Lapkričio 9-osios vakarą atsidūriau kine. „Scanoramos“ festivalio tinklalapyje Irano režisieriaus Asgharo Farhadi (nuotr.) filmas „Komivojažierius“ buvo pristatytas kaip opius etinius klausimus keliantis darbas, kuriame „daug buitinei dramai nebūdingos hičkokiškos įtampos“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Tačiau tai ne fantastinis filmas. Besidar-buojantis ekskavatorius grąžino įpraston tikrovėn. Iš filmo mes taip ir nesužinome, kodėl ekskavatorius išvarė iš namų jauną šeimą ir kitus namo gyventojus. Gal buvo tiesiami vamzdžiai, todėl namas ėmė griūti. Tačiau žinoti nebūtina. Svarbiausia tai, kad paslaptinga jėga griauna gyvenimo pamatus.

Buitis su užuominomis

Kultūringa pora ieško kito būsto. Emadas dėsto literatūrą mokykloje, Rana lyg ir niekur nedirba. Abu vaidina saviveiklinio teatro spektaklyje. Tai Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“. Juodu laikinai įsikelia į butą, kurio ankstesnė gyventoja vieną kambarį paliko užverstą daiktais. Per tarpininką, Emado ir Ranos draugą, buvusi gyventoja prašo neliesti daiktų, kol ji nesutvarkys savo reikalų. Rana neapsikenčia, vyrai išlaužia duris, daiktai iškraustomi į terasą ant stogo.

Įtampa šokteli į viršų, kai Rana po skambučio iš lauko atidaro buto duris, o pati nueina į dušą. Durys lėtai veriasi… Į Hitchcocko filmo „Psichopatas“ (1960 m.) sceną duše panašių dalykų nebus jau vien todėl, kad filme, kuris rodomas ir Irane, nuogybės kiekis ribojamas.

Įtampos filmai tam ir kuriami, kad žiūrovai žiūrėtų ir drebėtų, o ne skaitytų ir atsipalaiduotų. Recenzijos autorius turėtų paklausti savęs, ar, atpasakojęs filmo siužetą, jis nesugadins malonumo galimam žiūrovui.

Reikia pasakyti, kad iraniečių drama – be jokios mistikos. Nepažįstamas vyras įsibrovė į butą, paskui pabėgo. Kaltininko motyvai neaiškūs. Niekas nepavogta. Rana patyrė buitinę traumą.

Emadas imasi privataus detektyvo vaidmens. Galiausiai jis suseka, kas įėjo pro Ranos atrakintas duris. Įsibrovėlis suklydo – jis ėjo pas moterį, kuri ten anksčiau gyveno. Emadas suranda tą žmogų ir suveda sąskaitas. Šįmet Kanuose „Komivojažierius“ pelnė prizą už geriausią scenarijų, kurį parašė režisierius Asgharas Farhadi. Matyt, yra to vertas. Filmo siužetas lyg ir buitinis. Greta detektyvo detalių – netikėtai atrastų raktų, kojinių, pinigų režisierius pridėliojo vaizdelių, kurie, mano požiūriu, yra „įkalčiai“ civilizacijų konflikto byloje. Pastarieji atskleidžia, kokia yra šiuolaikinė Irano visuomenė. Gal ją iš tiesų galima lyginti su namu, kurio pamatai irsta?

„Sovietinis“ Iranas?

Pabandysiu bent jau paviršutiniškai iššifruoti Irano kultūrinį ir politinį kodą, kiek jo įžvelgiau detalėse.

Pilietis ir valstybė. Emadas galiausiai nusprendžia nesikreipti į policiją dėl įsibrovimo. Viena vertus, jam atsiveria galimybė reikalą sutvarkyti pačiam. Kitas dalykas – policijoje veikiausiai bus kvočiama, kodėl žmona patikliai atidarė duris, o tokiuose klausimuose esama žeminančio įtarimo. Policija nėra patikima: pasinaudojęs pažintimi, Emadas gauna žinių apie ieškomą žmogų, tačiau informacijos nutekinimas pažeidžia taisykles.

Ne vien policija ten palaiko tvarką. Saviveiklinį „Komivojažieriaus mirties“ pastatymą stebi kažkokios viešą dorovę serginčios institucijos. Jos sprendžia, ar nereikėtų uždrausti kai kurių spektaklio scenų (mes nesužinome, kokios tai scenos).

Emadas atrodo visiškai abejingas cenzūrai. Pavyzdžiui, mokyklos darbuotojas jam parodo šūsnį knygų, dėl kurių vadovybė nusprendė, kad jos netinkamos mokiniams. Emadas ramiai nurodo išmesti tai į šiukšlių dėžę. Tvarka yra tvarka – tame pačiame epizode jis priverčia vaikiną atiduoti mobilųjį telefoną, kuriuo šis nufotografavo mokomojo kino seanso metu užsnūdusį mokytoją.

Privati erdvė lyg ir nėra itin gerbiama: Emadas skaito ankstesnės buto gyventojos paliktus laiškus – ne vien iš smalsumo, o eidamas įsibrovėlio pėdsakais. Ne itin gerbiamos ir „žmogaus teisės“: besiaiškindamas su galiausiai prigriebtu įsibrovėliu, Emadas pažeidžia net ir Irano įstatymus. Tačiau visa tai ne emocijomis pagrįsta savivalė, o tam tikro moralinio atpildo siekianti valia. Sąskaitos suvedamos ne pagal įstatymus, o pagal nerašytą dorovinį kodeksą, kuris filmo veikėjams nėra primestas iš šalies. Atskaitos taškas yra garbė, ir didžiausia bausmė – artimųjų akyse prarasti bet kokią vertę. Ne fizinis smurtas yra tai, kuo Emadas atsilygina įsibrovėliui.

Kitas dalykas, kad moralė, kurios, atrodo, nuoširdžiai paiso filmo veikėjai, labai griežtai reglamentuoja vyro ir moters asmeninių erdvių sąlytį. Plaukų per visą filmą beveik neatidengianti Rana – tik regimas tos tvarkos pavyzdys. Kaip ir moteris, kuri priekaištauja Emadui, kad galinėje taksi sėdynėje šis per plačiai išsikėtojo.

Filmas prasideda pamatus griaunančiu ekskavatoriumi, o pabaigoje matome spektakliui persirengiančius Emadą ir Raną. Rizikinga vienareikšmiškai interpretuoti filmą, tačiau galėtume paklausti: kas ardoma – būsto ar kultūros pamatai? Ir kas kelia didesnį pavojų pamatams – technika ar A.Millerio pjesė?

Nusivalę grimą po spektaklio, kuriame atgyja daugiau nei 60 metų senumo amerikiečių šeimos drama, veikėjai grįžta į šiuolaikinį Iraną. Apie jį, sprendžiant iš filmo, galime pasakyti: išoriniai suvaržymai – kaip Lietuvoje sovietmečiu, o dėl vidinių varžtų dar galėtume svarstyti, kas labiau nelaisvi. Atrodo, kad net ir jaunų, Vakarams savaip atvirų iraniečių širdyse varžtai kietai užveržti.

„Ekskavatorius“ – politinis argumentas

Emado vaidmenį atlikęs Shahabas Hosseini šįmet Kanuose už tai pelnė geriausio aktoriaus vardą. Saviveikliniame spektaklyje Emadas vaidina komivojažierių Vilį Lomaną. Sutapimas – viename iš Donato Banionio nekrologų prie jo nuotraukos parašyta: „Aktorius grimuojasi geriausiam savo vaidmeniui – Viliui Lomanui spektaklyje „Komivojažieriaus mirtis“, 1958 m., Panevėžio dramos teatras, rež. Juozas Miltinis.“ Šiuo metu pjesė pastatyta Šiaulių dramos teatre.

Filmas „Komivojažierius“ – dar vienas liudijimas, kad A.Millerio pjesė yra ne amerikietiška, o, sakytume, tarptautinė. Paskutinė Lindos, komivojažieriaus žmonos, frazė: „Esame laisvi… laisvi…“

Gal tolesni pasvarstymai neatrodys prastai priklijuoti kaip V.Lomano barzda „Komivojažieriuje“.

Atsitiktinai pamačiau filmą tądien, kada pasaulis virškino D.Trumpo pergalę. Barackas Obama gavo Nobelio taikos premiją dar ir už tai, kad atsisakė „ekskavatoriumi“ sugriauti Iraną – susitarė, užuot kariavęs. Jo aplinkoje vis dar manoma, kad režimas sugrius iš vidaus. O Irano dorovės sargams kelia rūpestį ne vien masinė JAV kultūra, bet ir elitinė – pjesė „Komivojažieriaus mirtis“.

Išrinktasis JAV prezidentas D.Trumpas žadėjo palaidoti susitarimus su Iranu. Į šalies pamatus vėl gali būti nutaikytas ekskavatoriaus kaušas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA