Pasaulėžiūra. Mokslas neatsiejamas nuo mitų. Jų ypač gausu dabar, kai pagreitėjus informacijos sklaidai kiekvienas netikslumas tarsi virusas išplinta po pasaulį, o jos pagrindu kuriami nauji pramanai. Ir tais mitais visuomenė neretai tiki, net jeigu jie būna jau seniai paneigti.

Vienas labiausiai mitais apipintų mokslų yra palyginti neseniai atsiradusi epigenetika. Šią mokslo sritį, kurios tikslas yra išsiaiškinti, kaip reguliuojami genai, galima būtų pavadinti jaunesniąja genetikos seserimi.

Antraštės apie epigenetinius atradimus visuomet skamba sensacingai, o epigenetiniais mechanizmais bandoma paaiškinti beveik viską: nuo įvairių ligų atsiradimo priežasčių (šis aspektas turi pagrindą) iki mūsų gebėjimų įveikti kliūtis, kurie esą priklauso nuo to, kaip su mumis pirmaisiais mėnesiais elgėsi mamos, ar net seksualinės orientacijos pasirinkimo. Tačiau dalis šios informacijos yra neteisinga arba teisinga tik iš dalies.

Neseniai keturių JAV ir Kanados universitetų mokslininkai akademiniame žurnale „Science & Society“ aptarė naujausius epigenetinius mitus ir jų atsiradimo priežastis. Pasak straipsnio autorių, viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduriama interpretuojant epigenetinių tyrimų rezultatus, yra skubėjimas bandymų su gyvūnais išvadas laikyti tinkamas ir žmonėms.

Pavyzdžiui, tiriant žiurkes buvo pastebėta, kad tokie veiksniai, kaip tėvų mityba, stresas, aplinkos užterštumas, gali paveikti nėštumo eigą ir ateityje palikuoniams sukelti tam tikrų sveikatos problemų, kurios gali persiduoti ir vėlesnėms kartoms. Nors vis dar neaišku, ar tas pats taikytina ir žmonėms, spaudoje netruko atsirasti patarimų, kaip žmonėms išvengti epigenetinių veiksnių, kurie palikuoniams gali sukelti sveikatos sutrikimų.

Toronto universiteto Psichikos ir priklausomybės ligų centro Epigenetikos laboratorijos vadovas prof. Artūras Petronis įspėja, kad remiantis bandymų su gyvūnais rezultatais jokiu būdu negalima žmonėms duoti rekomendacijų, kaip elgtis. Tai būtų visiškai neatsakingas patarimas.

Klinikinis psichologas, knygos apie psichologinius kompleksus „Complexus Amoris“ autorius Andrius Kaluginas irgi prisiminė panašų atvejį, kai bandymų su gyvūnais rezultatai buvo paskubomis ekstrapoliuoti žmonėms. Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra teiginys, kad veidrodiniai neuronai smarkiai veikia žmonių elgseną, nors bandymai buvo atlikti tik su gyvūnais.

Veidrodiniai neuronai buvo atrasti atsitiktinai, kai italų neurofiziologas Giacomo Rizollatti pastebėjo, kad laboratorijoje beždžionei imant riešutus aktyvuojasi tam tikri smegenų neuronai. Tie patys neuronai aktyvavosi ir tuomet, kai beždžionė tiesiog stebėjo, kaip riešutą paėmė bandymą atliekantis mokslininkas. Taip neurobiologai atrado vadinamuosius veidrodinius neuronus, kurie atsako už vienas kito supratimą, paaiškina, kodėl mes atkartojame kitų žmonių gestus, veiksmus ir apskritai kaip mes juos suprantame.

Tai buvo revoliucinis neurobiologijos atradimas. Neilgai trukus padaryta išvada, kad žmonės taip pat turi veidrodinių neuronų. Išvada, pasak psichologo, padaryta remiantis vienintele prielaida, kad beždžionės smegenys yra analogiškos žmogaus smegenims.

Remiantis veidrodinių neuronų teorija imta aiškinti, kodėl vienas žmogus, atkartodamas kito veiksmus, jį tarytum supranta. Pavyzdžiui, kai šaukšteliu maitindama kūdikį mama pati išsižioja, sakydama „am“, vaikas automatiškai daro tą patį. Arba jeigu vienas žmogus žiovauja, kitas irgi pradeda žiovauti. Taip neva gali būti dėl to, kad mus veikia veidrodiniai neuronai.

„Nueita ir į gilesnę sritį – psichologiją. Veidrodiniais neuronais bandyta paaiškinti, kad jeigu vienas žmogus bijo, kitas gali suprasti jo išgyvenimus, tarsi atkartodamas tą baimę. Gal yra kažkiek tiesos, kad ir žmones veikia veidrodiniai neuronai, bet kol kas tai neįrodyta. Juk visi tyrimai buvo atlikti tik su beždžionėmis“, – aiškina A.Kaluginas.

A.Petronis pastebi, kad mokslininkai neretai paskuba pateikti pernelyg tiesmukas vieno ar kito tyrimo interpretacijas, neatkreipdami dėmesio į kitus galimus veiksnius.„Visada atlikus tyrimą norisi išplaukti į plačius vandenis. O mokslininkai dar yra ir žmonės, turintys fantazijos. Jie nori parodyti, kad jų darbai yra svarbūs, kad jie nešvaisto mokesčių mokėtojų pinigų ir daro kažką naudinga. Bet išvadas reikia daryti labai atsargiai, nes gali prisidėti įvairių niuansų, kurie viską pakeistų 180 laipsnių kampu“, – teigia profesorius.

Pasak jo, yra tik labai nedaug vienaprasmiškų dalykų. Tai paprastos tiesos, kurias žino visi. Pavyzdžiui, kad riebus maistas kenkia, arba kad fizinis aktyvumas yra labai svarbu. Tačiau mes tiksliai nežinome, kokia turėtų ar neturėtų būti mūsų aplinka ir ko reikėtų vengti.

Ypač daug mitų gaubia humanitarinius mokslus. Kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras prof. Alvydas Butkus pastebėjo, kad paprastai mitai grindžiami kokiu nors vienu ar keliais faktais. „Pavyzdžiui, paimamas kalbininkų teiginys, kad lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų (o tai tiesa), ir interpretuojama, kad ji apskritai yra seniausia Europos kalba, senoviškumo sąvoką pakeitus senumo sąvoka, nors tai toli gražu ne tas pats. Toliau – dar gražiau: jei lietuvių kalba seniausia, tai visos kitos kalbos esą kilusios iš lietuvių kalbos. Vadinasi, atsiranda net mitų grandinė“, – aiškina A.Butkus.

Dažnas yra girdėjęs teoriją apie lietuvių kilmę iš romėnų. Šis mitas atsirado, kai viduramžiais valdovų dvarų nelietuviai raštininkai pastebėjo lotynų ir lietuvių kalbų leksikos panašumų. Pridėjus pagoniškosios religijos paraleles, XVI a. mitas buvo perimtas lietuvių diduomenės ir įrėmintas Palemono legendos pavidalu.

„Šis mitas gyvavo iki pat XIX a., kol naujai atsiradęs lyginamosios kalbotyros metodas lietuvių ir lotynų kalbų panašumus ėmė aiškinti „horizontaliai“, tai yra kaip dviejų sesių, kilusių iš vienos motinos (prokalbės), bendrus bruožus. Tačiau tuo, kad lietuviai ir romėnai kilę vieni iš kitų, kai kurie žmonės tiki iki šiol. Šiais laikais kai kurie fantastai palemonidų mitą yra apvertę aukštyn kojom: esą lotynų ir net graikų kalba kilusi iš lietuvių kalbos, o sanskritą sukūrę į Indiją nusibastę lietuviai“, – pasakoja kalbininkas.

Kalbinius mitus neretai kuria kelias kalbas mokantys, bet kalbotyros žinių stokojantys pseudokalbininkai. Pastebėję, kad kai kurie žodžiai skirtingose kalbose skamba panašiai, jie skuba daryti neteisingas išvadas apie žodžių kilmę. Tokie pseudomokslininkai remiasi tik dabartiniu žodžiu skambesiu, ignoruodami kalbų istoriją, raidą, kurią neretai galima atsekti ir per tarmes. Šitaip padaromos visiškai klaidingus išvados. Pavyzdžiui, lotyniškas žodis „regionas“ kildinamas iš lietuviško veiksmažodžio „regėti“, „bebro“ pavadinimas „castor“ – iš lietuvių „kąsti“, graikų „odė“ – iš lietuviško žodžio „oda“ (esą odes graikai rašę ant odos) ir pan.

Nežinodami, kad žodis yra skolinys, liaudies etimologai neretai jo kilmę aiškina pasiremdami savais žodžiais. Taip žodį „karalius“, kilusį iš frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo, jie sieja su žodžiu „karas“, o germanizmą „kunigas“ kildina iš žodžių „kūnas“ arba „kūningas“.

Pseudokalbininkai klaidingas išvadas padaro ir interpretuodami žodžių kilmę pagal paraidinį jų užrašymą, o ne pagal tarimą. Tarkime, netaisyklingai perskaitę vieną iš lotyniškų Žemaitijos vardo užrašymų „Samogitia“, mano, kad tai yra sudurtinis žodis, reiškiantis Žemąją Getiją.

„Yra gudročių, kurie net Egipto hieroglifus perskaito žemaičių tarme. Tik nenurodo, kuriuo jos variantu – dounininkų ar dūnininkų. Kad piramidžių statybos laikais dar nebūta ne tik žemaičių su aukštaičiais, bet ir pačių lietuvių, tam fantastui nė motais“, – juokiasi A.Butkus.

Profesorius nemano, kad mokslo mitai kuriami piktybiškai. Daugelis jų autorių turintys gerų intencijų. „Bėda ta, kad istoriografija akivaizdžiai priklauso nuo politinės konjunktūros – tai ypač ryšku skaitant XX–XXI a. išleistus istorijos vadovėlius. Kai nutylimi kokie nors kaimyninėms valstybėms ar tautoms nepatogūs žinomi faktai, kyla įtarimas, kad galėjo būti nutylėti ir iki šiol mažai žinomi ar nežinoti faktai. Tai istorijos mėgėjus skatina jų ieškoti, interpretuoti ir viešinti tas interpretacijas. Bėda tik ta, kad daugeliu atvejų istorikai mėgėjai, kaip ir mėgėjai kalbininkai, daro tai neprofesionaliai, pritempinėdami faktus, net išgalvodami juos. Tikslas lyg ir geras – sutaurinti savo tautos istoriją, padaryti ją didžiavimosi objektu. Bet rezultatas gaunamas atvirkščias. Tokiais autoriais nei pasiremsi, nei jų pacituosi, nes jie nepatikimi“, – apgailestauja pašnekovas.

Su kalbotyra ar istorija susiję mitai kuriami ir todėl, kad, anot akademiko Zigmo Zinkevičiaus, dalis lietuvių istorikų užsiima mūsų tautos ir jos istorijos niekinimu, propaguodami rusiškas ar lenkiškas Lietuvos istorijos interpretacijas, griebiamasi istorijos mitologizavimo kaip tam tikro atsvaro.

„Istorijos mokslas apskritai yra interpretacinis, ir tie patys istoriniai įvykiai gali būti vertinami skirtingai. Daugelyje šalių jų istorija interpretuojama etnocentriškai, todėl nebūtinai sutampa su kaimyninių šalių tų pačių istorinių įvykių interpretacijomis. Kadangi istorikų interpretacijomis paprastai vadovaujasi ir politikai, požiūris į istoriją turi įtakos tiek šalies užsienio politikai, tiek šalies likimui apskritai. Vinco Kudirkos giesmės žodžiai „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ iš tikrųjų yra universalūs ir tinka bet kuriai tautai, todėl savos istorijos menkinimas, jos vulgarinimas, dangstantis tariamu objektyvumu ar kitų šalių istorikų nuostatomis, kerta per pačias tautos šaknis. Štai dėl ko atsiranda kitas kraštutinumas – perdėtas istorijos romantizavimas ir net nepaliudytų, bet „reikalingų“ faktų prasimanymai, kad būtų ką interpretuoti“, – tvirtina A.Butkus.

Kalbininkas primena, kad tikrovė istorijoje yra tik faktai, o jų interpretacijos yra subjektyvios, nuolat kintančios. Subalansuotas istorijos naratyvas esą turėtų vienyti tautą, nežeminti jos ir kaimynų. Kol tokio balanso nebus, bus kuriami istoriniai mitai ir antimitai, o tai darys ir profesionalai, ir mėgėjai.

Mitai atsiranda ir dėl nevykusio mokslo pasiekimų populiarinimo. Juk mokslininkai savo atradimų ar eksperimentų rezultatus dažniausiai pristato gana sudėtinga, moksline kalba, nesivargindami visko išdėstyti paprasčiau ir suprantamiau. O žurnalistai, kurių užduotis – paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus, bandydami viską supaprastinti, bet nebūdami tų sričių specialistai, kartais iškraipo atradimo esmę.

„Prieš porą metų Kauno universitetinėse klinikose buvo atliktas labai įdomus atradimas apie vyresnio amžiaus moterų seksualumą. Ten viskas labai aiškiai įrodyta ir parodyta, kad moterų seksualiniai gebėjimai po klimakso yra geresni, jeigu iki klimakso jos gyveno reguliarų intymų gyvenimą. Bet jau supopuliarinta šita išvada nuskambėjo taip: „Moteris po klimakso labiau nori mylėtis.“ Tai nelabai ką bendro turi su moksliniu tyrimu“, – prisimena nesusipratimą A.Kaluginas.

A.Petronis mano, kad neaiškus ryšys tarp priežasčių ir pasekmių taip pat gali būti priežastis, kodėl atsiranda mokslo mitai.

Panašiai buvo neteisingai suprasta ir populiari vizualizavimo idėja, esą jeigu svajoji gyventi viloje Bahamose, turi įsivaizduoti, kad joje jau gyveni, ir tai išsipildys. Išties viskas ne taip. „Prieš daugelį metų neruobiologijos tyrimai parodė, kad ką nors vizualizuojančio žmogaus neuronai suaktyvina smegenų veiklą, ir tada asmuo pradeda aktyviau veikti, siekdamas tikslo. Bet plačiajai visuomenei tyrimo išvados buvo pateiktos taip, kad jeigu įsivaizduosi, jog turi vilą, ją ir turėsi. Gyvenimo būdo mokytojai užsikabino už tos idėjos ir iki šiol veda įvarius popsinius seminarus, nors tai jau seniai yra paneigta“, – teigia A.Kaluginas.

Psichologas mano, kad ir patys mokslininkai turėtų pasirūpinti tinkama informacijos apie savo atradimus sklaida, išdėstyti viską visiems suprantama kalba. „Pavyzdžiui, Albertas Einsteinas pats populiarino savo žymiąją formulę E=mc?, važinėdamas po universitetus ir skaitydamas apie tai paskaitas paprasta, suprantama kalba. Bet tai vienintelis man žinomas atvejis, kai pats atradėjas ir jo užsakovai buvo suinteresuoti, kad mokslinė tiesa išliktų, ir prašė paties mokslininko apie tai pasakoti“, – pateikia pavyzdį pašnekovas.

Jeigu panašiai kaip A.Einsteinas savo atradimus populiarintų ir kiti mokslininkai, galbūt mokslo mitų turėtume mažiau.

Giedrė Balčiūtė

Kitose šalyse paplitę kalbiniai mitai

Ar žinojote, kad visos tautos ir kalbos kilusios iš latvių? Būtent tokią teoriją tarpukariu platino latvis Voldemaras Leitis, latviškų pėdsakų radęs net Kinijoje. Pavyzdžiui, germanizmą „kungs“, reiškiantį „ponas“, šis autorius laiko latvišku žodžiu, kurį iš latvių esą pasiskolinę kinai (kiniškai „kung“ yra „didikas“) dar tada, kai į Vakarų Kiniją prieš 7 tūkst. metų atmigravę indoeuropiečiai, kurie buvę latviai.

Kai kurie liaudies etimologai rusai teigia, kad prieš 40 tūkst. metų visa Europa kalbėjusi dabartine rusų kalba, o satyrikas Michailas Zadornovas egiptiečių saulės dievo Ra vardą įžvelgia rusiškuose žodžiuose, kurie turi tokį skiemenį. Tarkim, žodį „radost“ (džiaugsmas) jis kildina iš junginio „dostatj Ra“ (pasiekti Ra). Be to, rusai esą visur laimi todėl, kad puldami šaukia „ura“, o tai reiškia „prie Ra“ (iš tikrųjų tai – pasiskolintas germanų jaustukas „hurra“).

O Valerijus Čiudinovas tvirtina, kad Japonijoje samurajų kastą įkūrę rusai nuo Samaros.

Baltarusijoje gyvuoja teorija, kad Mindaugo Lietuvą įkūrę baltarusiai. Esą pati valstybė buvusi baltarusių, kurie senovėje vadinęsi lietuviais (litvinais). Šią valstybę ir jos istoriją iš litvinų-baltarusių neva pavogę žemaičiai. Pasak prof. A.Butkaus, lietuvių kunigaikščių vardus ir kai kuriuos Lietuvos vietovardžius baltarusių pseudokalbininkai etimologizuoja, kaip jiems naudinga. O pseudoistorikas Mikola Jarmalovičius aiškina, kad Lietuvos valdovai apskritai nemokėję lietuviškai ir šnekėję tik „senąja baltarusių“ kalba.

Kai kurie lenkų fantastai teigia, kad lietuvių kalba atsiradusi tik XIX a. Ją caro užsakymu neva sukūrę du „rusiški litovcai“ – Ivan Bassanovič ir Ivan Jablonskij. Tiesa, nieko nesakoma, kas sukūręs lietuvių kalbos tarmes ir daugybę šnektų bei pašnekčių. „Galima tik spėti, kad ta garbė gali būti priskirta trečiam „litovcui“ – Kazimirui Bugo“, – juokauja. A.Butkus.

Yra ir teigiančiųjų, kad lenkai Lietuvoje gyvena „nuo amžių“. Tai teorijai patvirtinti irgi griebiamasi kai kurių vietovardžių liaudies etimologijos: Vilniaus vardas esą kilęs iš Neries slaviško pavadinimo Vilija (kaip ir iš kur miestavardyje atsiradęs „n“, neaiškinama), iškraipyto Šalčininkų vardo Solečniki kilmė siejama su nebūtomis druskos kasyklomis, o Medininkų (Miedniki) – su vario kasyklomis ir panašiai.