma vaikų, kalbėjusi ir mąsčiusi piešiniais. Pasakodavo popieriuje sau įdomias istorijas apie karalaites ir raganas, tokias, kokias regėdavo skaitydama knygas. Net neabejojo, kad visi skaitantieji pasakų veikėjus regi kaip gyvus. Netgi diplominiam darbui 1971 m. pasirinko Hanso Christiano Anderseno „Undinėlę“ – savo svajonių pasaką. Vis dar tikėjo šviesiu gyvenimu ir pakylėta meile, nors tuo metu jau pati augino dvejų metukų dukrą…

„Manau, įžvalgesnis psichologas ar menotyrininkas pagal kūrybos braižą ir nuotaikas galėtų lengvai atsekti mano biografiją, dramatiškus virsmus iš drugelio į normalią subrendusią moterį“, – atvirai konstatuoja J.Stauskaitė.

O štai palikti lape tuščios, neužpaišytos vietos to meto grafikoje buvo „blogas tonas“, tiesiog nuodėmė. Kadangi informacijos apie užsienio menininkų veiklą labai stigo (sostinės studentai  gaudavo pavartyti vienintelį Lenkijos dailininkų žurnalą „Sztuka“), jauniesiems menininkams nelikdavo nieko daugiau, kaip dairytis kūrybinių inspiracijų savyje, o ne tikėtis vertingų impulsų iš kultūrinės aplinkos.

„Man niekada nerūpėjo, ar kas nors kitas daro taip kaip aš, ar nedaro, ar mano menas madoj, ar ne madoj. Tiesiog madoj ar ne madoj būni tu pats. Aš tikrai buvau „ne madoj“, nes dekoratyvus, liaudiškai stilizuotas aštuntojo dešimtmečio menas atrodė svetimas. Norėjosi laisvesnės saviraiškos, formos, leidžiančios primiršti stabdžius“, – pasakoja grafikė.

Oforto technika lyg ir dėkinga menininko fantazijai, nes kiekvienas gaunamas darbo atspaudas šiek tiek skirtingas. Tačiau ilgainiui ir ši technika pradėjo varžyti. Taigi netrukus išmušė valanda paskutiniajam, anot pačios J.Stauskaitės, ofortui, kuris taip pat eksponuojamas šioje parodoje. Tai „Nemiga ir tie patys vyrai“ – aliuzija į Sigito Parulskio knygos pavadinimą „Miegas ir kitos moterys“. Vis dėlto tik itin akylas žiūrovas kūrinį vis dar priskirtų prie ofortų – ant blyškių atspaudo linijų nepagailėta kontrastingų spalvinių dėmių.

Menininkei nesustingti vienąkart jau įvaldytoje meistrystėje padeda tai, kad ji niekada nepriklausė dailininkams, kasdien dorai keliaujantiems į studiją su nuostata, jog privalo kažką sukurti. Ji niekam nieko neprivalo – piešia tik tuomet, kai jau nebetelpa savyje. Todėl lygia greta sugeba plėtoti kitokias daug energijos reikalaujančias veiklas: J.Stauskaitės įsteigta pirmoji šalyje privati vaikų ir jaunimo dailės mokykla netrukus minės 25-erių metų jubiliejų, jos vadovaujama vaikų ir jaunimo meno galerija gyvuoja jau dešimtmetį.

Retrospektyvinės personalinės parodos „Titanike“ postūmiu tapo įvairių metų darbus vienijanti judesio tema. Bekilnojant senus darbus grafikei kilo noras ištraukti viešumon ir kitų motyvų ciklus, pavyzdžiui, garsiuosius savo paukščius, natiurmortus arba niekada nerodytus portretus.

„Tačiau Vilniuje rimtoms ekspozicijoms, lygiai kaip ir klasikinei muzikai, trūksta salių. Šiuolaikinio meno centre vyrauja kitos nuotaikos, o tam, kad patektum į Nacionalinę dailės galeriją, reikia arba numirti, arba sulaukti itin solidaus jubiliejaus. Tačiau po to vis tiek beliktų numirti“, – ironizuoja Jūratė.

Iš atrinktų judesio tematikos darbų „Titaniko“ salėse irgi pavyko eksponuoti tik penktadalį. Grafikė dėkinga pagalbininkams, padėjusiems išgryninti parodos koncepciją, nes pačiam autoriui, žvelgiant į savo senų piešinių krūvą, tai būna sudėtinga užduotis.

„Jautiesi sutrikęs ir beveik išprotėjęs, kai būni priverstas sugrįžti prie tokio savęs, koks jau nebesi. Čia eksponuojami piešiniai yra mano dienoraštis, o skaityti savo senus dienoraščius ne visuomet malonu. Pamatai dalykus, kurių norėtum nebematyti, mielai užmirštum juos visiems laikams“, – prisipažįsta pašnekovė.

Bet juk niekas nedraudžia menininkui to, kas nebemiela, pastūmėti į šalį, nuslėpti nuo reiklių žiūrovų akių… Jūratė juokdamasi sako, kad to neleidžia noras sąžiningai afišuoti savo gyvenimą tokį, koks jis buvo, be nutylėjimų. Nes gyvenimas ir yra kūryba, o kūrybai reikia publikos, reikia žiūrovų…

Tik neklauskite grafikės, kodėl moteriškų kūno linijų parodoje gerokai daugiau nei vyriškų. „Todėl, kad pati esu moteris“, – išdidžiai krestelėjusi galvą paprotins. Taigi ant popieriaus lapų pučia primityvių vilionių trimitus moteriški arlekinai, o pagal menamą jų melodiją sklando ore besimankštinančios akrobatės.

Tačiau medituojant prie senų darbų krūvos būna ir atradimų: tarkim, įžvelgiamos pirmosios, dar intuityvios vėliau išplėtotų temų ar motyvų variacijos. Štai kad ir tos viena kitą dengiančios skirtingų pozų moterų figūros, „susibėgusios“ į vieną galerijos kampą: tarsi panašios, visos vienai poezijos knygai (Eduardo Mieželaičio „Laidai“) skirtos, tačiau davusios toną vėlesniems judesio „gaudymo“ ieškojimams.

„Jums neatrodo, kad aš kartojuosi?“ – klausia Jūratė, įtariai nužvelgdama tą lanksčių akrobačių susibūrimą. Numykiu, kad gal tik iš bandymų gausos mene ir gali gimti kažkas vertinga… Tačiau ši autorė – ne iš tų, kuriems reikėtų paguodos: be išlygų rėžia, kad jai nemalonu žiūrėti nei į besikartojančią save, nei į savo kolegas. Tas potraukis prie didelių ciklų, dailininkės supratimu, kyla iš nenugalėto vaikiško įpročio piešiant pasakoti istorijas – ilgas ir nuoseklias.

„Mano iliustracijų pageidavo pats poetas, tačiau mane jo sumanymas išgąsdino: juk paskutiniojoje savo poezijos knygoje E.Mieželaitis kalbėjo apie nueinantį nuo gyvenimo avanscenos žmogų, o ne tą, kurį kadaise išaukštino ir iškėlė ant pjedestalo. Žmogus šioje knygoje paties poeto rankomis nuvainikuojamas, senatvėje savo valia pasitraukia į tamsą. Tai mane labai sukrėtė. Nežinau kodėl, bet sugalvojau tą virsmą perteikti figūros judesiu, jos atsisveikinimo šokiu“, – sako J.Stauskaitė.

Šokti dailininkė visą gyvenimą labai mėgo ir nedvejodama tvirtina praeitame gyvenime buvusi šokėja. Po šiuolaikinio šokio pasirodymų kūrybinės idėjos vaizduotę plūste užplūsta… Iš jų gimė, pavyzdžiui, „Bolero“ ciklas, nupieštas prieš dešimtmetį, o prisimintas tik dabar. Tuos piešinius Vilniaus dailės akademijos leidykla sudėjo raritetinėn faksimilinėn knygon, kurios, sulankstytos lyg armonika ir dėžute apkabintos, išleista vos dešimtis egzempliorių. Šis „Bolero“ ant  ilgo stalo išskleistas ir parodoje, o menininkė, buvusi J.Stauskaitės studentė Eglė Lekevičiūtė to paties ciklo piešinius panaudojo filmui, pripildančiam „Titaniko“ erdves jaukia Maurice’o Ravelio muzika.

„Bolero“ ritmui pranašingai aštrėjant, žengiame į finalinę parodos salę, kurioje karaliauja „ruloninis“ plačiai braukiamo tušo menas. Gedulinga žmonių-paukščių eisena (roposena?), pasibaigianti (prasidedanti?) karsto (lopšio?) formos dėžutėje. Ir kruvinai raudona paukščio galva, iš viršaus varvinanti syvus konvulsiško šokio poza sustingusiai begalvei figūrai.

Po šios gyvenimiškos dramos telieka paganyti akis tuščiuose skirtingo baltumo popieriaus stačiakampiuose ir išvysti juose savo paties iki kaulo įgrisusį atvaizdą. Išvysti ten, „giliai kur baltos mūsų mirtys“, anot dabar Jūratės atidžiai studijuojamo balto sniego apologeto Donaldo Kajoko.

„Gauti iliustruoti geros poezijos knygą – vis rečiau pasitaikanti šventė. Bet man sekėsi: be E.Mieželaičio, dar buvo Onė Baliukonytė, Dalia Jazukevičiūtė, Marcelijus Martinaitis, o dabar – Donaldas Kajokas. Visi tokie skirtingi… Pavartę knygas įsitikintumėte, kad ir jų iliustracijos skirtingos, nes negaliu savojo stiliaus tiesiog imti ir įbrukti kito žmogaus dvasiniam pasauliui. D.Kajoko eilėraščius gal metus laikiau po pagalve, nes jaučiausi nepribrendusi jo meditatyvinei zen estetikai. Ieškojau būdų, kaip man pačiai nurimti, susitvarkyti su savo neramiu gyvenimu ir jo problemomis. Sprendimai iš lėto kaupiasi viduje, o kai jų prisikaupia pakankamai – čiumpu ruloną popieriaus, sėdu į Palangos autobusą ir vykstu į Dailininkų sąjungos kūrybos namus. Kadangi tai būna arba ankstyvas pavasaris, arba vėlyvas ruduo, dažnai keturių aukštų pastate gyvenu viena, ir visi koridoriai būna mano. Išvynioju juose savo rulonus, ir po savaitės darbas baigtas, nes apie nieką daugiau tą savaitę negalvoju. O jei nėra galimybių išvažiuoti, sulaukusi savaitgalio patiesiu popierių savo mokyklos koridoriuje Mokytojų namuose. Norėdamas paišyti vietos visuomet atrasi. Bet ar suprantate, koks džiaugsmas dailininkui visą mėnesį turėti „Titaniko“ galerijos dydžio studiją?“ – teiraujasi grafikė.

Šiuo džiaugsmu Jūratė noriai dalijasi su Vilniaus dailės akademijos studentais, kurie, menininkės padrąsinti, išsidėlioja savo lapus šalia dramatiškųjų menininkės rulonų ir stengiasi „sugauti“ dviejų galerijos salėje tarp kolonų šokančių merginų judesius. Švysčioja „Airos“ teatro artisčių kūno spalvos suknelės, krebžda studentų braukiamos pastelės, o Jūratė ragina jaunuosius piešėjus nebandyti suvokti šokio prasmės, tiesiog įamžinti judesio ekspresiją čia pat, šią akimirką.

Muzikai nutilus ir šokėjoms pasislėpus už kruvinos paukščio galvos, studentų piešiniai iš visų kampų sustumiami aptarimui į salės vidurį: štai  jums ir dar vienas lanksčių moteriškų figūrų susibūrimas.